(Tęsinys)  
Jaroslavlyje
Gerardas Bagdonavičius su tėvais traukdamasis nuo artėjančio fronto, etapais kartu su kitais pabėgėliais, 1917 m. geležinkeliu atvyko į Jaroslavlį – miestą Rusijoje, į šiaurės rytus nuo Maskvos. Tai senas Rusijos miestas, įsikūręs Volgos dešiniajame krante.

Bagdonavičius pasitiko ilgaamžę istoriją turintis Jaroslavlis, siaurų gatvelių architektūra, saulėje blizgantys paauksuoti cerkvių kupolai ir tolumoje dunksančios vienuolynų sienos, kurios traukė savo paslaptingumu ir romantika.

Jaroslavlis paliko neišdildomą įspūdį Gerardui. Jis nuo pat pirmųjų dienų pasinėrė į šio miesto senovę, istoriją ir kultūrą. Ypač jį traukė plačiai tekanti Rusijos upių motina – Volga, kurios platūs krantai apaugę miškais, palei ją išsidriekę didžiuliai miestai ir senoviniai kaimai su tradicinės architektūros sodybomis.      

Gerardas iš vietinių pasakojimų ir istorinių šaltinių sužinojo, kad pagal legendą Jaroslavlį 1010 m. įkūrė Jaroslavas Išmintingasis gyvenvietės Lokio Kampas vietoje, prie Kotoroslės upelio žiočių, jam įtekant į Volgą. Metraščiuose miestas minimas nuo 1071 m. Nuo 1218 m. Jaroslavlio kunigaikštystės sostinė. 1463 m. prijungtas prie Maskvos didžiosios kunigaikštystės.

Čia daug cerkvių su vertingomis freskomis: Kristaus Atsimainymo (XII a.), Šv. Kirilo ir Atanazo (1615), Kristaus Atsimainymo soboras (1516), Nadejaus Šv. Mikalojaus (1622), Kristaus Gimimo (1644), Pranašo Elijo (1650), Šv. Jono Auksaburnio (1654), Miesto gelbėtojo (1672), Šv. Mykolo arkangelo (1682), Šv. Jono Krikštytojo (1687), Kristaus apreiškimo (1693), Ręstinio miesto Šv. Mikalojaus (1695), Apreiškimo (1688–1702) ir kitos šventyklos, metropolito rūmai, medinė tvirtovė, Generalgubernatoriaus rūmai (1820), Matvejevskių rezidencija (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) ir kt.

Nuo 1777 m. Jaroslavlis tapo vietininkijos, nuo 1796 m. – gubernijos miestas. XIX a. pradžioje buvo įkurtas licėjus, XIX a. pabaigoje Jaroslavlis sujungtas geležinkeliu su Maskva, Vologda, Kostroma, Peterburgu. 1900 m. mieste paleisti tramvajai.

1750 m. įkurtas pirmasis profesionalus rusų dramos teatras, davęs pradžią Rusijos scenos menui. 1911 m. šiam teatrui suteiktas jo įkūrėjo Fiodoro Grigorjevičiaus Volkovo vardas. Istorinis Jaroslavlio F. G. Volkovo vardo profesionalus dramos teatras buvo žinomas ne tik visoje Rusijoje, bet ir užsienyje. Tai  originalios architektūros, puošnūs rūmai, kuriame vykdavo ir vyksta įvairių žanrų garsiausių Rusijos ir kitų šalių teatrų gastrolės, buvo statomi žymiausių Rusijos ir pasaulio dramaturgų pjesės ir spektakliai.

Jaroslavlyje Gerardas kartu su tėvais dažnai lankėsi F. G. Volkovo dramos teatre, žavėjosi jo architektūra, mozaika, vidaus interjeru, spalvinga ir išraiškinga vaidinimų scenografija ir spektaklių pastatymais. Būtent Jaroslavlyje G. Bagdonavičius rimtai susidomėjo scenografija ir šią kūrybos sritį vėliau plėtojo Lietuvoje.

Rusų kariuomenės pralaimėjimai Pirmojo pasaulinio karo frontuose, vokiečių okupacijos baimė, sukėlė didelę pabėgėlių bangą Rusijos imperijoje. Jaroslavlio gubernijoje 1915 m. pabaigoje buvo 13 tūkst. pabėgėlių ir jų skaičius nuolat augo, pasipildydama naujais pabėgėliais, kurių nemažą dalį sudarė lenkai, lietuviai ir latviai. Kiekviena iš šių diasporų organizavo savo buvimą Jaroslavlio gubernijoje.

Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai iš Lietuvos Jaroslavlyje sudarė nemažą grupę. Ji laikėsi daugumoje išvien. Lietuviai, kaip ir kiti pabėgėliai, buvo priversti ne tik užmegzti ryšius su vietiniais gyventojais, bet ir naujose sąlygose išsaugoti savo nacionalinį identitetą.

Į šį miestą Pirmojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos buvo evakuota Marijampolės valstybinė berniukų gimnazija. Ši Marijampolės „Žiburio“ draugijos berniukų gimnazija, įsikūrusi Jaroslavlyje, buvo pertvarkyta į šio miesto berniukų gimnaziją. Joje mokėsi ir lietuvių pabėgėlių vaikai. Moksleivių pragyvenimui lėšas skyrė caraitės Tatjanos komitetas bei Vilniuje įkurta ir vėliau fronto į dvi dalis perskirta Martyno Yčo vadovaujama Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jaroslavlyje lietuvių šalpai vadovavo kunigas Motiejus Gustaitis.

Gimnazija veikė Jaroslavlio berniukų gimnazijos patalpose tik antrąją pamainą. Joje buvo mokoma tikybos, lotynų kalbos, Lietuvos istorijos, piešimo, dailyraščio, higienos, muzikos ir kitų dalykų. Laisvalaikiu gimnazistai lankėsi teatre, muziejuose, kaimyninėje mergaičių gimnazijoje.

Nuo 1916 m. birželio mėn. Marijampolės berniukų gimnazija buvo pervadinta į Jaroslavlio 2-ąją berniukų gimnaziją. 1917 m. pradžioje gimnazijoje mokėsi 297 moksleiviai, du trečdalius jų sudarė karo pabėgėliai, likusieji buvo Jaroslavlio miesto ir gubernijų gyventojų vaikai (Žr.: http:// Urbonavicius.us/straipsniai. Berniukų gimnazijos odisėja 1914–1918 m.).

Jaroslavlyje dar veikė ir Prano Penkaičio įsteigta amatų mokykla su dirbtuvėmis.

Jaroslavlyje tuo metu buvo susitelkę nemažai iš Lietuvos pasitraukusių mokytojų, kultūros ir visuomenės veikėjų, kurie užsiėmė pedagoginiu darbu, šviečiamąja veikla, šelpė karo pabėgėlius. Pirmojo pasaulinio karo metais Jaroslavlyje buvo apsistojęs ir čia veikusioje gimnazijoje mokytoju dirbo knygnešys ir lietuvių kultūros veikėjas Petras Kriaučiūnas (1850–1916). Jaroslavlyje susirgęs angina, 1916 m. sausio 20 d. mirė ir čia palaidotas.

Lietuvių vaikų rašytojas, pedagogas Matas Grigonis (1889–1971) 1916–1918 m. buvo Marijampolės „Žiburio“ draugijos berniukų gimnazijos, tuo metu įsikūrusios Jaroslavlyje ir netrukus pertvarkytos į Jaroslavlio 2-ąją berniukų gimnaziją, mokytojas, klasės vadovo padėjėjas, kartu dėstė ir lietuvių kalbą bei literatūrą.

Pedagogas, rašytojas, švietėjas, visuomenės veikėjas kunigas Motiejus Gustaitis (1870–1927), Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukęs į Jaroslavlį, buvo Marijampolės berniukų gimnazijos kapelionas, rėmė karo pabėgėlius. Jis Jaroslavlyje leido lietuviškus kalendorius. 1918 m. liepos 3 d. jam išduotas pažymėjimas, kad dėstė lietuvių kalbą Jaroslavlio 2-ojoje gimnazijoje.

Gydytojas, švietėjas  Jonas Tonkūnas (1887–1919) 1917 m. vasarą tarnavo gydytoju rusų kariuomenėje, pasklidus tarp kareivių revoliucinėms nuotaikoms pasišalino iš karinės tarnybos, kurį laiką gyveno Jaroslavlyje ir dirbo „Marijampolės“ „Žiburio“ draugijos berniukų gimnazijos pertvarkytos į Jaroslavlio 2-ąją berniukų gimnaziją  higienos mokytoju.

Lietuvių pedagogas Juozas Domijonaitis (1871–1926) gyveno Jaroslavlyje, kur veikė evakuota Marijampolės berniukų gimnazija, joje dėstė lietuvių kalbą (Žr.: http://Urbonavicius.us/straipsniai. Berniukų gimnazijos odisėja 1914–1918 m.)

G. Bagdonavičius Jaroslavlyje  lankė berniukų gimnaziją, mokėsi trečiojoje klasėje. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, suirutei, badui, nepritekliams, Gerardas  nebaigė mokslų gimnazijoje.  Po revoliucijos Rusijoje tvarka iro, pinigų vertė krito, maisto produktų kainos kilo, o skiriama pagalba karo pabėgėliams  buvo vis mažesnė. Būsimasis dailininkas buvo priverstas mesti mokslą, kad galėtų pragyventi ir padėti tėvams. Norėdamas padėti sunkiai besiverčiantiems tėvams, įsidarbino Jaroslavlio akcinės bendrovės „G. I. Libken“ kino fabrike laborantu. Čia susipažino su vaidybos, grimo pagrindais, užsiėmė fotografija.

G. Bagdonavičius prisiminimuose rašė: „Jaroslavlyje tėvas man nupirko dėžutinį fotoaparatą ir laboratorinius reikmenys. Fotografavau ir vaidinau kino filmų buitinėse scenose. Nuolat uoliai ir atidžiai lankiau muziejus, bibliotekas, teatrus, vienuolyną prie Volgos. Plaukėme garlaiviu iki Kostromos. Volgoje žvejodavome, pagaudavome daug žuvies. Jaroslavlyje lankiau gimnaziją, sporto būrelius, vaidinau kine, vykdavome į ekskursijas. Iškylose pastele nupiešiau pirmą spalvotą Volgos upės saulėlydį. Piešiau specialiais ornamentiniais šriftais“ (Bagdonavičiaus, G. prisiminimai. Prisiminimų rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

Laisvalaikį G. Bagdonavičius skirdavo savo mėgstamam užsiėmimui – piešimui iš natūros. Jis piešė Jaroslavlio senamiestį, šimtamečius originalios konstrukcijos pastatus, cerkves, vienuolynus, vartų griuvėsius, parkų medžius, Volgą. 1917 m. Jaroslavlyje prie Volgos  pastelėmis nupiešė vienuolyną prie Volgos, miesto apylinkių gamtovaizdžius.  

G. Bagdonavičiui didžiulę įtaką padarė Jaroslavlio daugiaamžė cerkvių ir vienuolynų architektūra, jų eksterjerai ir interjerai, mozaikos, freskos, baldai. Pasak Bagdonavičiaus, būtent Jaroslavlio senoji architektūra ir etnografija lėmė tai, kad jo vėlesnėje kūryboje dominavo architektūros ir urbanistiniai motyvai.

(Bus tęsinys)

Jaroslavlis. XX a. pr. Atvirukas.

Jaroslavlis. Volgos krantinė. XX a. pr. Atvirukas iš Sauliaus Kruopio rinkinio.

Jaroslavlis, Dvarininkų gatvė. XX a. pr. Atvirukas.