(Tęsinys)
Pirmasis lietuvių garinis saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“, įsteigtas 1911 m. Šiauliai, Stoties g. 11, turėjo skyrius Kaune, Klaipėdoje, Palangoje. Įmonės atstovai veikė JAV ir Vokietijoje. „Birutės“ fabrikas gamino įvairius saldainius: šokoladinius, karamelinius iš vaisių, įvairų šokoladą, marmeladą (vaisių ir uogų), pastiles ir kt.
1929 m. kovo mėn. laikraštyje „Momentas“ išspausdintame reklaminiame skelbime taip reklamuojami naujausi „Birutės“ fabriko saldainiai: „Kas gali būti geresnio ir gardesnio negu „Agaras“, „Bijūnėlis“, „Bitelė“ ir „Lipšnutis“, saldainiai gaminti pirmojo lietuvių saldainių ir šokolado fabriko „Birutė“. Tai naujos rūšies saldainiai, kurie savo gerumu ir ypatingu pagaminimu viršija viską kitą, iki šiol buvusį rinkoje!“ (Skelbimas. „Momentas“, 1929 kovo 16, p. 5).
1930 m. balandžio mėnesį, lietuviškų prekių propagandos mėnesį, Šiaulių įmonės papuošė savo parduotuvių vitrinas. Gražiausiai apipavidalintomis buvo pripažintos saldainių fabrikų „Birutė“ ir „Rūta“ krautuvių vitrinos.
„Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko bankroto priežastys
Papildome ankstesnį rašinį apie V. Vaitkui priklausiusio „Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko bankroto priežastis, kurios atvedė įmonę prie varžytynių. 1934 m. liepos 1 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo paskelbta informacija, kurioje buvo rašoma, kad įvairios priežastys privertė „Birutę“ sustoti augus, o prieš 4-5 metus ir pajusti sunkumus, kurie nuolat augo, didėjo, kol 1933 m. t. y. lygiai prieš metus, atsirado būtinas reikalas steigti administraciją.
– Kokios svarbiausios priežastys, atvedusios tarp seną įmonę iki bankroto?
– Priežastys kelios. Savo laiku p. Vaitkus buvo žiravęs žinomai „Švyturio“ knygų leidyklai vekselius 110.000 Lt sumai. „Švyturys“ bankrutavo ir visus vekselius teko apmokėti p. Vaitkui. Be to, p. Vaitkus prieškarinio tipo komersantas ir mažai kreipė dėmesio į tikslią atskaitomybę, kas žymiai sunkino tikslų valst. mokesčių nustatymą, o mokesčių per paskutiniuosius metus „Birutė“ sumokėjo 280.000 Lt. Fabrikui ir namams statyti buvo skolinta pinigų, už kuriuos reikėjo daugelį metų mokėti daug palūkanų <...>. Buvo daug nekiln. turto įgyta, kurio vertė kasmet vis mažėjo ir tokiu būdu nuostoliai didėjo. Taip pat daug įvairių privačių asmenų naudojosi p. Vaitkaus geraširdiškumu, kuriems jis žiravo vekselius, skolino pinigus, bet grąžinti retas tesusiprato. Taigi, nors patsai fabrikas net per paskutiniuosius metus davė apie 50.000 Lt gryno pelno, bet viskam padengti, aišku užtekti negalėjo. Taip susidarė skolų iki 440.000 litų; Lietuvos bankui 350.000 Lt, Valstybės iždui 50.000 Lt ir privatiems kreditoriams apie 40.000 Lt.
Perimant fabriką administracijai, lėšų apvartai jokių nebuvo, bet p. Vaitkus ir patys kreditoriai žadėjo lėšų gauti. Ir, tiesa, buvo dėtos visos pastangos, bet niekas iš to neišėjo, nes pati administracija turto neturėjo, p. Vaitkaus turto sąskaiton niekas nedavė, o kreditoriai atsisakė daugiau rizikuoti. Vis tik administracija, beveik be kapitalo (tik su skolintais 3.000 Lt) pajėgė kai kuriuos mėnesius apyvarta išvystyti net iki 20.000 Lt, t. y., 3.000 Lt per mėnesį 7 kart paleisti apyvarton. Bet dėl stokos apyvartos kapitalo negalima buvo patenkinti visų užsakymų ir juos tekdavo išpildyti tik po 2-3 mėnesių. Pradėjo mažėti rinka. Tuo pat laiku fabriko aparatas veikė toks, kad reikėjo apyvartą daryti trigubai didesnę; kiekvieno skyriaus darbininkai gali dirbti tik specialų darbą ir negali pavaduoti kitų skyrių darbininkų, o mažinti darbininkų skaičių taip pat negalėjo, nes reikėtų mokėti kompensaciją, be to, su mažai darbininkų ir dirbti negalima. Tokiu būdu, sąžiningai metus dirbusi administracija pamatė, kad be didesnio apyvartos kapitalo darbas neįmanomas ir š. m. birželio 10 d. fabriko veikimą sustabdė (vis tik su 3.000 Lt gryno pelno, iš kurio buvo apmokėta žymiai darbininkų daliai užsilikęs nemokėtas atlyginimas už darbą)“ (Lietuvių akcinė bendrovė „Birutė“ – naujoji „Birutė“ – pradeda darbą. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 liepos 1 d., p. 1).
Lietuvių akcinės bendrovės „Birutė“ veikla
Siekiant atkurti „Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko gamybą, grupė šiauliečių sumanė „Birutę“ atgaivinti, įsteigti akcinę bendrovę. Tuo reikalu buvo vedamos derybos. Lietuvos bankas, kaip fabriko įkaito laikytojas ir stambiausias kreditorius, fabriką 1934 m. perėmė savo žinion ir perleido akcinei bendrovei, t. y. iniciatorių grupei. Formalus nuosavybės sudarymas įvyko varžytinių keliu.
1934 m. liepos 1 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie naujosios akcinės bendrovės „Birutė“ veiklą rašė: „Bendrovė perims visą „Birutės“ turtą, esantį Stoties g. 11 nr., mašinas, baldus ir kt. inventorių bei įrengimus, sandėlius prie stoties ir t. t.
Taip pat perimamos 2 krautuvės: Šiauliuose iš p. Grinkevičiaus (Vilniaus ir Dariaus-Girėno g. kampe) ir Panevėžy iš p. Lesevičienės. Toms krautuvėms jau rasti rimti vedėjai kooperatininkai, kurių atsakomybėj krautuvės veikla. Prekių išvežiojimui provincijoj bendrovė turi 2 automobilius.
Naujoji firma vadinsis taip: Lietuvių Akcinė Bendrovė „Birutė“. Bendrovės kapitalo apyvartai bus įdėta 100.000 Lt. Akcijos po 1000 Lt, bet akcijų parduodama kiekvienam ne mažiau kaip už 5.000 Lt. Akcininkų bus ne daugiau 20. Akcijos jau visos parduotos. Fabrikas dabar tvarkomas, remontuojamas ir pradės veikti nuo š. m. liepos 1 d. Dirba 40 darbininkų. Fabriko vedėju bus dr. Paukštelis.
Fabrikas gamins saldainius, šokoladą ir marmeladą ir stengsis, kad visi gaminiai būtų geriausių rūšių, todėl meistrais kviesis geriausius tų sričių specialistus.
Ateity bendrovė dar mano rimtai dirbti su gastronomijos prekėmis: džiovinti kompotui obuoliai ir kitokius vaisius (taip pat turėti ir šviežius), uogas, grybus, riešutus, gaminti vaisių konservus ir t. p. ir t. t. Visose apskričių miestuose bus stengiamasi steigti skyrius – krautuves ir tose krautuvėse bus pardavinėjami ne tik „Birutės“ gaminiai, bet ir visos gastronomijos prekės“ (Naujoji „Birutė“ pradeda darbą. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. liepos 1, p. 4).
1935 m. Kauno laikraščiai pranešė, kad „Šiaulių saldainių fabrikas „Birutė“ mokėjo mažiau nustatyto minimumo darbininkams atlyginimą. Tuo susirūpino kiti saldainių fabrikai, nes „Birutė“, mokėdama darbininkams mažesnes algas, mažino savo gaminių savikainą, pigiau pardavinėjo tarpininkams ir tuo nukonkuruodavo kitus fabrikus. Speciali komisija nustatė ir Vidaus reikalų ministras patvirtino „Birutei“ tokias atlyginimo normas iki minimumo: meistrai gaus 175-300 Lt per mėn., vyrai 3,5 – 4 Lt., moterys 2,4 – 3,4 Lt, jaunimas po 1,8 Lt per dieną“ („Birutei“ nustatė normas darbininkų atlyginimui. „Įdomus mūsų momentas“, 1935 birželio 16, p. 3).
1936 m. gegužės 24 d. Šiauliuose įvyko „Birutės“ bendrovės akcininkų visuotinis susirinkimas. 1936 m. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie šį susirinkimą rašė: „Dalyvavo 90 nuošimč. akcijų. Pasirodo, „Birutės“ apyvarta už 1935 metus siekia 600.000 litų. Metai baigti su nedideliu pelnu, nes tais metais fabrike daug kas buvo atremontuota, sutvarkyta. Akcininkams dividendų nutarta išmokėti 5 nuošim. nuo įdėto kapitalo.
Susirinkimas išrinko naują „Birutės“ valdybą: pirmininkas S. Gabaliauskas, vice-pirmininkas St. Žadeikis iš Viekšnių, sekretorius Ant. Vasiliauskas, miško sindikato Klaipėdoje direktorius. Šiemet „Birutės“ gamyba siekia 15 t (15.000 kilogramų saldainių) per mėnesį, t. y. 20 nuošim. didesnė, negu 1935 m. Todėl netrukus išleidžiama antra serija akcijų, viso 100.000 Lt sumai“ („Birutės“ akcininkai gauna 5 nuošimčius. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 gegužės 31, p. 1).
1938 m. gruodžio mėn. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė apie gaisrą „Birutės“ saldainių fabrike: „XII. 6 d. apie 20 val., „Birutės“ saldainių fabrike kilo gaisras. <...> Atvykus ugniagesiams, rūsy jau degė medinė siena ir 5 medinės statinės, kuriose buvo įvairi šokoladui gaminti medžiaga. Prie sienos buvo sustatyta gana daug jau pagamintų šokoladinių „diedukų“, eglutėms papuošalų ir kt. Ugniagesiai, gesindami degančią sieną ir statines, negalėjo „diedukų“ išgelbėti, todėl keli tūkstančiai jų nuo vandens žuvo. Gaisras per kelias minutes buvo likviduotas. Nuostolių padaryta, fabriko savininkų teigimu, 10.000 Lt. Turtas buvo apdraustas“ (Gaisras „Birutės“ saldainių fabrike. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 gruodžio 11, p. 1).
„Birutės“ šokolado ir saldainių fabrikui vadovavęs direktorius J. Strimaitis 1940 m. vasario mėn. pasitraukė iš „Birutės“ fabriko vadovo pareigų ir perėjo dirbti į „Gubernijos“ alaus daryklą (Strimaitis į „Guberniją“. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 vasario 25, p. 3).
1940 m. kovo mėn. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė apie valdymo pasikeitimus „Birutės“ fabrike: „Šiuo metu „Birutės“ saldainių fabriko daugumą akcijų įsigijo „Lietūkis“, kuris nuo šiol valdys ir patį fabriką. Naujuoju fabriko direktoriumi paskirtas buv. „Spaudos fondo“ vedėjas J. Švambaris.
Kaip teko patirti, fabrikas bus žymiai praplėstas, pastatyta daug naujų mašinų, pakviesta specialistų ir gamyba pertvarkyta“ („Lietūkis“ perėmė „Birutės“ fabriką. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 kovo 3, p. 1).
1940 m. pagrindinį „Birutės“ akcijų paketą perpirko „Lietūkis“ ir pradėjo saldainių fabriką pertvarkyti. 1940 m. balandžio mėn. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Teko patirti, kad dabar, „Lietūkiui“ įsigijus daugumą „Birutės“ akcijų, bus pertvarkyta iš pagrindų visa akc. „Birutės“ b-vės bei tos b-vės saldainių fabriko Šiauliuose veikla. Manoma, kad dabar jau bus dirbama iš tikrųjų rimtai ir tvarkingai“ (Pertvarkoma „Birutė“. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 balandžio 21, p. 1).
Akcinė bendrovė „Birutė“ savo produkcijai realizuoti Šiauliuose, Vilniaus ir Dariaus-Girėnų gatvių kampe turėjo krautuvę. 1940 m. birželio mėn. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie šią bendrovės krautuvę rašė: „Dabar žymiai praplėsta ir moderniai pertvarkyta: be didelio pasirinkimo įvairių rūšių saldainių, šokolado ir t. pan., įrengtas turtingas gastronomijos skyrius, parduodamas įvairių rūšių vietinis ir užsieninis vynas, vaisių sultys „Gaiva“ ir kt.
„Birutės“ krautuvė šiauliečių ir atvažiuojančių gausiai lankoma“ (Pertvarkyta „Birutės“ krautuvė. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 birželio 2, p. 1).
1940 m. liepos mėn. Lietuvą okupavus sovietams, „Lietūkiui“ priklausęs „Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko turtas buvo nacionalizuotas. 1941 m. pavasarį buvo pradėti Šiaulių konditerijos įmonių stambinimo darbai. Tuo metu Šiauliuose veikė trys konditerijos fabrikai: „Rūta“, kurioje dirbo 157 darbininkai, „Birutė“ – 73 darbininkai ir „Fortūna“, kurioje dirbo 38 darbininkai (LCVA, f. R-773, ap. 1, b. 142, l. 13).
Konditerijos fabrikai Šiauliuose buvo sujungti pagal Lietuvos TSR Maisto pramonės liaudies komisariato 1941 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. 95. Jame buvo skelbiama: „Nuo š. m. birželio 1 d. sujungti esančius Šiaulių mieste konditerijos fabrikus „Birutę“, „Rūtą“, „Fortūną“, padidinant fabriką „Rūtą“. Sujungtąjį fabriką pavadinti valstybinis konditerijos fabrikas „Rūta“ Šiauliuose (Ten pat, b. 13, l. 160).
Vokiečių okupacijos metais 1942-1943 m. Stoties g. 11 veikė „Lietūkio“ šokolado, saldainių ir marmelado fabrikas „Birutė“ („Tėviškė, 1943 birželio 25, p. 4). 1944 m. prasidėjus mūšiams ir bombardavimui Šiauliuose, „Birutės“ šokolado ir saldainių fabrike kilo gaisras, įmonė stipriai nukentėjo ir iš dalies buvo sugriauta.
V. Vaitkaus saldainių dirbtuvė, išaugusi į šokolado, saldainių ir marmelado fabriką „Birutė“, buvo įsikūrusi Stoties g. 11, Šiauliuose. Nuo 1911 iki 1933 m. šis fabrikas priklausė V. Vaitkui. Nuo 1934 iki 1940 m. liepos mėnesio fabrikui vadovavo akcinės bendrovės „Birutė“ administracija.
1940 m. liepos mėnesį „Birutės“ šokolado ir saldainių fabrikas buvo nacionalizuotas. 1942-1943 m. šis fabrikas vėl priklausė „Lietūkiui“. 1943 m. birželio mėn. laikraštyje „Tėviškė“ buvo išspausdintas skelbimas: „Lietūkio“ šokolado, saldainių ir marmelado fabrikui „Birutė“ (Stoties g. 11) skubiai reikalingi darbininkai ir darbininkės“ (Skelbimas. „Tėviškė“, 1943 birželio 25, p. 4).
Dabartinėje Stoties gatvėje yra išlikęs 14 numeriu pažymėtas „Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko pastatas, kuris neseniai buvo restauruotas ir renovuotas. Dabar jame įsikūręs viešbutis, įvairios kitos įmonės.
„Birutės“ fabriko įkūrėjo V. Vaitkaus pastatas, stovėjęs dabartinių Vasario 16-osios ir Vilniaus g. sankryžoje, sudegė apie 1956 m. Šis pastatas buvo vienas iš gražiausių mieste (architektas Karolis Reisonas), jame veikė miesto pramonininkų klubas, liko nuotrauka su „Miesto valdybos“ iškaba. Pirmajame aukšte – „Birutės“ šokolado ir saldainių fabriko firminė krautuvė (Puronas, V. Saldžioji Šiaulių pramonė. „Šiaulių naujienos“, 2013 gruodžio 30, p. 6).
Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas dailininko G. Bagdonavičiaus 1940 m. piešinys „Šiaulių vaizdas pro šokolado ir saldainių fabriko „Birutė“ langą“ (1940 m. vasario 15 d., pop., piešt., tušas 19 x 17 cm, ŠAM, D-T 3772). Taip pat jis yra sukūręs šokolado ir saldainių fabriko „Birutė“ gaminiams „Šiauliai“, „Slyva su likeriu“, „Vėliava“ ir kt. etiketes; saldainių „Lituanika“ „Plaštakė“, „Švilpukas“, „Mergelės liežuvėlis“, „Cocteil“, „Sėja“, „Birutės“ saldainiai Londono parodoje“, „Vynas, moterys, kortos“, „Kanklininkas“, „Kelionė“, „Džimi“, „Koncertiniai“ popierėlius, įvairių saldainių dėžučių viršelius ir kt.
Lietuviškas saldainių fabrikas „Rūta“ (nuo 1913 m. iki 1915 metų)
Nuo 1911 m. viename Dvaro gatvės rūsyje įsikūrusi saldainių dirbtuvė „Birutė“ sėkmingai vykdė savo veiklą. Vis didėjanti saldainių ir šokolado paklausa užtikrino „Birutės“ savininkams Vladui Vaitkui ir jo kompanionui Antanui Gricevičiui didelius pelnus. Todėl po poros bendro darbo metų su Vladu Vaitkumi Antanas Gricevičius nusprendė atsiskirti ir įkurti savo saldainių dirbtuvę.
A. Gricevičius pagal 1913 m. lapkričio 2 d. pirkimo pardavimo sutartį nusipirko Šiaulių centre didelį sklypą su sodu ir mediniu namu ir jame įsirengė saldainių dirbtuvę, dabartinio saldainių ir šokolado fabriko „Rūta“ vietoje (1913 m. lapkričio 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis. Iš kn.: Leonas Peleckis-Kaktavičius „Rūtos“ istorija: puslapiai kvepiantys šokoladu: publicistika. Kaunas: Kopa, 2013, p. 17-20).
Laikraštis „Viltis“ 1914 m. apie saldainių fabriką Šiauliuose rašė: „Netrukus čia (Šiauliuose – J. N.) bus įsteigtas antrasis lietuviškas saldainių fabrikas „Rūta“. Steigėjai yra lietuviai katalikai broliai Griciai (turi būti Gricevičiai – J. N.). Jau nupirktas miesto centre, prie vyrų gimnazijos didelis plecius su sodu ir gana erdvus namas, visai pritaikytas technikos reikalavimams. Sode manoma padaryti vietos įvairiems publikos žaislams. Fabriko vedėju bus J. Gricius, per 20 metų tarnavęs chemiku garsiausiose Rusijos saldainių fabrikuose. Technikos ir materialiu žvilgsniu fabrikas bus puikiai aprūpintas“ (K. Avietinis. Šiaulių kronika. „Viltis“, 1914 balandžio 30, p. 2).
A. Gricevičiaus saldainių dirbtuvė tilpo nedideliame mediniame namelyje. Iš pradžių savininkui A. Gricevičiui kartu su žmona Juzefa teko patiems gaminti saldainius. Plečiantis gamybai ir didėjant saldainių paklausai atsirado „Rūtoje“ ir samdomų darbininkų. Saldainių dirbtuvėje „Rūta“ 1914 metais darbininkai per dieną vidutiniškai uždirbdavo po 60 kapeikų (Pušinis, B. Raštai, Vilnius: „Mintis“, 1973, p. 113). Fabriko produkciją pirkdavo Panevėžio prekybininkai Pranevičius ir Vanagas, be to, smulkūs pirkliai iš visos Lietuvos (Leonas Peleckis-Kaktavičius „Rūtos“ istorija: puslapiai kvepiantys šokoladu, p. 24).
A. Gricevičiui teko rūpintis ir savo produkcijos reklama. 1914 m. pabaigoje laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ išspausdintoje reklamoje rašoma: „Naujas lietuvių saldainių / fabrikas „RŪTA“ / Šiauliuose. Sobornaja gatvė (šalia vyrų gimnazijos). / Fabriko sandėlis / Panevėžy pas P. Dyrkį, „Vilijos“ dr. atstovą, Aptiekos gatvė.
Kalėdų šventėms besiartinant lietuvių fabrikas „RŪTA“ pasistengė padaryti šventėms gražių, skanių ir sveikų įvairios rūšies saldainių. Vienintelis mūsų siekis, kad gerb. publika išmėgintų mūsų darbo saldainius. Kainoraščiai pareikalavus siunčiami dykai“ (Skelbimas. „Lietuvos ūkininkas“, 1914 gruodžio 4, Nr. 49, p. 448).
1915 m. sausio pradžioje „Birutės“ ir „Rūtos“ saldainių dirbtuvių savininkai tų pačių metų sausio 8 d. Šiauliuose „Blaivybės“ draugijos surengtai vaikų eglutei atsiuntė savo saldainių. 1915 m. sausio mėn. laikraštis „Viltis“ rašė: „Sausio 8 d. buvo surengta Prieglaudos bute Šiaulių blaivininkų vaikams eglelė, kurioje dalyvavo 250 vaikų. Visiems vaikams išdalintos dovanos, kuriomis vaikai liko labai patenkinti ir išsinešė įspūdžių, kurie, be abejo pasiliks visame jų gyvenime. Reikia tarti maloniai ačiū <...> p. Vaitkui „Birutės“ savininkui ir Gricevičiui „Rūtos“ savininkui, kurie teikėsi maloniai atsiųsti savo dirbtuvių saldainių <...>. „Birutės“ ir „Rūtos“ savininkai patys maloniai atsiuntė „Blaivybės“ draugijos surengtai vaikų eglutei savo saldainių“ (Šiaulių kol. „Blaivybės“ dr. Taryba. Šiaulių kronika. „Viltis“, 1915 sausio 13, p. 3).
(Bus tęsinys)
Taip atrodė „Birutės“ šokolado ir saldainių fabrikas 1944 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
V. Vaitkaus namas, kurio pirmajame aukšte veikė „Birutės“ fabriko frminė krautuvė. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
Vienas iš pirmųjų lietuvių saldainių fabriko „Rūta“ skelbimų. „Lietuvos ūkininkas“, 1914 gruodžio 4, Nr. 49, p. 448
