Šiaulių senoji pramonė

(Tęsinys)
Tabako pramonė
Tabakas į Lietuvos teritoriją atkeliavo XVI-XVII a., o išpopuliarėjo XIX a. atsiradus naujam vartojimo būdui – papirosų rūkymui, kuris buvo siejamas su naujos, modernios visuomenės atsiradimu. Augant tabako gaminių paklausai, didėjo ir jo pasiūla; ir verslininkai, ir valstybė buvo suinteresuota naujų fabrikų steigimu. XIX a. pabaigoje buvusi carinės Rusijos valdžioje įtakoje tabako pramonė kūrėsi ir Kauno gubernijoje: Šiauliuose atsirado pirmieji tabako fabrikai, kurie išimtinai buvo žydų rankose. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Šiauliuose stambiausi buvo J. Podliašuko ir M. Iserlio tabako fabrikai.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos ribose buvo penkios smulkios tabako įmonėlės: 2 – Kaune, 2 – Šiauliuose ir 1 – Kalvarijoje (Lietuvos tabako pramonė sindikatų šviesoje. „Tautos ūkis“, 1938, Nr. 46, p. 919-921).

1879 m. pirklys Judelis Podliašukas Šiauliuose įkūrė nedidelį tabako fabrikėlį, kuriame iš pradžių gamino machorką – kaimišką tabaką ir bakūną – prastos rūšies tabaką.

Judelio Podliašuko tabako fabrikas
Judelio Podliašuko tabako fabrikas (įkurtas 1879 m. ir veikė maždaug iki 1895 m.) buvo pirmoji stambi tokio tipo tabako pramonės įmonė Šiauliuose. 1879 m. joje dirbo 89 darbininkai, 1884 m. – 157, 1890 m. – 158, 1894-1895 m. – 189 darbininkai (Merkys, V. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.) // Šiaulių praeitis ir dabartis. Vilnius: „Mintis“, 1986, p. 57).

1890 m. J. Podliašuko tabako fabrike buvo pagaminta tabako produkcijos už 330 tūkst. rublių per metus (Указатель фабрик и заводов Европейской России. С. Г. СПб. 1894, p. 706). 1892 m. šiame fabrike kilo didelis gaisras, sunaikinęs cigarų, papirosų ir tabako skyrius, išliko tik machorkos cechas (Шавли. – Прибавление к Ковенским губернским ведомостям 1892, 13 июня, № 45).

Nors ir po gaisro atsistatęs J. Podliašuko tabako fabrikas nepajėgė konkuruoti su modernesnėmis Rygos bei Gardino įmonėmis ir XIX a. paskutinio dešimtmečio viduryje savo veiklą Šiauliuose nutraukė (Šiaulių miesto istorija (iki 1940m.). Šiauliai: Momentas“, 1991, p. 98).

Maušos Iserlio tabako fabrikas
Maušos Iserlio (dar Iserliso) tabako dirbinių fabrikas (veikė nuo 1883 m. iki 1918 m.) buvo pastatytas 1883 m. tuometinėje Fabrikų gatvėje (Ulica Fabričnaja, dabartinėje Vilniaus g. 88). 1884 m. šioje įmonėje dirbo 35 darbininkai, 1890 m. – 24, 1894-1895 m. – 40, 1900 m. – 50, 1908-1909 m. – 52, 1912 m. – 52 (Merkys, V. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.), p. 57).

1890 m. M. Iserlio tabako fabrike buvo pagaminta produkcijos už 70 tūkst. rublių per metus (Указатель фабрик и заводов Европейской России. С. Г. СПб. 1894, p. 706). 1901 m. M. Iserlio įmonė perdirbo apie 20 tūkst. pūdų tabako. Ji žaliavą gavo iš Poltavos ir Černigovo gubernijų, o papirosus, cigarus bei rūkymui paruoštą tabaką pardavė Kauno, Kurliandijos, Lifliandijos bei Estliandijos gubernijose (Гуковский К. Пташкин И. Город Шавли (опыт историко-статистического описания). – В кн.: Памятная книжка Ковенской губернии на 1903 год. Ковно, отд. 4, p. 38).

1902 m. dėl blogų darbo sąlygų ir mažo atlyginimo streikavo M. Iserlio fabriko moterys. 1902 m. laikraštis „Darbininkų balsas“ apie šį streiką rašė: „Tabako fabrike pas M. Iserlį streikavo moterys, dirbančios cigarus, 3 žydės ir 2 lietuvės. Vienos iš šiųjų ponas nenorėjo priimti, bet turėjo. Iš pradžių Iserlis manė lietuviai yra atsilikę, ne taip laikosi išvien, taigi panorėjo palengva priimti vien lietuves. Bet pamatęs dabar, jog ir lietuvės streikuoja, ėmė dejuoti, kad ir lietuviai nebepasiduoda, eina lygiai prieš ponus, eina išvien su žydais. Nuliūdo žydas, kad lietuviai taip pasileido“(Pasirašo: Žmogus. Šiauliai. „Darbininkų balsas“, 1902, Nr. 7, p. 32).

Ilgainiui M. Iserlio fabrikas gamybos plėsti taip pat nepajėgė, nors tuo metu įmonė ir perdirbdavo apie 20 tūkst. pūdų tabako, kurį gabendavo į Kauno guberniją, Estiją, Latviją. M. Iserlio tabako fabriko klestėjimą sustabdė didėjančios akcizo rinkliavos, kurios susiaurino gaminių realizavimo rinką. Todėl ši įmonė XX a. pradžioje jau nebesugebėjo išplėsti savo gamybos (Merkys, V. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.), p. 46-57).

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma 1914 m. rugpjūčio 24 d. M. I. Iserlio garinio tabako, cigarų ir papirosų fabriko „Sultan“ rašto Kauno gubernijos vyr. fabrikų inspektoriui, kopija.

Vilius Puronas knygoje „Saulės miesto veidas I“ pateikė M. I. Iserlio tabako fabriko pakelio išklotinę, kurioje lietuvių ir rusų kalbomis rašoma: „FLORA / TABAK FABRIK / M. I. ISSERLIS / SCHAULEN // ТАБАЧНАЯ ФАБРИКА / М. И. ИССЕРЛИСА / ШАВЛИ <...> (Puronas, V. Saulės miesto veidas I. Šiauliai, 2009, p. 50).

Po Pirmojo pasaulinio karo M. Iserlis ir jo įpėdinis Š. Iserlisas tabako ir papirosų fabriką iš Šiaulių perkėlė į Kauną. Šis fabrikas Kaune priklausė O. Iserliso akcinei bendrovei (J. Etingerys, M. Liutermoza. Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys. I t. – Kaunas, 1923, p. 86-87).

Tarpukariu buvusiame M. Iserlio tabako fabriko pastate dar veikė muilo fabrikas, buvo įsikūrusi Adatos ir odos profesinės sąjungos būstinė. Iš senojo pastato liko tik fasadinė siena nuo Vilniaus g. 88. Dabar čia įsikūrusi dalis Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos administracijos darbuotojų ir Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmai.

Tarpukario papirosų gilzių fabrikas
Šiauliuose veikė papirosų gilzių fabrikas Star“, priklausęs Leibavičiui, dar– „Ryga“. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomos dailininko G. Bagdonavičiaus sukurtos pastarojo fabriko „Ryga“ gilzių pakuotės „Ekstra“ etikečių projektai (ŠAM, D-T 6492, ŠAM, D-T 6493).

1934 m. žinomas Šiaulių prekybininkas J. Lukošaitis nupirko iš Leibavičiaus gilzų fabriką „Star“. Buvo gautas leidimas ir fabrikas buvo tvarkomas, buvo numatyta papirosų įvairių rūšių gaminti iš geriausio specialaus popieriaus (Dar viena įmonė šiauliečio rankose. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 kovo 4, p. 2)..

Bet nupirkus gilzių fabriką prekybininkui J. Lukošaičiui nepasisekė, nes jo kompanionas giminaitis staiga bankrutavo, todėl nepradėjęs fabriko pertvarkymo, J. Lukošaitis buvo priverstas fabriką parduoti atgal buvusiam savininkui (Gilzų fabrikas iš p. Lukošaičio grįžo sindikatan. „Įdomus mūsų momentas“, 1935sausio 27, p. 1).

1938 m. Lietuvoje veikė tabako ir papirosų akcinė bendrovė Kaune su skyriumi Šiauliuose.

Saldainių ir šokolado dirbtuvės ir fabrikai
Šiaulius galima drąsiai vadinti konditerijos ir saldumynų miestu. Neveltui vienas iš padavimų apie Šiauliuose esančio Salduvės kalno pavadinimą siejamas su žodžiu „saldus, saldusis“.

Dar XIX a. pabaigoje santykinai išstumdami senąsias dirbtuvėles Šiauliuose steigėsi saldainių ir šokolado dirbtuvės ir fabrikai įmonės. Iš saldainių ir šokolado įmonių Šiauliuose pirmasis įsisteigė brolių Orelio ir L. Kagano bendrovės garinis šokolado fabrikas. Fabrikas stovėjo dabartinės Dubijos g. rajone priešais geležinkelio stotį. Veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Pastatai neišliko.

Šiauliuose šokolado ir saldainių gamyba prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (veikė „Birutė“ ir „Rūta“). Iki Pirmojo pasaulinio karo įsikūrusios saldainių dirbtuvės tiek „Birutė“, tiek vėliau atsiskyrusio bendrasavininko A. Gricevičiaus įkurta saldainių dirbtuvė „Rūta“ buvo smulkios įmonės, tačiau jos vėliau tapo stambiais saldainių ir šokolado fabrikais, kurių gaminiai ne kartą parodose buvo apdovanoti aukso medaliais.

Tarpukariu Šiauliuose įvairių laiku buvo įsikūrusios ir veikė 5 saldainių dirbtuvės ir keli Lietuvoje žinomi saldainių fabrikai. Iš viso 1930 m. Šiauliuose buvo 7 saldainių fabrikai ir dirbtuvės, kuriuose dirbo 204 darbininkai.

Brolių O. ir L. Kaganų bendrovės šokolado fabrikas
Brolių O. ir L. Koganų šokolado ir saldainių fabrikas, įkurtas 1885 metais (pagal kitus šaltinius, jis pradėjo veikti 1876, dar 1892 m.) (Фабрики и заводы всей России. – Киев, 1913, p. 989; Гуковский К., Пташкин И. Уездный город Шавли Ковенской губернии“. Ковно. 1903, V. Puronas: broliai Kaganai įkuria saldainių ir šokolado fabriką, Saulės miesto veidas I, 2009, p. 50).

Oficialiai brolių O. ir L. Kaganų saldainių ir šokolado fabrikas Šiauliuose gavo leidimą veikti 1892 m. (leidimas išduotas 1892 m. liepos 24 d.). 1894-1895 m. šiame fabrike dirbo 57 darbininkai, 1900 m. – 180, 1908-1909 m. – 203, 1912 m. – 250 (V. Merkys. Šiaulių miesto pramonė kapitalizmo laikotarpiu (iki 1914 m.), p. 57).

Brolių O. ir L. Kaganų bendrovės garinis šokolado fabrikas perdirbdavo Kijevo cukrų ir kitas gaunamas žaliavas. Jis turėjo 3 garo katilus ir 2 motorus po 50 arklio jėgų. Fabrike dirbo daugiau kaip 200 darbininkų.

O. ir L. Kaganų bendrovės šokolado fabrikas kasmet parduodavo šokolado ir įvairių saldainių apie 40 tūkst. pūdų (pūdas – 16,3805 kg), kurių vertė siekė apie 400 tūkst. rublių (Гуковский К., и Пташкин И. Уездный город Шавли Ковенской губернии. Ковно, 1903, p. 36). Jo gaminiai buvo siunčiami į Rusijos miestus, pasiekdavo net užsienį. Ši įmonė perdirbdavo Kijevo gubernijos cukrų ir iš užsienio gaunamas kolonijines žaliavas. Pajėgdama konkuruoti su geriausiomis šios šakos įmonėmis, saldainius ir šokoladą, kurių 1901 m. pagamino apie 40 tūkst. pūdų, realizuodavo stambiausiuose Rusijos imperijos miestuose (Гуковский К., Пташкин И. Уездный город Шавли Ковенской губернии, p. 36-37).

1896–1911 m. brolių Kaganų bendrovės šokolado fabriko vidutinė produkcija padidėjo nuo 176 000 iki 567 740 rublių per metus. 1900 m. O. ir L. Kaganų bendrovės šokolado fabrike dirbo 180 žmonių (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, V.: „Mintis“, 1976, p. 207), 1912 m. – 250 darbininkų (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 98).

Šiauliečio Petro Kaminsko kolekcininko privačiame rinkinyje saugomas 1912–1914 metais išleistas spalvotas atvirukas, kuriame pavaizduotas XX a. pradžios brolių Kaganų bendrovės garinis šokolado fabrikas Šiauliuose (Шавли. Паровая шоколадная фабрика т-ва Бр. Кагановъ) (Senieji Šiauliai atvirukuose 1902–1944. Sud. Šlivinskas, A., Kaminskas, P., Baristaitė, R. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2006, p.81). Yra išleistas toks pat atvirukas, tik nespalvotas su įvairiais atspalviais (Kaminskas P. Senieji Šiauliais atvirukuose 1901–1944: Katalogo III tomas. Šiauliai, 2018, p. 22; Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944, p. 73, 75).

Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir privačiose kolekcijose saugoma dėžė saldainiams su užrašu „Товарищества Бр. Кагановъ. Шавли“, po 1903 m. („Br. Kaganų šokolado ir saldainių fabrikas“, Lietuva, Šiauliai).

Taip pat „Aušros“ muziejuje saugoma brolių Kaganų garinio šokolado fabriko 1914 m. lapkričio 30 d. rašto Kauno gubernijos fabrikų inspektoriui, kopija.

Po Pirmojo pasaulinio karo broliai Kaganai šokolado ir saldainių fabriką perkėlė į Kauną. 1921 m. „R. I. Tilmans ir Ko“ kartu su broliais Kaganais, gyvavusio prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose šokolado ir saldainių fabriko savininkais, organizavo akcinę bendrovę „Tilka“ kaulų malimo ir klijų virimo darbui tęsti ir šokolado-saldainių-faneros-degtukų fabrikui statyti. 1923 m. pradėjo veikti šios akcinės bendrovės „Tilka“ šokolado-saldainių fabrikas Kaune (Dr. Etingerys ir M. Liutermoza, p. 86). 1932 m. fabrike dirbo apie 150 darbininkų. Akcinės bendrovės „Tilka“ šokolado fabrikas turėjo savo skyrių ir krautuvę Šiauliuose.

Pirmoji lietuviška garinė šokolado ir saldainių dirbtuvė „Birutė“
Prieš 110 metų, 1911 m. gegužės 21 d. Šiauliuose buvo įsteigta pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“, vėliau išaugusi iki saldainių, šokolado, marmelado ir kavos fabriko (veikė su pertraukomis nuo 1911 iki 1944 m.). Fabriko įsteigėjas ir savininkas, visuomenės veikėjas Vladas Vaitkus (Saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“. „Naujas žodis“, 1930 Nr. 1, p. 23). Galima tvirtinti, kad tai buvo lietuviškos pramonės pradžia Šiauliuose.

Pirmieji lietuviškos saldainių pramonės žingsniai buvo nelengvi. Šios dirbtuvės steigėjai buvo Šiaulių parduotuvių tarnautojai Vladas Vaitkus ir Antanas Gricevičius. Istorikas J. Puzinas nurodo, kad saldainių dirbtuvę „Birutę“ Šiauliuose 1911 m. įkūrė A. Gricevičius ir Vl. Vaitkus (J. Puzinas, J. Šiaulių miestas. Istoriniai bruožai. – Šiauliai, 1930, p. 36). Sudėję 500 rublių, jie tuometinės Dvaro gatvės namo rūsyje 1911 m. atidarė nedidelę dirbtuvę saldainiams gaminti ir pavadino ją „Birute“.

1931 m. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ rašė: „Toks „Birutės“ pradinis kapitalas buvo nedidelis. 500 rublių suma anais laikais buvo per maži pinigai, tad reikėjo daug drąsos ir daug pasiryžimo, kad tuos 500 rublių sunaudoti fabriko steigimui. Tai buvo nemaža rizika....“ („Šiaurės Lietuva“, 1931 birželio 17).

Po poros metų A. Gricevičius atsiskyrė ir įkūrė antrą lietuvišką saldainių dirbtuvę „Rūtą“ – dabartinio konditerijos fabriko „Rūta“ pirmtakę.

Saldainių dirbtuvė „Birutė“ buvo tipiška smulki dirbtuvė, kurioje iš pradžių, be savininkų ir jų šeimos narių, dirbo tik 2 saldainių vyniotojai. Joje buvo primityvūs įrengimai ir technologija, vyravo rankų darbas (Nekrašienė, I. Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta“ istorija (1913–1975). Diplominis darbas. Vilnius, 1983. Mašinraštis, p. 10-11).

1911 m. rugpjūčio 9 d. laikraštis „Lietuvos žinios“ apie šią dirbtuvę išspausdino tokio turinio laišką: „Birutėj“ toj naujai įsteigtoj saldainių dirbtuvėj būtų viskas gerai, tik... darbininkams mokama po 2 rub. į savaitę. Ir tai dar esą nelabai norima suaugusių priimti. Sakoma esą: mažesni gal dirba ir už pusantro. Matyt, savi moka išnaudoti darbininkus neblogiau už svetimus“ (Pasirašo: Smydro Šakelė. Šiauliai. „Lietuvos žinios“, 1911 rugpjūčio 9, p. 3).

Reaguodamas į šį laišką, šios dirbtuvės savininkas V. Vaitkus laikraštyje „Lietuvos žiniose“ rašo: „Liet. Žin.“ № 91 atspausdinta žinia iš Šiaulių apie „Birutės“ saldainių dirbtuvę. Vardan teisybės prašome G. red. atspausdinti šį mūsų laišką.

Korespondentas rašo, jog „darbininkams mokama po du rublius į savaitę, ir tai da esą nelabai norima suaugusių priimti. Girdi, mažesni, rasi dirba ir už pusantro“. Mes tariam, jog tai yra netiesa, nes darbininkų suaugusių dirbtuvė da nei nereikalavo, o dirbančiom dviem nesuaugusiom darbininkėm už cukrainio suvyniojimą į popierėlius dirbtuvė moka ant akordo, po 20-40 kap. nuo padaryto darbo pado. Už smulkesnius cukrainius mokama brangiau, už stambesnius pigiau. Apart viso ko kito, dirbtuvė darbininkėms duoda savus baltus, visuomet švarias prijuostes ir kepuraites, kurių kitose dirbtuvėse nei nevartojama.

Kad sulyginus čionai su kitomis tokiomis dirbtuvėmis, tai korespondentas pamatytų, jog „Birutės“ dirbtuvėje geresnės sąlygos, negu kitur, kas matyti ir iš to, kad darbininkės iš kitų panašių dirbtuvių ateina pačios pasisiūlyti dirbti.

Korespondentui, matyti, nerūpėjo ištirti, kitose įstaigose kiek mokama ir kokiems darbininkams už panašius darbus, bet jam rūpėjo tik supjudyti lietuvius, kaip paprastai pas mumis ir yra daroma. Vardan Šiaulių pirmosios lietuvių saldainių dirbtuvės „Birutė“. / Vladas Vaitkus / „Birutės“ narys („Lietuvos žinios“, Nr. 97, 1911 m. rugpjūčio 23, p. 4).

Tik ką įsteigta pirmoji lietuvių saldainių dirbtuvė „Birutė“ dalyvavo 1911 m. rugsėjo 3-5 dienomis Šiauliuose surengtoje Ūkio ir smulkiosios pramonės parodoje. 1911 m. rugsėjo mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ apie „Birutės“ dalyvavimą šioje parodoje rašė: „Kita neseniai gimusi saldainių dirbtuvė („Birutė“ – J. N.). Saldainiai tikrai skanūs ir noriai parodoje perkami, tik pastebėtina, kad nors ten susispietęs ir jaunų lietuvių pramonininkų būrelis, bet apgarsinimus kokia tai keista visai netaisyklinga lietuvių kalba atspausdino. Tačiau reikia linkėti jiems pasisekimo“ (Šiaulių paroda. „Lietuvos žinios“, 1911 m. rugsėjo p. 1-2).

V. Vaitkaus saldainių dirbtuvės dalyvavimą parodoje laikraštis „Šaltinis“ 1911 m. rašė: „Valgomųjų daiktų skyriuje pažymėtina „Birutos“ („Birutė“ – J. N.) firma. Yra tai neseniai įsteigta Šiauliuose saldainių dirbtuvė. Įsteigė ją keli apsipažinę su tos rūšies pramone lietuviai darbininkai, susidėję savo sutaupytą skatiką. „Birutos“ gaminiai pasižymi ir savo skanumu, ir išdirbimo gražumu, tad drąsiai gali eiti lenktynių su didžiaisiais tos rūšies fabrikais. Gražus pavyzdys kitiems lietuviams amatininkams. „Biruta“ gavo auksinį medalį“ (Pasirašo: Matęs. Šiaulių ūkiškoji paroda. „Šaltinis“, 1911, Nr. 18, p. 446-447).

(Bus tęsinys)

2021 04 16 7