„Minčių aikštelės“ – taip yra įvardijama šios autorės paroda, tai nepaliaujama piešinio raidos kaskada, su plona, stipria, lanksčia, vingiuota linija nutiesti minčių piešiniai. Visuminė figūra čia nėra savo tuštuma, savo ertme sau pakankama, o ji pati virsta pasakojančia forma, sutalpinančia ir nesuyrančia forma. Maža šių darbų apimtis tampa atvirkštine pastanga, turininga ir įnirtinga pastanga. Tai minčių piešiniai, kuriuos menininkė perima kaip estafetę iš nutrūkusio sapno ritmo, kurie savo fragmentais grįžta iš kasdienybės vizijos trūkčiojančio ritmo, juos autorė nori sujungti, juos nori susaistyti. Kad tai įvyktų, kad tai nutiktų, kad neliktų nieko nebūtino ir nieko nereikalingo, tam reikia raizgios tonacijos. Tokios takios, mobilios, raizgios šių linijų vedinių tonacijos, kuri įveiktų baugumą, įvestų į šių raizginių banguotą tėkmę atokumą ar paliktumą, sutramdytų nerangumą ar apibendrintų sutrikusį stichiškumą.
Tokia autorinė plona bet tampri plunksnuota linija viską tinkamai suveda ir viską reikiamai surikiuoja. Iš sapno logoso pozų yra kylama į vis kitą, vis naują istorinį pasakojimą. Kylama iš vienos suvokimo aikštelės į kitą, yra grįžtama atgalios – kintančiomis suvokimo pakopomis atgalios. Kopimas ar leidimasis piešinio plotmėmis – tai kelionė vizualinės retorikos plotmėmis. Iš socialinių polemikos laiptinių yra išeinama į gatvės ar aikštės ritmiką. Nuo kultūrinio lauko pakraščio per istorinės sumaišties užkardas yra grįžtama į gamtinio lauko raiškas. Kai yra nepakankama apykaita, jos apytaka, tai yra nuolat papildoma, tai yra įliejama į paralelinę, kaimyninę, gretutinę viena į kitą apeliuojančių temų ar potemių tėkmę. Taip viską seka ir viską stebi tokia veržli ir kantri autorinė linija, ketinimo ir supratimo minties linija, ji pati randa kitas, kultūriškai įtvirtintas, istoriškai atidėtas ar politiškai tik pradėtas, bet dažnai nebaigtas, neįtikėtas ar nevykdytas linijas. Čia daug susižvalgančių, daug grimasiškų pastabų ar ironiškų apmatų, kurie yra atplūdę, atklydę esamų ar buvusių stichijų ar vizualinių kataklizmų tempu. Visa tai ši autorė pateikia kartais tik kaip rafinuotą iškarpą, kaip ornamentuotą išnarą ar kaip dekoduotą įviją. Iš tokių štai suirusių, sugriuvusių, netikrų, nepatvarių minčių vizijų yra steigiamos vaizdo-minties kaskados. Mintis-vaizdas – tai apibendrinti vaizduotės akcentai, pažymėti vaizdinių štrichai, aprėpti nuotaikų, permainų, pauzių, lūktelėjimų proregiai. Menantys proregiai, persipynusios, persiklojusios regimybės proregiai, įvaizdžių regą, pačios aplinkos regimumą, daiktišką ar gyvūnišką regėseną įsipynę įžvalgų, nušvitimų proregiai. Šios minčių aikštelės prikrautos įvairialypės vizionieriškos materijos. O šioje vizionieriškoje materijoje nuolat regima visa pastatymo ir išstatymo atributika, pasaulio vaido, pasaulio ginčo ir jo materijos vaizdijimosi atributika.
Šios piešinių minčių aikštelės begalinės gestų ir judesių eitynės, prasprūstančių ar paklystančių paraiškų ir pastabų peštynės ir gaudynės, įvairialypės konfliktiškosios vizualijos. Konfliktiškosios vizualijos – tai interpretacijų konflikto, piešinio polimorfinio identikavimo, save vizualizuojančio parodijavimo, vidinių ar išorinių, menamų ar tik intuityviai, situatyviai nujaučiamų grimasų kilmės vizualijos. Nes kiekviena atskira vizualija vis nuolat ką nors kita vejasi, kiekviena vizualija persekioja kokią nors kitą netekusią panašumo ar savojo pranašumo vizualiją, vienas atitrūkęs vizijos motyvas čia atklysta ir ima trikdžio ritmu keisti vizualizuojančią seką. Tokia vizualizuojanti, iš iliustrališkumo išsivaduojanti seka – tai samprotavimų linkmės, piešiamo motyvo linijos linkmės, jungties aprėpties linkmės seka, ji seka ir persekioja savo stebinius.
Nedidelė savo apimtimi, savo išankstinėmis galimybėmis aikštelė, viena iš daugelio vizualiosios veiksenos plokštumų, visada nepatogių ar nesaugių, veiksmų drebinamų, nuo visko pasislepiančių, veikseną paslepiančių plokštumų. Tokiose polifoniškose, polimorfiškose plokštumose, tokiose intensyvios sutelkties drobėse ne tik išsitenkama, čia ne tik sutelpama, kaip čia yra vykdoma ir sudėtingesnė vizualinė veiksmų plėtra. Čia neretai vyksta struktūrinių mainų vieta, kai viena organinė raida mainosi, kuria apykaitą su kita organine raida. Kai viena organine, polimorfine metafora netikėtai traktuotės procese, improvizacijos procese yra susisiekiama su skirtingų pasaulių polimorfoze. Organinės struktūros karkasas, organinės struktūros schema atsiranda urbanistinio, architektūrinio audinio dalimi. Esame į vedami į skirtingų metamorfozių, skirtingų virsmų ir perversmų audinį, vienos linijos valdomą ir vienos linijos vediną audinį. Organinis audinys, kai jis praranda vitalinį polėkį, virsta polimorfiška griuvena.
Tokia tapyba nėra tik minimalizmo kaip vizualinės ekonomijos pratybos. Vizijų, vaizdžių ir išvaizdžių realijų kelionė. Kelionė sakoma, ištapoma, apibrėžiama, linijos sakme virstančia, nesibaigiančia pastaba tampančia dėlione. Dėlione norint ne užpildyti, ne išpildyti, o norint siekiant gerokai sudėtingesnio veiksmo. Tokio veiksmo, tokio veiksmo vyksmo, kuris prikelia, prisikviečia gausybę simbolinių telkčių. Visuotiniame istoriniame piešinyje, nyksmo ir permainos, pokyčio ir pagundos istorijoje veikia ne tik socialinis ar kultūrinis vyksmas, čia ima veikti gamtinis, animistinis vyksmas. Toks zoomorfinis, animistinis vyksmas, jis atpučia sapnų bangomis, atidunda užmaršties laukais, toks vyksmas atveda ne tik istorijos dviprasmybes, išstato apžvalgos lauke ne tik didybės-menkybės apykaitą, pats animistinis vyksmas atveria toteminės globos, maginės apeigos figūras. Miesto globa, miesto globėjais tampa tie gyvasties kupini didieji gyvūnai, miesto gyvybės rato, miesto apvado, jo sienos ir jo vizualinės, piešinio sielos saugotojai.
Vizualinė sankaupa, kai ji virsta išskleistu piešiniu, kai tai tampa begaline virtine jungčių, visa tai kaskada motyvų, vienas su kitu besivaržančiu, polemizuojančiu, nesibaigiančių vizualinių lenktynių kaskada. O visa tai – atotrūkio motyvai ar suartėjimo, įsigilinimo motyvai. Nušalintas ar negalintis nusišalinti pasakojantis žvilgsnis, toks žvilgsnis įmantrios vizualizacijos begalybėje, panirime ar išnirime į kasdienės įmantrybės – tai į save norintis atsigręžti, reflektuodamas norintis replikuoti žvilgsnis. Toks žvilgsnis atsiduria savo konkretumo abstrahavime, nusišalinimo, sukeistinimo, susvetimėjimo derybose. Tokiose polemiškose derybose, kurios virsta dalybomis.
Piešinys čia yra suktukas-atsakas, save įsukantis, save įtraukiantis, atotrūkius ir protrūkius įveriantis į piešinio ploną bet tamprią giją. Tokia gija – tai pasakojanti pastanga viena linija suverti, suverpti, išpinti, o iš esmės – įminti kasdienybės misterijų, isterijų, neįmanomų, bet įsivaizduojamų jungčių atsakus. Atsakus, kurie ateina iš skirtingų materijų gijų. Iš atvirų, girdimų, liečiamų, liepiamų gundomų kreipinių, kurie įstrigę istorijų tarpukelėje, sutrikę tarpulaikyje, įsipainioję į beviltišką aktualiją. Laikuose susikūręs, laikuose įsisukęs ir save susukęs į pasakojimų išklotines, per laikus keliaujantis kokonas, laivas, nojiškas laivas-kokonas, didžiojo pasakojimo audinio audinys, neišnarpliotų vizijų, apreiškimų, nutikimų veltinys. Jį norint suprasti, jį norint išvynioti, siekiant jį išnarplioti reikia jį akimis paliesti. Istorijos akimis paliesti, sakmės akimis apvesti, ištarmės rega patirti. Kad pats istorijos atsakas atsisuktų, kad visi kreipiniai išsiskleistų tame mutuojančiame judesyje.
Tokie cikliški piešiniai – tai kasdienybės vizualijų kreipiniai, keistenybių deriniai, prijaukinti ir įtvirtinti baubai bei vieši skausmai. Jų lakoniškoje plotmėje, jų slidžioje ar lipšnioje, rupioje ar glotnioje tekstūroje – visur įrašo, parašo, aprašo žymės, žinoma, pieštinės žymės. Ir žymės čia terpės, pauzės, kurios tarsi iš savaiminio audinio kuria ir steigia vis naujus intarpus, naujus papildus. Tai siūlai, kurie siūlo, kurie veja ir apveja esamas ir galimas užuominas, kurių materija, kurios galia jie susisiekia su ritualine, konvencine, cikliška kasdienybės eigų ir apeigų drama. Cikliški amžinojo rato, amžinojo sugrįžimo, nuolatinės pradžios ieškos piešiniai čia sukinio pagreityje vilnija. Vilnija sukama vilna, vejasi gaudomo cikliškojo siūlo gija, užkliudydami visų steigčių, visų teikčių vietas.
Minčių kilmės vieta – tai daugiaukštė, daugiapakopė vieta, vizualinė aikštelė, su savo kilimo euforijos, leidimosi nuovargio grimasomis. Tokia minčių vieta, kuri save praauga, pro save prasiveržia, pro visas uždangas iškyla, randa dermę griuvinių tėkmėse, sukuria taką ar randą kelią vizualinių rebusų tankumybe, tirštoje kartotėje, įnirtingoje grasoje, visur randa reikiamą stabtelėjimo vietą, nuveda į vizualinį minties lauką. Vizualinis minties laukas – tai vizualinio mąstymo laukas, vaizdo-minties laukas, vizijos tapsmo, piešinio vizijos virsmo mintimi laukas. Tai toks autorinis tapybinis laukas, kur apstu įmantrios ir kantrios sutelkties, kur nuolat klajoja ir šėlioja gausybė atidėtų ir paklaidintų, skirtingose istorijose nugramzdintų ar pradangintų motyvų. Visa tai yra minčių kilmės vieta, tai visa kasdienybės veikliosios ir veržliosios steigties, vaizdinių griūties ir jų ginties vieta. Tokia minčių kilmės, sampratų kilmės, definicijų migravimo vieta yra reikiamas stabtelėjimas. Toks vizualinis stabtelėjimas, kuris sugrąžina refleksiją, atkuria tik mąstomą topologiją, suveda plėtinio, steiginio, stebinio viziją su mintimi, sampratą su savivoka, nuomonę su nuotaika, ornamentiką su atributika. Į tą vietą reikia ateiti, toje aikštelėje reikia išbūti, joje reikia rasti visas reikiamas atvertis. Į savas mintis verta kai kada pažvelgti iš skirtingo aukščio, iš žmogiškosios apsupties ar jo lemties pašalio, vabzdžio, žuvies, avies, skrajūno ar plėšrūno akimis.
Paroda „Minčių aikštelės“ veikia Šiaulių „Laiptų galerijoje“ iki birželio 1 d.
„Nojalaivis rūke“
„Klaipėda rūke“
„Besparnių kasdienybė 1“
