(Tęsinys)
Brolių Rogalinų odų fabrikas
Chaimo Frenkelio odų fabriko įsikūrimas ir sėkmingas jo darbas paskatino Šiauliuose atsirasti ir kitiems odų fabrikams ir dirbtuvėms.
1894 m. įsikūrė mažesnis brolių Rogalinų odų fabrikas, kuriame iš pradžių dirbo apie 20 darbininkų. Vienas iš brolių Rogalinų buvo Ch. Frenkelio odų fabriko darbininkas, vėliau jis pats įkūrė odos dirbtuvę (garborinę) dabartinėje Tilžės gatvėje (dalis senojo pastato fasado yra išlikę; dabar čia veikia „Tomo“ kavinė ir viešbutis).
Tarpukariu kai kuriuos istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Šiauliuose veikė Pinchaus Rogalino odų fabrikas. Manyčiau, kad labiau tikėtina, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose buvo įkurtas ir veikė brolių Rogalinų odų fabrikas, o tarpukariu Tilžės g. 74 (tarpukario numeracija – J. N. past.) veikė odų fabrikas, kuris priklausė Pinchui Rogalinui.
Beje, šią aplinkybę nurodo K. Gukovskis ir I. Ptaškinas straipsnyje apie Šiaulius „Ujezdnyj gorod Šavli Kovenskoj gubernii“. Jame rašoma, kad „brolių Rogalinų ir brolių Nurokų ir Ko odų fabrikai veikia palyginti neseniai: iš jų pirmas – nuo 1894 metų, o paskutinis nuo 1898 metų. Rogalinų fabrike dirba 40 darbininkų, išimtinai vyrai. Darbo užmokestis per savaitę sudaro nuo 2 iki 12 rub. Oda išdirbimui daugiausia gaunama iš užsienio. Fabrike išdirbama Hamburgo oda, padų ir juchto gaminiai, kurie realizuojami vietinėje rinkoje ir Kauno gubernijoje. Fabrikas kiekvienais metais išdirba po 15 tūkst. odų“ (K. Gukovskij, I. Ptaškin. Ujezdnyj gorod Šavli Kovenskoj gubernii. Kovno, 1903, p. 27).
1901 m. brolių Rogalinų fabrikas išdirbo 15 tūkst. odų. 1902 m. jame dirbo 40 žmonių, darbo sąlygos buvo sunkios, darbininkai skundėsi, kad buvo engiami ir spaudžiami (Rogalino garborinėje. „Darbininkų balsas“, 1902, Nr. 6, p. 30).
XX a. pradžioje Europoje prasidėjęs pramonės modernizavimas palietė ir Šiaulius. 1908-1909 metais buvo naujai mechanizuoti brolių Nurokų ir Rogalinų odų fabrikai.
1912 m. brolių Rogalinų odų fabrikas sudegė (tuomet jame dirbo 47 darbininkai). 1913 m. dėl gaisro buvo apkaltintas pats savininkas Rogalinas. Prisiekusiųjų teismas Rogaliną dėl nepakankamų kaltės įrodymų išteisino. Bet prokuratūra iškėlė bylą dėl teismo papirkimo. Ją baigti sutrukdė prasidėjęs karas (Ž. Kavaliauskaitė. Ilgiausia miesto gatvė (1). „Šiaulių kraštas“, 2009 rugsėjo 11, p. 7).
Po gaisro fabrikas kitais metais atsistatė ir dirbo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Broliai Rogalinai, pasinaudodami tuo, kad Rusijoje neišdirbtų odų įvežti muitas netrukdė, jas, kaip ir kitos Šiaulių odų įmonės, importavo iš užsienio. Odų išdirbimo medžiagų fabrikas įsigydavo ne tik Rusijoje, bet ir atsiveždavo iš užsienio. Fabrikas gamino padų, vidpadžių odą, išdirbdavo juchto ir chromo odas. Gaminiai daugiausia buvo parduodami Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose, dalis prekių ėjo į Rusiją. Fabrikas nuolat augo, didino darbininkų skaičių (Lietuvos istorijos šaltiniai. – V., 1965.- T.2, p. 518; V. Merkys, p. 48-49).
Pirmojo pasaulinio karo metais, frontui priartėjus prie Šiaulių, brolių Rogalinų odų fabrikas nukentėjo, iš dalies buvo sugriautas, o patys savininkai pasitraukė į Rusiją. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tarpukariu fabrikas tęsė savo veiklą. J. Puzinas nurodo, kad 1929 m. Šiauliuose be dviejų stambių odų fabrikų – J. Frenkelio ir brolių Nurokų – veikė vidutinio tipo – J. Faino ir mažesnio – Rogalino; jų metinė produkcija siekė arti 17 mln. litų, darbininkų arti 500 (Jonas Puzinas. Šiaulių miestas ir jo istorija. Šiaulių metraščio priedas, Šiauliai, 1930, p. 37).
Prasidėjus krizei Lietuvoje, P. Rogalino odų fabrikas neatlaikė užgriuvusių finansinių sunkumų ir apie 1930 m. fabrikas nutraukė savo veiklą. Tarpukariu šiame pastate dar veikė akcinės bendrovės „Progresas“ odų fabrikas. 1933 m. buvusiose brolių Rogalinų odų fabriko patalpose, Tilžės g. 74 (tarpukario numeracija – J. N. past.), pradėjo veikti tekstilės fabrikas „Globus“, kurio savininkai buvo V. Atlasas ir P. Riegeris.
Sovietmečiu išlikusiose brolių Rogalinų odų fabriko patalpose buvo įsikūrusi Šiaulių melioracijos valdybos bazė ir melioratorių bendrabutis, nuo 1974 m. šiuos pastatus perėmė Kilnojamoji mechanizuota hidrotechninės statybos kolona. Ji iš šių pastatų išsikėlė po 1990 m. Nuo 1992 m. čia (Tilžės g. 63A) veikia kavinė „Tomas“ su viešbučiu (savininkas Tomas Barauskas). Išlikę fabriko pastatai buvo išplėsti, pristatyti priestatai.
Brolių Nurokų odų fabrikas (nuo 1898 m. iki 1915 m.)
Antrasis pagal dydį ir apyvartą Šiauliuose po Ch. Frenkelio fabriko buvo brolių Nurokų – Vulfo, Joselio ir Bencelio – garinis odų apdirbimo fabrikas, įsteigtas 1898 m. miesto pakraštyje prie Šiaulių-Mintaujos plento (dab. Tilžės g. 225).
Broliai Vulfas (g. 1871 m. Šiauliuose) ir Bencelis (g. 1875 m. Šiauliuose) Nurokai odų dirbtuvę įkūrė 1898 m. pelkėtoje dykvietėje į šiaurės rytus palei Rygos plentą ir Talkšos ežerą (Leonas Peleckis-Kaktavičius. Odininku per metus netampama. „Titnagas“, 1998, p. 7). Kai kur spaudoje minima, kad brolių Nurokų garinis odų fabrikas Šiauliuose įsteigtas 1900 m. (Br. Nurokų garinis odų fabrikas. „Naujas žodis“, 1930, Nr. 9, p. 201).
Iš pradžių tai buvo tik odų dirbtuvė, kurioje dirbo 65 darbininkai, darbai buvo atliekami rankomis, gaminama produkcijos už 30 tūkst. rublių per metus. Ilgainiui dirbtuvė išsiplėtė į garinį odų fabriką (Šiaulių metraštis. Informacinė knyga. Šiauliai, 1930, p. 35). Gamybai buvo naudojama vietinė žaliava, daugiausia odos buvo gaminama padams bei vidpadžiams.
Praėjus trejiems metams nuo fabriko įsteigimo, brolių Nurokų įmonėje jau išdirbdavo iki 30 tūkst. odų. Be to, čia pradėjo kilti mūriniai pastatai, mažėjo rankinio darbo, plačiau pradėta naudoti mechaninė jėga. 1903 m. sudarytame Kauno gubernijos Šiaulių miesto plane šalia Ch. Frenkelio odų fabriko (19) pažymėtos brolių Nurokų odų fabriko teritorijų ribos (18) (Gukovskij K., Ptaškin I. Ujezdnyj gorod Šavli Kovenskoj gubernii. - Kovno, 1903, Planas priede).
Brolių Nurokų fabrikas paprastai apdorodavo iš Rusijos rytų gubernijų gaunamas odas, taip pat įsiveždavo ir žalių odų iš Pietų Amerikos (K. Gukovskij, I. Ptaškin. Ujezdnyj gorod Šavli Kovenskoj guberniji, p. 35-36; V. Merkys, p. 49).
Brolių Nurokų odų fabrike 1900 m. dirbo 57 darbininkai, 1902 m. – 65 (Fabrično-zavodskije predprijatije Rossijskoj imperii. Peterburg, 1914), 1908-1909 m. – 144, 1912 m. – 275 darbininkai (V. Merkys, p. 57).
Iki 1914 m. brolių Nurokų odų fabrike jame dirbo 500-600 darbininkų ir pagamindavo produkcijos už 8-9 milijonus litų per metus (Odų pramonė Lietuvoje. „Momentas“ 1929 rugpjūčio 24, p. 3).
1913 m. telefonų knygoje nurodyta, kad Šiauliuose, Didžiojoje kalėjimo gatvėje įsikūrusio brolių Nurokų odų fabriko savininkai yra Vulfas Nurokas ir Bencelis Nurokas (Šiaulių valstybinio telefonų tinklo abonentų sąrašas. Šiauliai: Š. G. Pero spaustuvė, 1913, p. 7). Vėliau prie Vulfo ir Bencelio Nurokų odų fabriko valdymo prisijungė jų jaunesnysis brolis Joselis Nurokas.
Fabrikas bei gamyba augo ir 1914 m. čia jau dirbo 275 darbininkai, per metus buvo pagaminama produkcijos už 3 milijonus rublių (Fabrično-zaviodskije predprijatije Rossijskoj imperii. – Peterburg, 1914). Fabrikas specializavosi padinės odos gamyboje. Produkcija buvo realizuojama Varšuvoje, Rygoje, Peterburge, Vitebske, kituose stambiausiuose Rusijos imperijos miestuose, manoma, kad ir tolimesniuose užsieniuose, nors tikslių duomenų apie brolių Nurokų odos gamyklos eksportą iki Pirmojo pasaulinio karo ir nėra. Gamybai buvo naudojama vietinė žaliava.
Kai 1915 m. vokiečiai užėmė miestą, dalis brolių Nurokų odų fabriko įrengimų jau buvo išvežta į Rusiją. Tačiau gamybą pavyko atnaujinti (Leonas Peleckis-Kaktavičius. Odininku per metus netampama. Titnagas, 1998, p. 7-8, 12).
1930 m. žurnalas „Tautos ūkis“ rašė: „Prieš karą brolių Nurokų fabrikas savo gaminiais buvo plačiai žinomas visoj Rusijoj. Prekėms pardavinėti turėjo centrus Maskvoj, Petrapily, net Sibire. Iki karo svarbiausi fabriko gaminiai buvo padų ir vidpadžių odos. Po karo, pasikeitus sąlygoms ir sumažėjus rinkai, fabrikas pradėjo, be aukščiau nurodytų prekių, išdirbinėti dar juchto ir chromo odas. Juchto odos pristatomos kariuomenės reikalams“ (Br. Nurokų garinis odų fabrikas. „Tautos ūkis“ 1930, Nr. 4, p. 133).
Knygoje „Lietuvos pramonė“ J. Etingerys ir M. Liutermoza nurodo, jog brolių Nuroko odų fabrikas savo gaminiais buvo plačiai žinomas visoje Rusijoje. Jame buvo gaminami padai bei vidpadžiai batams, juchto ir chromo odos. Juchto odos buvo pristatomos kariuomenės reikmėms. Įmonės metinė apyvarta siekė 30 tūkst. rublių, jame dirbo 100 darbininkų. Brolių Nurokų fabriko gaminiai savo kokybe nė kiek nenusileido Ch. Frenkelio odų fabriko apdirbimo kokybei.
Apie 1906–1915 m. nežinomas leidėjas išleido atviruką su Br. Nurokų ir Ko odų fabriko grafiniu vaizdu. Jame rusų kalba atspausdintas užrašas: „ПАРОВОЙ КОЖЕВЕННЫЙ ЗАВОДЪ / БР. НУРОКЪ И КО., ШАВЛИ“.
1915 m. leidėjas Edvardas Pavlovskis (Pawlowski) Tilžėje išleido atviruką su brolių Nurokų fabriko atvaizdu. Šio atviruko averse viršuje yra užrašas vokiečių kalba: „Szaulen. Die Lederfabrik an der Chaussee Szaulen-Mitau“ (Šiauliai. Odų fabrikas prie Šiaulių-Mintaujos plento) (Senieji Šiauliai atvirukuose 1901–1944: katalogo III tomas. Sudarytojas ir leidėjas P. Kaminskas. Šiauliai, 2018, p. 66).
Apie 1916 m. Georg Stilke Berlyne išleido atviruką „Šiaulių miesto apylinkės“ su užrašu vokiečių kalba „Umgebung der Stadt Schaulen“. Nežinomo fotografo nuotraukoje matosi šiaurinės Šiaulių miesto dalies panorama nuo grafų Zubovų rūmų pusės. Priekyje matosi buvusios caro armijos kareivinės (pastatai neišliko). Už jų buvęs brolių Nurokų odų fabrikas.
Išlikęs fabriko administracinio pastato fragmentas ir kamino dalis integruota į pramogų ir prekybos centrą „Tilžė“ (Senieji Šiauliai atvirukuose 1901-1944: Katalogo papildymas. Sudarytojas P. Kaminskas. Šiauliai, 2013, p. 27, 32, 167).
Brolių Nurokų odų fabrikas veikimas iki karo buvo sėkmingas. Gamyba augo, apyvarta didėjo. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas brolių Nurokų odų fabriko veikimą sutrukdė keleriems metams. Fabrikas savo darbą galėjo atnaujino tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Brolių Nurokų odų fabrikas tarpukariu
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Nurokai grįžo į Šiaulius ir jų odų fabrikas vėl pradėjo veikti. Odų fabriką lygiomis teisėmis valdė Vulfas, Bencelis ir Joselis Nurokai. 1925 m. Joselis Nurokas mirė ir paliko įpėdiniais žmoną E. Nurokienę ir vaikus sūnų Šachno ir dukrą Bertą Nurokus. Joselio Nuroko įpėdiniai įgaliojo viską tvarkyti Vulfą ir Bencelį Nurokus, o patys tik gaudavo iš jų lėšas pragyvenimui.
J. Etingerys ir M. Liutermoza apie brolių Nurokų odų fabriką 1923 m. rašo: „Karas ir okupacija padarė tai įmonei daug nuostolių: buvo sunaikinti trobesiai ir išplėšta, išvežta daug mašinų. Vis dėlto, sugrįžus jos savininkams, energingomis pastarųjų pastangomis dirbtuvės ūkis nuolat yra atstatomas.
Dirbtuvės trobesiai yra išmėtyti dideliame žemės plote. Dirbtuvę varo garas ir elektra. Mašinų skyriuj yra 3 garo mašinos 175, 100 ir 75 arklių jėgų. Katilų skyriuje du garo katilai. Elektros energijos tiekia 100 jėgų dinamo mašina ir penki elektros motorai. Iš fabriko įrengimų kreipia į save dėmesio rašpilinė mašina ąžuolui smulkinti, netikėtai po okupacijos išlikusi. Be to, mirkymo medžiagai apdirbti yra du malūnu ir valcinės staklės.
Įsidėmėtinos yra odos mirkymo proceso smulkmenos, būtent: mirkoma grynu (Lietuvos) ąžuolu, dėl ko gamyba pigiau atsieina. Oda yra mirkoma bosuose (kubiluose) 3 mėnesius, kas garantuoja prekės stiprumą. Mirkoma normaliai – be dažymo.
Dirbtuvė pagamina šių fabrikatų: storų odų puspadžiams, „stelka“, vadinamą puskailiu ir t. t., per mėnesį viso to pagaminama arti 50-60 tūkst. kilogramų. Žalias odas dirbtuvė gauna iš Amerikos, Afrikos, Indijos per Hamburgą. Gamybos medžiagą kaip tai: ąžuolą, žievę, ekstraktus, mirkymo medžiagas iš dalies – Madagaskaro, Graikijos, Pietų Afrikos. Dirbtuvės sandėliuose esama didelės žaliavos (odų, mirkomosios medžiagos) atsargos keliems mėnesiams.
Dirbtuvė yra taikinama šildyti durpėmis, kurios yra gaminamos fabriko teritorijoje. Lokomobilis, presas ir siauro geležinkelio vagonetės tarnauja durpių gamybai.
Skaičius darbininkų fabrike svyruoja tarp 50 ir 70. Dirbama tik viena pamaina. Vyrų uždarbis per mėnesį – 200 litų, moterų – 100 litų. Gaminiai parduodami pakol kas tik Lietuvoje ir Latvijoje. Dirbtuvė turi nuosavą elektros stotį. Dirbtuvė buvo įkurta 1898 metais“ (Dr. J. J. Etingeris ir M. Liutermoza. Lietuvos pramonė. Iliustruotas leidinys, I t. – Kaunas, 1923, p. 55).
Tarpukariu brolių Nurokų odų fabrikas veikė Tilžės g. 225 (savininkai Nurokas Bencelis g. 1875 m., Nurokas Vulfas g. 1871 m., Nurokienė Eugenija (g. 1886-06-18 Berezine, Rusija, atvyko į Lietuvą 1907 m.), Nurokas Šachno (g. 1907-12-27 Šiauliuose, baigė aukštuosius technikos kursus, chemikas-technikas, vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Ostl. Faser Gesellschaft – Ostlando pluoštų bendrovėje Šiauliuose), Nurokaitė Berta, gim. 1911 m.).
Brolių Nurokų odų fabriko reikalais daugiausia rūpinosi Šachno Nurokas. Broliams Nurokams dar priklausė banko namai, kurių dalis pinigų buvo naudojama odų fabriko reikmėms, taip pat ir jo remontui po gaisro. Banko kapitalo pagrindą sudarė odų fabrikas, kurio turtu buvo atsakoma už banko namų pasižadėjimus (A. Šinkevičius. Nurokų bankroto byla. „Šiaulių kraštas“, 2018 m. birželio 7, p. 12).
Tarpukariu nuo 1924 m. brolių Nurokų fabriko korespondencija buvo siunčiama spaustuvėje atspausdintuose firminiuose vokuose su įvairaus dydžio užrašais lietuvių ir vokiečių kalbomis: „Brol. NUROKAI / ŠIAULIUOSE / Garinė odų fabrika // Gebr. NUROCK / SCHAULEN / LEDERFABRIK“ (1924, 1925); „Brol. NUROKAI, / ŠIAULIUOSE. GARINĖ ODŲ FABRIKA // GEBR. NUROCK, / SCHAULEN. / LEDERFABRIK.“ (1927, 1929); „Brol. Nurock / Tilžės g. Nr. 225“ (1934) (Firminiai vokai Šiauliuose. Informacinės-reklaminės antraštės (1896–1944). Vokai Šiauliuose 1960–1988. Sudarytojas ir leidėjas P. Kaminskas. Šiauliai, 2020, p. 60–64).
Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje už odos dirbinius brolių Nurokų odų fabrikas buvo apdovanotas aukso medaliu (Šiaulių fabrikai ir firmos. „Momentas“, 1928 liepos 22, p. 5).
Nors odų gamybą brolių Nurokų fabrikui sekėsi gerai, tačiau jie neišvengė nelaimių ir gaisrų. Ypač didelis gaisras brolių Nurokų odų fabrike kilo 1929 m. kovo mėn.
1929 m. kovo 30 d. laikraštis „Momentas“ apie šį gaisrą rašė: „Kovo 23 d. 14,30 val. Šiaulių mieste įvyko didelis gaisras. Dėl nežinomos priežasties užsidegė brolių Nurokų odų fabriko garo džiovyklos tolio stogas su paramomis, medinės lubos, langai, durys ir vidurinė dirbtuvės medinė pertvara. Mūrinių sienų nukentėjo tik viršutinė dalis. Antroje džiovyklos patalpoje, valcų ir pletiravimo skyriuje sudegė toliu dengtas stogas, langai, durys, dalis vidurinės pertvaros ir nuo karščio ir vandens nukentėjo lubos iš geležies su plytų skliautais ir kita.
Be to, gaisras sunaikino tris valcavimo ir dvi pletiravimo mašinas, du elektros motorus, kiti du nukentėjo mažiau, keturi elektros ventiliatoriai, visai sudegė didelė dalis įvairių odų – padų ir dalis odų liko sugadinta gesinant gaisrą.
Gaisrininkai per 2 val. likvidavo gaisrą. Ekspertams apžiūrėjus konstatuota, kad minimas gaisras padarė 6.000.000 litų nuostolių.
Gaisras prasidėjo odų džiovykloje. Apdegęs brolių Nurokų odų fabrikas su esamomis jame mašinomis buvo apdraustas draudimo draugijoje „Lietuva“ ir valstybinės draudimo draugijoje bendroje sumoje 2.418.450 litų (Gaisras Br. Nurokų odų fabrike. Sudegė mašinų, odų. Nuostoliai siekia 6.000.000 litų. „Momentas“, 1929 kovo 30, p. 2).
Šie pinigai gauti iš draudimo bendrovių, nebuvo priskirti pajamoms. Fabriko knygose gaisro nuostoliai „nurašyti“ (A. Šinkevičius. Nurokų bankroto byla. „Šiaulių kraštas. „Atolankos“, 2018 m. birželio 7, p. 12).
Brolių Nurokų odų fabrikas neišvengė ir vagysčių. 1929 m. kovo mėn. laikraštis „Momentas“ pranešė, jog „savininkų buvo pastebėta, kad iš Br. Nurokų fabriko vagiamos brangios kainos odos. Šiaulių kriminalinė policija kovo 8 d. išaiškino, kad tą vykdė Saliamonas Faivušas, 19 m. amžiaus, ir jas pardavinėjo Saliamonui Goršovui, Levitanui Dovidui iš Šiaulių miesto ir Mejerovičiui Abeliui iš Nemakščių.
Pravedus tardymą Šiaulių I nuovados taikos teisėjas visus nubaudė po 3 mėnesius kalėjimo, tik kaip nepilnamečiui Saliamonui Faivušui bausmę sumažino iki 2 mėnesių“ (Odų vagystė. „Momentas“, 1929 kovo 16, p. 2).
(Bus tęsinys)
Firminis vokas. Br. Nurokų odų fabrikas. Laiškas iš Šiaulių išsiųstas 1925 m. lapkričio 26 d. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Vaizdas iš bažnyčios bokšto į Mintaujos plentą. Tolumoje matosi brolių Nurokų fabriko kaminai. Iš P. Kaminsko rinkinio.
