(Tęsinys)                                                                              
Anuomet Šiauliuose
Gerardas Bagdonavičius augo name, esančiame Vytauto (anksčiau Pagyžių) ir Dvaro gatvių kampe. Jis nuo šešerių metų pradėjo piešti ir skaityti. Jis labai mėgo knygeles su spalvotais paveiksliukais, jam ypač patiko knyga „Batuotas katinas“.

Gerardas buvo smalsus vaikas, mėgo stebėti gamtą, augalus, gyvūnus jam patiko su tėvais vaikščioti po Šiaulius. Didinga šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Rinkos aikštė, mediniai senamiesčio namai, akmenimis grįstos gatvės, vežikai, pirmieji automobiliai, dviračiai, motociklai, Rinkos aikštėje išsidėstę ūkininkai su savo žemės ūkio produktais. Visa tai žadino Gerardo smalsumą ir kūrybiškumą. Ir tėvai skatino sūnaus pomėgius piešti ir konstruoti įvairius darbelius, figūras.  Gerardas mėgo namuose kurti maketus, modelius, karpyti iš popieriaus įvairias gyvūnų, paukščių ir augalų figūras ir siluetus.   

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliai buvo stambus odos pramonės miestas, čia buvo daug saldainių ir šokolado ir kitų dirbtuvių.  Juose buvo galima pamatyti įvairių darbelių, spalvotų iliustracijų, piešinių, vaizdų. Visa tai traukė būsimo dailininko dėmesį ir skatino užsiimti kūryba, piešiniais ir darbeliais.

Rašinio autorius papildo ankstesnį pasakojimą apie Gerardo Bagdonavičiaus darbelius, jo pirmąsias dailės pamokas vaikystėje ir Šiaulių berniukų gimnazijoje (išspausdintą ankstesniame rašinyje laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 2021 m. vasario 18 d. p. 4-5) naujais papildomais faktais ir duomenimis.

Gerardas Bagdonavičius apie savo pirmuosius dailės bandymus vaikystėje ir berniukų gimnazijoje prisiminimuose rašo: „Vos kelių metrų daržo tvoroj alyviniais ūkio dažais padariau pirmąjį žmogaus pavidalą. Paskui pieštukais iš galvos... To pačio namo antrame bute apsigyveno A. M. Syčiugovas, buvęs motinos ketvirtos klasės progimnazijos piešimo mokytojas. Jis davė už 1 rub. piešimo daiktų tušavimo pavyzdžius ir Peterburgo akademijos skaitlingų apaštalų „makaliniškos“ grizail grupės albumą ir niekad nieko neaiškino, kaip ir progimnazijos pamokose, tik ką tai sau skaitydavo. Dėl to daugiau nesikreipiau į jį, nes nepasisekė.

Įstojus į berniukų gimnazijos rengiamąją klasę, tuoj pat mokytojas K. I. Mazinas pastebėjo kažką manyje ir aš pirmoje klasėje tuoj namuose pieštuku padariau labai didelio vėjo malūno pievose piešinį ir iš vaizduotės arabo galvą iš žurnalo „Kopeika“, iš gipso reljefinį ornamentą ir kt. Namuose spalvotomis pastelėmis ant gilzių (papirosų)  dėžučių vidaus balto kartono spalvodavau įvairius automobilius ir greit alyviniais ir akvareliniais dažais didesnius natiurmortus ir dariau Levitano darbų kopijas. Mūsų namų savininkas vėliau mums pasakojo, kad vokiečiams okupavus miestą, gatvė tapo miegamais namais, o mano darbus rado su duonos minkle suklijuotus prieš lovą.

Pirmoje klasėje daug modeliavau: suglaudžiamą sceną su dekoratyviniais baldais ir spalvotu apšvietimu, padariau foto dumplinį aparatėlį su matiniu stiklu, moto ant pačiūžų (mažas modelis), taip pat motociklėlį su garažu, lėktuvą (išlankstytą iš kartono), karpiau, klijavau figūrėles, seniems rūbams uniformas, ginklus, žaislus. Visam butui instaliavau elektro skambučio tinklą ir šlapius elementus dviems kaimynams, taip pat ir giminaičiams.

Motina visad mane vedžiojosi drauge į turgų, krautuves, pas pažįstamus, gimines, į parką ir visur santūriai kiek galėdama viską aiškindavo ir rodė. Tėvas laiškuose motinai tušu piešė spalvotus piešinius ir rašė eilėraščius. Tėvas pieštuku momentaliai škicavo man įvairius gyvulius judesyje ir eilėje, mėgo meškerioti Rėkyvoje, Pagelavoje, medžiodavo sekmadienį – parnešdavo 6 kiškius pietums. Visada važiuodavo su dviračiu, paskui su motociklu „Pežo“, rengėsi pirkti priekabą. Manęs tai nedomino. Namuose ant rašomojo stalo buvo keletas medžioklės trofėjų, įvairios iškamšos, prie lovų vilko kailis, kilimukai, rankdarbiai. Svetainėje pirmiausia buvo neorokoko (bet jau sunkūs) baldai – komplektas, o apie 1910 m. nenauji pirkti geri „Modern“ minkšti pliušiniai – komplektas, vėliau nupirko Kauno Istorijos muziejus. Kol buvome šešerius metus Rusijoje – čia Šiauliuose jie buvo išlikę Vytauto gatvėje pas namo savininką Michailovskį.

XX a. pradžioje Šiauliuose pradėjo kursuoti pirmas autobusas iki Kelmės ir pirmą taksi-karieta „Brennabur“. Pradžioje teatrų, koncertų Šiauliuose nebuvo, vėliau po 1904 m. „Varpos“ draugijos ir pirmi kino keliautojų mini po 3-5 min. keli judesio demonstravimai rankiniu aparatu Liaudies namuose. Vėliau (apie 1910 m.) atsidarė „Modern“ ir „Fantazija“ kino su keliom įvairiom fojė, svetainėm ir kt. Šiauliuose ir kitur teko matyti neblogus specialius cirkus, labiausiai traukė muzikiniai ir klounų dialogai, jų sąmojai.

Nuo vaikystės kasdien bendravau su greta gyvenusiu Marijonu Žilevičiumi,  jam prašant, jam kai ką papaišydavau su pieštukais“ (G. Bagdonavičius. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

Tačiau nerūpestingą Gerardo Bagdonavičiaus vaikystę ir mokslus Šiaulių berniukų gimnazijoje nutraukė 1914 m. liepos mėnesį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, privertęs Bagdonavičių šeimą 1915 m. balandžio mėnesį palikti Šiaulius ir pasitraukti į Rusijos gilumą.
    
Karo mūšių ir gaisrų apimti Šiauliai
Kaip atrodė Šiauliai karo metais, 1915 m. balandžio mėnesį, miestą paliekant Bagdonavičių šeimai? Kaip minėta, šiaulietės, pasirašiusios M. P. dienoraštyje „Šiaulių apylinkėje“ rašoma: „Vokiečiai Šiaulius paėmė 1915 m. balandžio 17 d. Ant rytojaus, balandžio 18 d. buvo ramu; vadinasi, nešaudė; vietoj šūvių siautė gaisras ir mūsų kultūringieji žmonės, pasinaudodami šita proga, pradėjo vienas nuo kito vogti. Kilo suirutė ir nebuvo kam tvarkos žiūrėti. Vokiečiai tai matydami suorganizavo miliciją iš tų pačių žmonių ir pavedė jai žiūrėti tvarką. Milicija prižiūrėjo, kad nevogtų; kad gatvės būtų nuvalytos; kad sudegusių gyvulių lavonai būtų užkasti. Milicija varė visus prie darbo ir žiūrėjo, kad darbas būtų padarytas. Milicija turėjo tvarkos žiūrėti ir ji jos žiūrėjo. Tuojau į antrą dieną po milicijos išrinkimo vagystės liovėsi ir tvarka mieste buvo atstatyta.

Vokiečiams įėjus į miestą, namai, krautuvės ir visokios pardavinėjamos būdelės buvo uždarytos. Vokiečiams tai labai nepatiko ir jie pradėjo uždarytas duris patys atidarinėti, jei kur šeimininko nebuvo; kur šeimininkas buvo, ten jie liepdavo atidaryti namų ar krautuvės duris ir parodyti, kas yra viduje. Nuo pasiturinčiųjų gyventojų vokiečiai ėmė viską, pradedant duona ir baigiant gyvuliais; bet paskutinį daiktą palikdavo savininkui. Kur šeimininko nebuvo, ten vokiečiams šį tą paėmus, likusius daiktus kaimynai išsinešiodavo“ (Pasirašo M. P. „Šiaulių apylinkėje“. Iš kn.: A. M. Martus, Lietuvoje Europos kares metu. Leidėjas M. Paltanavičius, „Amerikos lietuvio“ spaustuvė, JAV, 1930, p. 46-51).

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiauliai buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas, todėl tapo atkaklių mūšių vieta tarp rusų armijos ir vokiečių kariuomenės. 1915 m.  balandžio-gegužės mėnesiais miestas ėjo iš rankų į rankas. 1915 m. balandžio 17 d. vokiečių kariuomenei įsiveržus  miestą prasidėjo plėšikavimai ir gaisrai.

Tarpukariu laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie vokiečių kariuomenės įsiveržimą 1915 m. balandžio mėn. į Šiaulius rašė: „1915 m. balandžio 17 d. Tos dienos rytą per Šiaulius, Jelgavos link, praėjo paskutinieji rusų kariuomenės būriai. Antrą valandą po pietų Tilžės gatve atlėkė būrys vokiečių dviratininkų-žvalgų. Skubėdami, jie klausinėjo gyventojų, ar nėra mieste kur užsilikusios rusų kariuomenės. Apvažiavę dar kelias šonines gatves, dviratininkai nedelsdami pasuko atgal Tilžės plentu...

Nepraėjo nė pusvalandis, kaip į miestą įžygiavo gana didelis būrys kavalerijos, o po jos – ir pėstininkai.

Kareiviai tuoj pasklido kas sau. Pirmoj eilėj jie puolė plėšti krautuves. Plėšė be jokio pasigailėjimo. Kas jiems atrodė vertinga, tą jie daužė, laužė, naikino. Ypatingai didelė spūstis buvo prie juvelyrų krautuvių. Kadangi kiekvienas į tokią krautuvę norėjo patekti pirmuoju, todėl daužė vitrinas, laužė duris. Čia viskas buvo grobiama be pasirinkimo.
Tą dieną miesto gatvėse matėsi daugybė vokiečių kareivių apsikabinėjusių laikrodžių grandinėlėmis“ (Pasirašo: Br. Ašarose ir ugnyje skendęs miestas. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 spalio 30 d., p. 3).

Ir dar. „Jei  krautuvių savininkai bandė protestuoti, kareiviai juos sumušdavo. Prekybininkas L., turėjęs krautuvę Višinskio gatvėj, buvo sumuštas vien už tai, kad pasakė vokiečių kareiviams:
– Už ką jūs skriaudžiat mus, ramius gyventojus! Jus gi kariaujat ne su mumis, o su rusų kareiviais. Skriauskit juos.
Kada gyventojai klausė vokiečių, kodėl jie Šiaulius taip terioja, vokiečiai atsakinėdavo:
– Mes keršijam už Memelį (!)…

Apie 4 valandą po pietų vakarinėj miesto daly kilo gaisras. Kaip pasakoja senesni šiauliečiai, gaisras kilęs prie geležinkelio stoties, iš šieno kaugės. Ugnis greit persimetė į Stoties ir dabartinę Višinskio gatvę. Vokiečiai ėmėsi gaisrą gesinti. Jie bandė keliose vietose ugnies plėtimąsi sustabdyti, bet veltui, ugnies stichija vis labiau siautė. Niekas nebegalvojo apie gaisro gesinimą, o tik gelbėjo savo turtą. Pro langus į gatves, daržus skrido ryšuliai, baldai, bet tuoj nuo tirštai krentančių žarijų suliepsnodavo, ir žmonių pastangos dingdavo ugnies jūroje.

Višinskio gatvėje, Kantoro name, sudegė žydė Machet su dukterimi. Jos vyras tuo laiku buvo išėjęs į miestą. Kai kilo gaisras, Machet atbėgo prie savo buto, bet jau visas namas buvo liepsnoje.

Žydas maldavo visus susirinkusius gelbėti jo žmoną ir dukterį. Matydamas, kad drąsuolių neatsiranda, Machet pats šoko į degantį namą, tačiau kiti jį ištraukė. Su apsvilusia barzda ir apdegusiais rūbais, žydas antrą kartą mėgino šokti į ugnį, bet žmonės jį vėl sulaikė. Jį ramino, kad žmona ir duktė jau išgelbėtos... Kada ugnis aprimo, senis  Machet namų griuvėsiuose rado du apanglėjusius lavonus.

Netrukus užsidegė senelių prieglauda, kurioje gyveno apie 20 senelių. Minia puolė juos gelbėti ir, rizikuodami savo gyvybe, drąsuoliai visus senelius, nors jau su degančiais rūbais išgelbėjo.

Tuo pat laiku vokiečių artilerija atidarė ugnį į rusų kariuomenę, kuri buvo pasitraukusi į Gubernijos dvarą. Artilerijos sviediniai virš degančio miesto siuvo keliolika valandų. Gyventojai nebesiorientavo, kas darosi už mieste ir už miesto. Minios žmonių rinkosi prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir pradėjo melstis. Gatvės ištuštėjo, namai sudegė, niekieno negesinami. Aplink bažnyčią susirinko tiek žmonių, kad šventoriuje nebeužteko vietos.

Užėjo naktis, galbūt, viena siaubingiausiųjų per visą Šiaulių egzistavimo laiką. Gatvėse siaučiančios ugnies jūros buvo nepaprastai šviesu. Ore skraidė tiršti debesys kibirkščių. Kiekvieną minutę užsidegdavo naujas namas. Sklido šiurpus griūvančių pastatų traškesys ir bildesys. Niekas, žinoma, tą naktį nemiegojo. O vokiečių kareiviai, išplėšę vyno rūsius, siuvo gatvėmis, girti, dainuodami ir reikalaudami moterų...

Kitą dieną plėšimas buvo tęsiamas. Ir tik sekmadienį, kada viskas jau buvo išplėšta, trys ketvirtadaliai miesto paversta griuvėsiais, vokiečių kariuomenės vadovybė paskelbė įsakymą „tvarkai atstatyti“.

Prie išlikusių sveikų namų buvo pastatyta sargyba. Gyventojams buvo paskelbta, kad iš gyventojų tarpo skiriamas miesto milicijos komitetas, į kurį įėjo: 2 lenkai, 2 žydai ir 1 lietuvis – a. a. kun. Jasinskis. Milicija buvo sudaryta iš vietos inteligentų jaunuolių.

Rusams į Šiaulius grįžus, milicija buvo paleista.

Vokiečių kariuomenės vadovybės „tvarkai atstatyti“ įsakymas nelietė pačios kariuomenės vadovybės, nes ji pati suorganizavo plėšimą, tik jau platesniu mastu. Prie Frenkelio ir Nuroko odų fabrikų, prie Kagano saldainių fabriko ir kt. buvo suvaryta iš apylinkių keli šimtai ūkininkų padvadų. Atsirado ir auto sunkvežimių. Iš sandėlių pradėjo nešti ne tik pagamintas prekes, bet ir žaliavą, mašinas bei jų dalis. Kilometrinė eilė padvadų traukė link Tilžės link. Šitas „darbas“ tęsėsi 6 dienas.

Ne mažiau vokiečiai domėjosi ir variu. Jie išsukinėjo kranus, laužė durų rankenas, o iš kai kurių gyventojų atėmė net virdulius.

Vokiečiai pirmą kartą Šiauliuose išbuvo 10 dienų. Sekmadienio vakare, balandžio 26 d., mieste staiga prasidėjo didelis judėjimas. Pirmosios iš miesto išvyko gurguolės, o po jų – kariuomenė.

Pirmadienio rytą Šiauliuose nebeliko nė vieno vokiečių kareivio.

Sugriautame mieste po pergyvento siaubo likę gyventojai (iš 25.000 buvo likę tik 5.000) tvarkėsi, įrengė sau laikinas pastoges.

Patrankų gaudesys aptilo, nutolo Jelgavos link. Bet paskui vėl pasuko atgal į Šiaulius. Kasdien vis arčiau ir arčiau, skubėdami, vokiečiai praėjo per Šiaulius ir pasuko plentu Bubių link. Įkandin jų atėjo rusų kariuomenė ir vėl apsistojo Šiauliuose.

Tuo laiku mieste netikėtai užsidegė vienas negyvenamas pastatas. Ugnis greit persimetė į kaimyninius gyvenamuosius namus, ir per kelias valandas sudegė apie 50 namų (anuometinių laikraščių žiniomis, pirmą kartą vokiečiams miestą užėmus, gaisras Šiauliuose sunaikino apie 800-1000 namų)“ (Pasirašo: Br. Ašarose ir ugnyje skendęs miestas. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 lapkričio 17, p. 2).

Suaktyvėjus rusų kariuomenės veiksmams, 1915 m. balandžio 26 d. vokiečiai buvo priversti palikti sugriautą ir apiplėštą miestą. Kautynės dėl miesto tęsėsi iki 1915 m. liepos 21 d., kada rusų kariuomenė paliko jį, prieš tai dar kartą padegdama (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: Momentas, 1991, p. 122).

Karo veiksmai padarė didelės žalos Šiauliams. Miestas buvo sugriautas ir daug pastatų sudegė. Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas, etnografas, publicistas ir dailininkas mėgėjas Jaroslavas Rimkus (1888–1976), pasirašęs slapyvardžiu J. Šilietis, parengė ir 1922 m. Kaune išleido satyrinių piešinių albumą „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose“. Jame jis rašė: „Iš visų Lietuvos miestų daugiausiai nukentėjo Šiauliai... Jie ėjo iš rankų į rankas ir sunkiosios vokiečių ir rusų artilerijos buvo visai sugriauti ir sudeginti. Į Šiaulius vokiečiai grūdo kariuomenę automobiliais. Iš ten gi jais gabeno į Vokietiją išlikusias nuo liepsnos ir plėšikų visokias gėrybes: mašinas, prekes, Frenkelio fabriko odas ir t. t.“ (J. Šilietis, „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915-1919 m. Paveikslėliuose ir trumpuose jų aprašymuose. Kaunas, 1922, p. 43).

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiaulių berniukų gimnazijos pastatas buvo sugriautas. Iš pradžių persikelta dirbti į buvusią mergaičių gimnaziją, vėliau gimnazija išblaškyta po Rusiją. Dalis mokinių pasitraukė į Vitebską, kiti atsidūrė Tuloje, Voroneže. Po ilgų klajonių Šiaulių gimnazija įsikūrė Tarusoje (Kalugos gubernija). Tarusoje gimnazija funkcionavo 1915–1917 m. Joje dirbo dalis senųjų mokytojų, bet ją lankė nauji mokiniai (J. Krivickas, Šiaulių berniukų gimnazijos – J. Janonio vidurinės mokyklos istorija (1851-1991). Kaunas: „Šviesa“, 1991, p. 38-39).

1915 m. balandžio mėnesį artėjant frontui prie Šiaulių, daugeliui šiauliečių nebeliko kas daryti, kaip tik trauktis iš karo baisumų apimto miesto.  Gyventojų mieste liko 7-8 tūkstančiai, kiti paliko Šiaulius ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Skaudančia širdimi Bagdonavičiai su mažuoju Gerardu paliko Šiaulius ir kartu su kitais pabėgėliais traukėsi į Rusiją. Bagdonavičiai su manta  1915 m. balandžio 15 d. traukdamiesi iš Šiaulių po kelių varginančių kelionės dienų apsistojo Vitebske.     

(Bus tęsinys)

Degantys Šiauliai ir besitraukiantys iš miesto šiauliečiai. Apie 1915 m. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Bagdonavičių šeima. Iš kairės: Rūta, Gerardas ir Edvardas Bagdonavičiai. Apie 1910 m. S. Šmuilovo nuotr. Iš Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos J. Krivicko rinkinio.

Sugriauti Šiauliai. Kuršėnų g. Apie 1915 m. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Sugriauti Šiauliai Pirmojo pasaulinio karo metais. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Mūšis prie Šiaulių. Apie 1915 m. Atvirukas. Ad. Hofmann piešinys. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Mūšis prie Šiaulių. 1915 m. gegužė. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.