Kelias, kalnas, kryžiai... Lietuvoje yra unikali vieta, vienintelė tokia pasaulyje. Tai Kryžių kalnas (dar vadinamas Domantų ar Jurgaičių piliakalniu, Pilies, Piliaus, Maldų, Maldavimų kalnu, Šventkalniu).  Jis suformuotas ant kalvos. Jos viršūnėje – ovalinė aikštelė.     

Kryžių kalnas, esantis Lietuvoje, netoli Šiaulių, yra žinomas visame pasaulyje. Tai šventa vieta, kurią aplanko ne tik pavieniai asmenys ir grupės iš Lietuvos, bet taip pat maldininkai ir piligrimai iš viso pasaulio. Galbūt jie ne visuomet pažįsta Lietuvą, tačiau neklysdami suranda Kryžių kalną – pasaulio katalikų paminklą.

Pakilkime virš Kryžių kalno, pažvelkime į jį iš aukštybių, įsigilinkime į jo esmę, prisiminkime jo istoriją vaizduose praeityje ir dabartyje.

Pirmą kartą Jurgaičių piliakalnis „Kulen“, „Kula“ pilies vardu minimas XIV a. viduryje kryžiuočių kronikose. Šis pavadinimas sietinas su netoliese tekančiu Kulpės upeliu. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad (XI–XIV a.) piliakalnyje stovėjo medinė pilis, gynusi Šiaulių žemės šiaurės rytų kraštą nuo Livonijos kariuomenės antpuolių.

Daugelis istorikų ir tyrinėtojų mano, kad Kryžių kalnas atsirado maždaug 1847 m. Apie jį pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose  paminėta XIX a. viduryje. Šiaulių ekonomijos iždininkas Maurikius Hriškevičius (Griškevičius) 1850 m. rašė: „Žmonės ir dabar Jurgaičių piliakalnį šventenybe priskaito. Tas kalnas nors niekados krikščioniškais kapais nebuvo. Lyg 1847 m. nei jokio kryžio ant savęs neturėdamas, dabar turi apie 20 kryžių. Pagal vietinio tyrinėjimo tas per tat atsitiko, kad vienas iš Jurgaičių gyventojų 1847 m. sunkiai sirgdamas Dievui pažadėjo, kad jei nuo ligos gyvas liks, tai ant to kalno pastatys kryžių. Atsitiko taip, kad anas pagijo kryžių ten statydamas. Kaip tiktai toji žinia žmonių tarpe pasiplėtė, tai per tris metus iš tolimesnių kaimų taip daug kryžių čia privežė ir pastatė, kad jų skaitlingumą dabar matome“ (Šiaulių ekonomijos istoriškas dvarų aprašymas ligi XIX pusės. Šiaulių „Aušros“ muziejus. Istorijos skyriaus archyvas, p. 291).

XIX a. pabaigoje Kryžių kalnas jau buvo žinomas ne tik vietiniu mastu, bet ir kitose šalyse. Kryžių kalnu kaip piliakalniu archeologai susidomėjo XIX a. viduryje. XIX a. pabaigoje piliakalnį tyrė archeologai. Rusų archeologas F. Pokrovskis 1885 m. Jurgaičių piliakalnį ir šalia jo esantį senkapį įtraukė į Kauno gubernijos archeologijos žemėlapį (Pokrovskij F. Archeologičeskaja karta Kovenskoj guberniji. Vilna, 1899, p. 55). Lenkų archeologas L. Kšyvickis šį kalną tyrinėjo ir aprašė „Žemaičių senovėje“ (Kšyvickis L. Žemaičių senovė. Kaunas-Marijampolė, 1988, p. 20-27).  
Lietuviškoje spaudoje paprotys statyti kryžius ir Kryžių kalnas bene pirmąkart aprašytas dr. Jono Šliūpo redaguojamame JAV lietuvių liberalios pakraipos laikraštyje „Lietuviškasis balsas“ (Lietuwiszkasis Balsas) 1888, Nr. 10 „Apie kalniukus Lietuvoje“.

Be kryžių, maždaug apie 1888 m. Kryžių kalne buvo įrengtas 14-os stočių Kryžiaus kelias. Brūnavietis „Viltyje“ 1911 m. aprašė tose vietose gyvenusio senelio Juozo Lukošaičio pasakojimus apie ties Pilies kalnu vykusias kovas su „geležiniais žmonėmis.  Gynėjai, neįveikę „geležinių“, ant kalno sukritę ugnin ir susideginę“.

(Bus tęsinys)

Atlaidai Kryžių kalne. J. Nekrašiaus nuotr.

Kryžių kalnas iš viršaus. XX a. pab. Jono Nekrašiaus nuotr.