(Tęsinys)                                                                                                          
Dailininko G. Bagdonavičiaus 1918–1920 metais sukurtuose darbuose  paliktos signatūros padeda atskleisti jo autorystę, leidžia patikslinti kūrinio sukūrimo istoriją. Kai kurie G. Bagdonavičiaus sukurti darbai iš to periodo nėra autoriaus pažymėti nei jų sukūrimo data, nei vieta, todėl tenka prie manomos datos dėti klaustuką arba nurodyti apytikriai darbo sukūrimo datą. Muziejininkų ir menotyrininkų dar laukia uždavinys šiuos duomenis patikslinti ir pateikti pagal galimybes tikslesnius G. Bagdonavičiaus darbų sukūrimo duomenis ir išsamesnes charakteristikas.

G. Bagdonavičiaus bendravimas su aktoriais ir dailininkais 1916–1920 metais Vitebske, Jaroslavlyje, Saratove ir kituose Rusijos miestuose paliko neišdildomą pėdsaką jo gyvenime, atsiliepė kūrybai, suformavo jo, kaip menininko, asmenybę ir pasaulėžiūrą. G. Bagdonavičiaus ankstyvajam kūrybos periodui būdingos neoromantinės ir simbolistinės nuostatos, susižavėjimas impresionistų kūryba.

Išlikęs G. Bagdonavičiaus kūrybinis palikimas ir jo darbai iš 1918–1920 metų laikotarpio, saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, padeda atskleisti tą aplinką ir pasaulį, kuris jį lydėjo atsidūrus svetur, toli nuo tėviškės ir kuris padėjo jam susiformuoti kaip dailininkui ir grįžus į Šiaulius pasinerti į aktyvų kūrybinį ir pedagoginį darbą Lietuvoje.

Sugrįžus į Lietuvą. Šiauliuose
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, lietuviai karo pabėgėliai, atsidūrę Rusijoje ir kitose šalyse, pradėjo grįžti atgal į Lietuvą. Susiruošė grįžti ir G. Bagdonavičius su motina.

Rusijoje padėtis buvo sudėtinga ir neprognozuojama. Po Spalio revoliucijos įvykių, valdžią šalyje užėmė valstiečiams ir darbininkams atstovaujantys bolševikai su Leninu priešakyje. Saratove tapo neramu, buvo uždarinėjamos įvairios prieš revoliuciją veikusios kultūros įstaigos, mokyklos, gimnazijos, muziejai, dailininkų studijos ir galerijos. Saratove užsidarė ir privati dailininko F. Kornejevo piešimo studija-mokykla, kurią nuo 1919 m. lankė G. Bagdonavičius.

Gerardas su motina 1920 m. vasarą paliko Saratovą ir traukiniais ilgai keliaudami pagaliau pasiekė Lietuvą. Jie vėl grįžo į Šiaulius, kur nuo 1902 m. iki 1915 m. balandžio mėnesio prieš pasitraukdami iš Lietuvos, gyveno Bagdonavičių  šeima.

Po beveik šešerių emigracijos metų, 1920 m. rudenį,  G. Bagdonavičius kartu su motina Rūta Bagdonavičiene (mergautinė pavardė Kašauskaitė) grįžo į Lietuvą ir apsistojo Šiauliuose.  

Po Pirmojo pasaulinio karo sugriovimų ir okupantų plėšikavimo sunkiai atsigaunantys Šiauliai pasitiko G. Bagdonavičių gaisrų, griuvėsių ir sugriovimų žaizdomis.  Beveik visa centrinė miesto dalis, t. y. 65 proc. visų trobesių, karo ir okupacijos metais buvo sudeginta, sugriauta, apgadinta. Likęs pramonės ir prekybos įmonių turtas buvo išgrobstytas, patalpos apdegusios, apgriuvusios. Vokiečių okupantų nusiaubtą ir sugriautą miestą teko patiems šiauliečiams atstatyti.

Nuo 1919 m. Šiauliuose buvo pradėti vykdyti miesto atstatymo darbai, valomi griuvėsiai, atliekami remonto darbai, tiesiamos naujos gatvės, remontuojami visuomeninių įstaigų pastatai, pradėta naujų namų statyba. Pradėjo steigtis amatininkų dirbtuvės, atsikurti pramonė, veikė ryšiai, paštas, geležinkelis.  

Šiaulių miestui, turinčiam daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų, 1919 m. spalio 10 d. buvo suteiktos apskrities miesto teisės. 1920 m. pradžioje mieste jau buvo 11 tūkst. gyventojų (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 131, 132).

Bermontininkus išvijus iš miesto, 1920 m. vasario 29 d. buvo surengti rinkimai į Šiaulių miesto valdybą. Miesto burmistru buvo išrinktas valstiečių liaudininkų atstovas Juozas Orlauskas (1887–1970), kuris buvo paskirtas Šiauliuose įsteigtos Mokytojų seminarijos direktoriumi.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliai garsėjo gausia inteligentija, visuomenės ir kultūros veikėjais, rašytojais, poetais, kurie Šiauliuose ir apylinkėse buvo išvystę kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Šiaulių miesto pažangūs inteligentai P. Bugailiškis, S. Lukauskas, J. Sondeckis, J. Naujalis, K. Venclauskis, ir kt. iš vokiečių okupacinės valdžios 1918 m. balandžio 8 d. išrūpino leidimą atidaryti Šiaulių miesto gimnaziją. Ji pradėjo veikti buvusiuose mergaičių gimnazijos rūmuose, Vilniaus gatvėje.

Iš pradžių ji buvo išlaikoma „Jėgos“ draugijos, o 1919 m. balandžio 8 d. suvalstybinta. Joje dirbo A. Klupšas (direktorius) dėstė matematiką, S. Brašiškis – lietuvių kalbą, O. Bugailiškienė – gamtą, V. Daugirdaitė-Sruogienė – istoriją, prancūzų k., J. Gedgaudas – lotynų kalbą, inž. S. Janavičius – piešimą, rusų kalbą, kun. V. Kemėšis – fiziką, S. Orvidaitė – lietuvių kalbą, matematiką ir kt. Gimnazija buvo mišri. Į ją stojo prieš karą veikusių berniukų ir mergaičių gimnazijų mokiniai.     

Dar 1917 m. „Kanklių“ vardu atgaivino veiklą „Varpo“ draugija, 1919–1922 metais Šiauliuose buvo leidžiamas dvisavaitinis kooperacijos, savivaldybės, ūkio, kultūros ir profesinio judėjimo žurnalas  „Sietynas“. 1920 lapkričio 26 d. įkurta knygų leidimo bendrovė „Kultūra“. Dirbo spaustuvės,  knygynai, bibliotekos. 1923 m. Šiauliuose įsteigta pirmoji lietuviško kapitalo spaustuvė „Titnagas“, 1923 m. gruodžio 21 d. pradėtas leisti savaitraštis „Šiaulių naujienos“ ir kt.

1919 m. mokytojų ir specialistų būrelis S. Brašiškis, O. Bugailiškienė, J. Krikščiūnas, V. Kurkauskas, J. Murka, A. Žalys ir kt. ėmėsi iniciatyvos organizuoti suaugusiųjų švietimą. Dar 1919 m. kovo 1 d. Šiauliuose buvo atidaryti bendrojo lavinimo vakariniai kursai suaugusiems mokytis rašto, taip pat įvairūs kursai mokytojams, ryšininkams, sąskaitininkams, technikams rengti. Jie organizavo įvairius kursus mokytojams, tarnautojams, technikams parengti. Kursų pagrindu 1921 m. rugsėjo 1 d. buvo atidaryta 4 klasių nepilna vidurinė mokykla suaugusiems (suaugusiųjų progimnazija su sustiprintu gamtos bei matematikos disciplinų dėstymu). 1925 m. ji tapo suaugusiųjų gimnazija. Mokyklos direktoriumi buvo A. Bružas, o nuo 1923 m. – S. Pašakarnis

Šiaulių švietimo įstaigose dirbo atsidavę ir geri mokytojai J. Murka, J. Trečiokas, J. Strolia, P. Palčiauskas, I. Andrulytė, J. Šurna, J. Orlauskas, S. Janušauskas, V. Šliogeris, B. Tarvydas, P. Šerkšnys, A. Klupšas, M. Rudnikas, M. Vasiliauskas ir daugelis kitų.

Nuo 1921 m. prie jų prisijungė G. Bagdonavičius Mokytojų seminarijoje pradėjęs dėstyti piešimą ir kitas disciplinas
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir sugrįžus į normalų gyvenimą atgijo Šiauliuose visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Atnaujino darbą senosios ir kūrėsi naujos kultūros ir švietimo organizacijos: „Varpo“ draugija, Inteligentų ir pedagogų būrelis (1920), Gubernijos darbininkų „Švietimasis“ būrelis (1921) ir kt. „Kultūros“ bendrovė (1920–1940), įkurta 1920 m. lapkričio 26 d. Ši „Kultūros“ bendrovė 1920–1927 m. išleido 140 pavadinimų knygų, 1923–1941 m. – mėnesinį liberalinės ir demokratinės krypties mokslo, kultūros ir švietimo žurnalą „Kultūra“ ir kt.

1920 m. pradžioje buvo atidaryta Šiaulių viešoji biblioteka, 1921 m. rugpjūčio 31 d. Švietimo ministerija suvalstybino biblioteką ir pavadino Šiaulių Centraliniu knygynu, kurio vedėja buvo O. Bugailiškienė. Šiaulių apskrities savivaldybė 1923 m. kovo 11 d. įsteigė „Aušros“ muziejų. Aktyvus kultūrinis ir švietimo gyvenimas Šiauliuose taip įtraukė G. Bagdonavičių, kad 1920 m. apsistojęs mieste, liko čia gyventi ir dirbti visą savo likusį gyvenimą, atiduodamas jam visą savo talentą ir žinias.

A. J. Greimas Šiaulių savitumą taip apibūdino: „Jei Šiauliai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, turėjęs savitą veidą, savą inteligentiją, savo kultūrą, gyvenimą, originalų darbininkų judėjimą, miesto savivaldybę, kuri vienintelė gal Lietuvoje jautėsi iš tiesų savivaldybe, už visa tai Šiauliai didele dalimi turi būti ir buvo dėkingi Zubovams ir jų bendradarbiams. Tai miestas, kuris turi savo didelius žmones ir savą mitologiją“ (Sireika J. Gyvenimas Lietuvai. Šiauliai: „Delta“, 1993,  p. 153).

Štai į tokią kultūrinę ir švietimo  terpę XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje sugrįžęs iš emigracijos  aktyviai įsiliejo dailininkas G. Bagdonavičius, papildydamas ir praturtindamas Šiaulius savo įvairiapusiška menine kūryba ir pedagogine veikla, atidavęs miestui daugiau kaip šešiasdešimt penkerius brandžiausius savo gyvenimo metus.

Gyvenimas ir  pedagoginė veikla Šiauliuose
1920 m. Gerardas kartu su motina grįžę iš Rusijos į Lietuvą, pasirinko  Šiaulius. Tuo metu Šiauliai atsistatinėjo po Pirmojo pasaulinio karo sugriovimų ir gaisrų sukeltų okupantų siautėjimo laikotarpiu mieste.

Bagdonavičiai Šiauliuose apsistojo Vėdaro name, Pagyžių gatvėje. Yra išlikę G. Bagdonavičiaus piešiniai, kuriame pavaizduotas Vėdaro namas ir kambarys, kur  dailininkas su motina, grįžę iš Saratovo, 1921–1928 m. gyveno tuometinėje Pagyžių gatvėje (dabar Vytauto g.), Vėdaro name.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas G. Bagdonavičiaus 1981 m. tušinuku atliktas piešinys „Šiauliai. Vėdarų namas, kuriame 1921–1922 m. gyveno Bagdonavičių šeima“ (18,6 x 28,8 cm. ŠAM, D-T 4907). Internete, LIMIS pateiktame piešinio aprašyme, nurodyta šio medinio statinio architektūros kompozicija dviejų planų. Pirmajame plane, dešinėje, – ilgas medinis vienaaukštis namas su įstiklintu prieangiu, su dviem kaminais; priešais namą tvora. Dešinėje – namo fragmentas ir tvora. Pro tvorų tarpą matosi į antrąjį planą nueinančios suartos vagos, kita tvora ir namo fragmentas; fone – medžiai.

Piešinio viršuje, dešinėje, yra paties dailininko ranka darytas užrašas: „Paišyta G. Bagdonavičiaus 1981 mt. V 7“. Šiauliai. Vytauto g-vė Vėdarų gyv. namas N 64, takas per daržą į Vilniaus gatvę, prieš buv. kalėjimą dabar čia Draugystės prosp. Mes gyvenom mums padarytoj 1 salkoje nuo 1921 iki 1922... mt. Po to perėjom į nuosavai pastatytą, kur dabar Kapsuko g-vėj (buv. Aušros alėja)  84 į I auk., o 1932 m. į II auk.“

Kitame Šiaulių „Aušros“ muziejuje esančiame dailininko G. Bagdonavičiaus XX a. II pusėje tušinuku atliktame piešinyje „Šiauliai. Vėdaro namas“ (20,5 x 28,5 cm, ŠAM, D-T 3745). Šio piešinio viršuje yra paties dailininko užrašas: „ŠIAULIAI. Dabar Vytauto g-vė (buv. Pagyžių, Posadna) tada 64 nr. savin. Vėdaras, pastatyta prieš I karą (gal apie 1910 mt.). Tai buvo prie tako pėstiesiems per daržus tarp seno kalėjimo Viln. g-vėje ir geležink. stoties. Iki 1914 m. dalis buvo nuomota t. vadin. „stražnikams“. Po I karo – pagerintas perremontuotas. 1922 m. buvo įrengta II salka ir tuomet iš ano galo apačios 1 nuom. kamb. G. Bagdonavičius su motina perėjo salkon. I čia buvo kiek anksčiau įrengta. G. B. gyveno čia iki 1927-8 m. Dabar mūrai 5-kių auk. No.“

Tuometinė dailininko gyvenamoji aplinka Vėdaro name pavaizduota G. Bagdonavičiaus XX a. II pusėje tušinuku atliktame piešinyje „Šiauliai. Bagdonavičių šeimos kambarys Vėdaro name“ (24 x 28,7 cm, ŠAM, D-T 3753). Internete, LIMIS patalpintame piešinio aprašyme nurodyta, kad kompozicijoje pavaizduotas Šiaulių miesto savininko Vėdaro vieno aukšto  namo kambarys, kuriame gyveno G. Bagdonavičius su mama. Šio kambario interjeras buvo įrengtas paties G. Bagdonavičiaus: kuriant atskiras veiklos zonas. Piešinio viršuje yra paties dailininko ranka darytas užrašas: „ŠIAULIAI. Vytauto g-vė, tada Pagyžių, buv. Posadna, Vėdaro namo nr. 64 salkoj (nauj. mums įrengtoj nuo 1922... mt. O I-me auk. nuo 1921 mt...-22 mt. IKI... 1927 mt.-8 mt. su kai kuriais po I karo surastais savo baldais Š-se. Čia taip įsirengiau su Motina, Dabar mūrai 5-kių auk. No.“

Dailininko piešinyje pavaizduotame G. Bagdonavičiaus šeimos kambaryje, einant žvilgsniu iš kairės į dešinę, matosi dalis krosnies su pečiumi, staltiese dengtas serviruotas stalas su indais ir viena kėde, šalia kitas apskritas stalas su trimis kėdėmis, ant šio stalo išdėlioti indai, už jo dar pasienyje stovi sofa su atkalte, toliau prie sienos stovi stiklinėmis durelėmis uždaroma vertikali indų spinta, netoli lango stovi dar vienas stalas, netoli jo – molbertas, ant kurio padėtas nebaigtas paveikslas ir šalia prie jo  pastatyta kėdė. Netoliese prie sienos stovi atvira etažerė pilna vertikaliai ir horizontaliai krūvomis išdėtų knygų. Dešinėje pusėje prie sienos viena šalia kitos išrikiuotos dvi paklotos lovos.

Kambario grindys medinės, prie lovų patiestas kiliminis takas. Kambaryje matosi vienas didelis langas su dieninėmis užuolaidomis, ant palangės pastatytos gėlės vazonuose. Nuo aukštų lubų nuleistos ant elektros laidų dvi kambario apšvietimo lempos. Pasieniuose, visuose pusėse matosi ant sienos pakabinta daug įvairaus dydžio paveikslų.

G. Bagdonavičiaus svetur įgytas žinios ir praktika dailininkų studijose Rusijoje leido jam pasirinkti kelią į dailę. 1921 metais labai trūkstant pedagogų, jis buvo priimtas į Šiaulių mokytojų seminariją dėstyti dailės disciplinų.
                                                      
Mokytojų seminarija
Šiauliuose, prie Aušros ir Dvaro gatvių, šliejasi buvusi grafų Zubovų Didždvario teritorija, kur stovi rūmai (Aušros al. 50) ir driekiasi senasis miesto parkas. Mokytojų kadrams ruošti buvusiuose grafų Zubovų rūmuose 1920 m. buvo įkurta Mokytojų seminarija.

Šiaulių nuovados Taikos teisėjas 1919 m. rugsėjo 9 d. patvirtino Zubovų nuomos sutartį,  pagal kurią buvo išnuomoti Mokytojų seminarijos reikalams dvylikai metų, pradedant nuo 1919 m. liepos 1 d. iki 1931 m. birželio 30 d. Didždvario gyvenamasis namas su gretimais vieno aukšto mūriniais namais. Be to, pagal susitarimą grafo Zubovo parkas Šiauliuose perėjo Mokytojų seminarijos priežiūron su būtina sąlyga, kad ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę būtų atviras publikai tam tikromis valandomis. Seminarija gavo ir už parko rytų pusėje esantį žemės sklypą, maždaug 4 dešimtinių žemės plotą, kur prieš karą buvo parodos žemė su mūrine auditorija, gretima su paroda pieva, maždaug 2 dešimtinių (dešimtinė sudarė 1,0925 ha – J. N.).

1928 m. spalio 27 d. grafai Zubovai Didždvario rūmus pardavė Švietimo ministerijai už 132 500 Lt.       
     
Pirmuoju Mokytojų seminarijos direktoriumi 1919 m. liepos 1 d. buvo paskirtas tuomet miesto burmistro pareigas ėjęs Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas Juozas Orlauskis. Jis 1920 m. rugsėjo mėnesio pradžioje pasitraukė iš miesto savivaldybės burmistro posto ir iki 1940 metų vadovavo Šiaulių mokytojų seminarijai.

Mokytojų seminarija, kaip mokymo įstaiga, Šiauliuose pradėjo veikti 1920 m. sausio 15 d. Į ją stojo mokiniai, baigę progimnazijas arba keturias gimnazijos klases, ir čia mokėsi ketverius metus. Baigusieji gavo pradžios mokyklos mokytojo su specialiosios vidurinės mokyklos išsilavinimu teises.

Jaunesniojoje parengiamoje klasėje mokėsi 53 mokiniai. 1920 m. rudenį kartu įsteigta dar viena jaunesnioji klasė, o 1921 m. rudenį – pirmasis mokytojų seminarijos kursas. 1922 m. sausio 1 d. Mokytojų seminarijoje mokėsi 57 vaikinai ir 38 merginos, iš viso – 95 mokiniai, visi – lietuvių tautybės. Iš viso 1924 metais seminarijoje veikė abi parengiamosios klasės ir keturi kursai.

Šiaulių mokytojų seminarijoje dėstytojais dirbo J. Bliumaitė, O. Bugailiškienė, J. Murka, J. Rimkevičius, M. Vasiliauskas, kunigas J. Koncevičius ir kt. 1921 m. prie jų prisijungė G. Bagdonavičius, dar dėstė S. Brašiškis, S. Pašakarnis, L. Galvonas, J. Strolia ir kt. (Dromantienė L. Šiaulių mokytojų seminarija 1919–1957. Šiauliai: „Saulės delta“, 1997, p. 6, 13-14).

Šiauliuose labai stigo pedagogų, todėl G. Bagdonavičius, kaip dailės pagrindus gavęs Rusijoje, buvo priimtas į Mokytojų seminariją dėstyti dailės disciplinų.

G. Bagdonavičius apie savo darbą Mokytojų seminarijoje prisiminimuose rašė: „1921 m. rugsėjo 1 d. jau Šiauliuose pradėjau dėstyti dailės dalykus, pedagoginius rankdarbius, jų metodikas. Piešimą ir atskirai jo metodiką, dailųjį raštą – šriftą ir jo metodiką, atskirai dailės ir mokslo priemonių įvairius darbus Šiaulių Mokytojų seminarijoje. Už 4 metų taip pat ir Šiaulių suaugusiems gimnazijoje. Būdamas Saratove pradėjau praktikuotis su Serioža Dumleriu kalbėtis vokiškai, kad sugebėti naudotis specialiais spaudiniais, o Saratove jų po karo buvo nemažai. Mat mokyklose iš įvairių kalbų turėjau penketukus“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

Prie Mokytojų seminarijos veikė pavyzdinė pradžios mokykla ir 1924 m. įsteigta vidurinė mokykla (uždaryta 1926 metais), kur seminaristai galėjo atlikti pedagoginę praktiką. Prie seminarijos 1920–1927 m. laikotarpiu taip pat veikė mokytojų ir pedagoginio darbo kursai.

Mokytojų seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba ir literatūra, vokiečių kalba, pedagogika, psichologija, logika, algebra, geometrija, trigonometrija, fizika, kosmografija, istorija, geografija, anatomija, botanika, zoologija, biologija, chemija, piešimas, dailyraštis, muzika, dainavimas, rankų darbai, kūno ir sportas, tikyba, visuomenės ir valstybės mokslas ir kitos disciplinos.

 (Bus tęsinys)

Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojai (iš kairės) Gerardas Bagdonavičius, Stasys Janušauskas ir Joana Bliumaitė. XX a. 3 dešimt. Nuotrauka skelbiama pirmą kartą. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šiaulių mokytojų seminarijos 4-oji 4 kursų laida. 1928. Ch. Zakso fotografja 1928. Vinjetė. Iš P. Kaminsko rinkinio.