Pastaruoju metu vis dažniau tenka skaityti spaudoje ar išgirsti žiniasklaidos tinkluose diskusijų, kaip jaunam žmogui greičiau ir užtikrinčiau pasiekti trokštamą išsilavinimą ar darbo vietą, kaip sėkmingai kilti tarnyboje ar visuomeniniame darbe. Kaip kilti į viršų? Ar pakanka pasikliauti sėkme? Pastebėjau, kad dažnų dažniausiai tai – filosofiniai pamąstymai viliojančios karjeros temomis, anaiptol ne praktinės patirtys... Taigi, tie pasvarstymai ir paskatino pažvelgti į savo vaikystę ir jaunystę, prisiminti, kokiomis karjeros laiptų pakopomis stiebiausi aukštyn, kada tas augimas prasidėjo, kiek truko ir pan.

Ikimokyklinės vaikystės (3–7) metai Kurtuvėnų mokykloje
Iš vaikystės pradžios (1933–1941) atmintyje pirmauja darbeliai, kuriuos man, pradėjusiam tvirtai vaikščioti žeme, tėveliai nuolat skirdavo atlikti:
* Teko dažnokai ganyti karvutę. Už tai į pievą atnešdavo skanius pietus.

* Turėjau mažą stiklinį namelį, kuriame auginau sraiges.

* Kasdienė užduotis – rankiniu siurbliu pripumpuoti mokyklos antrajame aukšte įrengtą vandens rezervuarą.

* Žiemą į virtuvę rogutėmis malkų atvežti.

Likusį laiką aš, kaip mokyklos vedėjo sūnelis, leisdavau kunigo vedamose pamokose. Kitų mokytojų pamokose įdomu būdavo klausytis apie gyvūnų organizmų sandarą, apie kitus kraštus, žiūrėti per mikroskopą, kaip atrodo blusos koja ir t. t. Be to, mokyklos muziejuje skaitydavau žurnalus – „KARYS“, „TRIMITAS“... Skaityti išmokau pats, nes dar nebuvau tikras mokinys, tik „laisvas klausytojas“...

Antrosios vaikystės (7–14) metai kalnuotajame Altajuje (1941–1948 m.)
Tai buvo patys sunkiausi mano gyvenimo metai. Viena iš priežasčių ta, kad tėvelis ir mama išeidavo į darbą saulutei nepatekėjus, o grįždavo su tamsa. Sudėtinga išvardyti visus darbus darbelius, kurių teko išmokti. Štai trumpas jų sąrašiukas:
* Kasdien dviem akmenukais sutrinti avižų, miežių ar rugių, kad iš sumaltų grūdelių galėčiau visai penkių žmonių šeimai išvirti košę vakarienei.

* Vasaros metu iki mamytė sugrįš iš darbo privalėjau pririnkti kalnuose rūgštynių, rabarbarų ir laukinių svogūnų (slizun), miško lelijų svogūnėlių ir išvirti iš jų kibirą sriubos bei karčiai rūgščią košę. Kitokio maisto neturėjome, druskos ir cukraus taip pat... Taigi, ištisas dienas ieškojau iš žemės augančio maisto, todėl ir dabar vaikštau galvą panarinęs.

* Kiek ūgtelėjęs išmokau gaudyti urvinius žvėrelius – starus. Tai voverinių šeimos graužikai. Išvirdavau juos, bet mėsos nevalgydavau, buvo šlykštu. Per vasarą tų žvėrelių sugaudavau iki 700 vnt. Gaudydavau spąstais arba žiauriu būdu – į kalnus, kur daug urvų, tačka (karučiu) nusiveždavau kelis kibirus vandens ir staiga supildavau į urvą. Išlįsdavo paprastai šeši persigandę gyvūnėliai – du tėvai ir keturi vaikai... Viena ranka žaibiškai griebdavau artimiausiąjį (žvėrelis stipriai įkąsdavo į ranką), o kita ranka skubėdavau staigiai jį  nugalabyti, kad kiti starai nesuskubtų pabėgti... Žiaurumo viršūnė. Be to, rankos sukandžiotos, o valgyti šlykštu...

* Reikėjo užsiauginti bulvių žiemai, o žemės šeimai skirdavo vos šešis arus. Teko jos prasimanyti bent kiek papildomai. Surasdavau nedirbamos pievos gabalėlį ir kastuvu sukasdavau, karučiu atveždavau mėšlo, vėliau – ravėdavau, kaupdavau. Rusai juokėsi, kad tas darbas beprasmis, kad tėvas be reikalo verčia mane dirbti... Bulvės didelės užaugdavo, rudenį nebereikėdavo dvėselienos valgyti...

* Jokių batų nusipirkti negalėjome, nes jų parduotuvėse nė nebuvo. Iš nudvėsusio arklio kojų odos išmokau paraukti naginaites. Jomis apsiavus, labai lengva būdavo vaikščioti kalnuose. Na, dar išmokau iš beržinių kaladžių išdrožti moteriškų basučių padus. Panaudodavau sukauptas odų atraižas. Žodžiu, buvau batsiuvys. Už tokias pamokas buvau dėkingas savo senelei Felicijai, likusiai Lietuvoje.

* Ateina žiema. Avėdavome veltiniais, pagamintais iš kupranugarių vilnų. Tik bėda – bemat jų paduose atsiranda skylės. Naujas darbelis man – prisiūti padus. Visai šeimai reikėjo tokios paslaugos. Be to, dar ir draugų buvo...

* Pagaliau dar viena įdomybė – gaudau starus, kaupiasi kailiukai. Reikia juos išdirbti. Išmokau. Pirmiausia nugramdau mėsos likučius. Išdžiovinu. Sutepu sausą kailiuką karvutės pieneliu, sudedu juos į krūvelę, prispaudžiu akmenuku ir išlaikau savaitėlę – pienukas surūgsta ir paveikia odelę. Po to rankomis maigau, t. y. minkštinu. Kailiukas pabąla ir jau tinka ir pirštinaitėms, ir kepurei, ir šiltai apykaklei. O juodo kurmio kailiukas tinka mergaitėms pasipuošti... Be to, pro mūsų gyvenvietę iš Mongolijos būdavo varomi tūkstančiai arklių. Net po kelis nudvėsusius arklius rasdavome pievoje. Tuoj pasigriebdavome pjūklą ir ristele prie stipenų. Prisipjauname mėsos gabalų su kailiais. Malu avižas ir maišau avižų miltų košę-raugą, kuriuo ištepu kailius. Išrūgsta. Po to kojomis minkštinu juos. Dviguba nauda – ir kailį išdirbu, ir kojas treniruoju. Štai ką reiškia tėvelio pamokos!

* Pavasaris, reikia ruošti daržus. O kad gyvuliai nenugraužtų kopūstėlių, kasmet privalu laikiną darželį aptverti. Taigi, lipu į kuo aukštesnį maumedį ir kirviu kapoju šakas. O paskiau iš jų tveriu stiprią tvorą, kad jautis ragais nesudarkytų...

* Po darbų likdavo dar laisvo laiko. Pats malonumas pagal savo supratimą remontuoti gitaras, mandolinas, būgnelius, armoniką ir mokytis groti...

Trumpos (7 mėn.) paauglystės atostogos, parbėgus į Lietuvą 1947–1948 m.
Sumislijo tėvai slapčiomis iš tremties pasišalinti. Ilgai tam ruošėsi: mama džiovino duoną, augino karvę, kad už ją vairuotojas nuvežtų mus 300 km iki traukinio. Augino bulves, kad, pardavus jas, už tuos pinigus bilietą į traukinį tarpininkai nupirktų... Buvo 1947-ieji. Vargais negalais pasiekėme išsvajotąją Lietuvą.

* Žiema, turiu giminėms padėti miške ruošti medieną būsimam nameliui. Pripjovus rąstų, tenka padirbėti lentpjūvėje. Naujas darbas, bet man jau 14 metų! Pravers, ką lentpjūvėje išmoksiu!

* Atėjo pavasaris, dėdė mūsų šeimai padovanojo karvutę. Turiu žiemai šieno parūpinti. Tik pievos niekas neduoda... Šienauju griovose. Juk ten žolė niekam nepriklauso, nereikalinga.

* Mokiniai laiko egzaminus už ketvirtą skyrių. Tėvelis nuvedė mane į Dirvonėnų mokyklą netoli Raudėnų ir eksternu (buvęs šeštokas rusiškoje mokykloje) išlaikiau vienintelį egzaminą lietuviškoje mokykloje...

Netrukus stribai sugriebė ir išsiuntė atgal į Sibirą (Pakeliui mus gražiai vadino KURVOMIS!). Važiuojant į Kuršėnus pro mišką. norėjau iššokti iš vežimo ir pasislėpti pas partizanus, bet pagailo tėvų, susilaikiau...

Paauglystė Kiseliovske, Kemerovo srityje (1948–1953 m.)
* Nuspręsta pasistatyti namelį. Tėvelis darbe, o aš statau 5 x 3 m gyvenamąjį būstą. Fundamentą gaminu iš velėnų, kurias už pusės kilometro  laukuose paruošiu ir karučiu atsivežu į statybą. Pirmiausia paauglio rankomis žemėje „įtaisiau“ polinius statramsčius. Namelio sienas gaminu iš medienos atliekų. Tėvas nupirko 2 m3 rąstelių nuopjovų, o kitą medieną teko traukti iš gretimai esančios pelkės, kurioje „tvarkingi“ gyventojai įvairiais laikais jos dumble „kaupė“ visokios medienos atliekas. Reikėjo kirviu, pjūklu ir obliumi medieną suvienodinti ir po to kalti prie statramsčių iš dviejų pusių. Į vidurį pridrėbiau molio, na, o išorę būtina tinkuoti, nes žiemos šaltos. Kad galėčiau tinkuoti, paprastu peiliu pripjausčiau daug šakalių iš karklų. Po to prikaliau juos prie sienos. Tinkui naudojau molį, kurį iškasiau iš duobės, kai ruošiau rūsį būsimo namelio viduje. Varčiau, minkiau molį, pjuvenų ir arklių mėšlo primaišydamas. Daugelio darbų išmokau padėdamas tėveliui dirbti, be to, nemažai galėjau pasimokyti iš ukrainiečių ir kitų tautybių tremtinių, stačiusių sau namelius tik iš velėnų. Prisiėjo ir pačiam išrasti visokių kitų darbo metodų.

* Vasaromis, kai nereikėjo eiti į mokyklą, uždarbiaudavau – dirbdavau šaltkalviu, mūrininku, tinkuotoju, betonuotoju ir elektriku. Mano darbo kolegos buvo Krymo totoriai bei čečėnai.

Nupasakosiu sunkiausią savo darbą. Tėvelis statomuose daugiabučiuose mūrydavo krosnis. Vienai krosniai reikėdavo į antrą ar trečią aukštą sunešti iki 2000 plytų. Laiptų dar nebūdavo, todėl tekdavo lipti laikinai sudėliotomis lentomis. Kad vienu sykiu užneščiau daugiau plytų, pasidariau „prietaisą“ – priekyje prie pilvuko dešimt plytų ir ant nugaros dešimt pasikabindavau. Bet taip apsikrovus kabarotis aukštyn buvo labai sunku. Ieškodamas išeities, padariau atradimą. Kadangi pastatas buvo dar be langų, susinešdavau po jais į krūvą visas plytas, o po to prasidėdavo mėtymas. Per būsimo lango skylę mesdavau plytas į antrąjį arba trečiąjį aukštą. Reikėjo ne tik numesti, bet ir sviesti taip, kad plytos, krisdamos ant grindų, nesudužtų. Reikėjo ir metimo jėgą, ir kampą apskaičiuoti. Pavyko. O šis darbo įgūdis man vėliau nemažai džiaugsmo suteikė.

* Susirgo tėvelis ir mama, Paprašiau atleisti mane nuo mokyklos lankymo, nes reikėjo uždirbti šeimai pinigėlių. Direktorė (iš gailesčio) nesutiko. Ji leido dirbti, o į mokyklą ateiti tuomet, kai turėsiu galimybių... Tačiau egzaminus už devintą klasę privalėsiu laikyti be nuolaidų...

Pavyko įsidarbinti anglių kasykloje dailininku. Pirmiausia mane nuleido į pusės kilometro gylio šachtą ir supažindino, kaip ten žmonės dirba ir kokie pavojai jų tyko. Baisu...

Susiklostė toks darbo grafikas: rytais eidavau tris kilometrus į mokyklą, atsėdėdavau dvi pamokas ir bėgdavau namo pavalgyti. Po to skubėdavau į darbą vėl apie tris kilometrus, bet į kitą pusę. Grįždavau namo apie 23 val. Tačiau ilsėtis negalėjau. Parsinešdavau namo nebaigtų darbų, tad pasiklodavau ant grindų audeklą arba popieriaus gabalą ir piešdavau, kol pradėdavau snausti.

Laimė prieš pat egzaminus tėvelis pasveiko ir pavyko gerai juos išlaikyti.

* Sykį visai netikėtai pertraukos metu prieina prie manęs mokytojas ir prašo, kad sutikčiau dalyvauti Kiseliovsko miesto mokyklų sporto varžybose – mesti diską. Niekuomet tai daryti nebuvo tekę, bet sutikau. Štai ir rungtynės. Išrikiuoja disko metikus – aš paskutinis. Mokytojas prašo manęs atidžiai stebėti, kaip meta kiti. Visi jie profesionaliai, nes lankė treniruotes. Girdžiu, kad mane konkurentai „kaimu“ vadina – taip baisiai atrodžiau. Mokytojas pakartotinai primena mesti diską taip, kad šis nesivartaliotų. Ir visai nesvarbu, kad nukris arčiau už kitų.

Tai mane padrąsino, nes tėveliui plytas taip mėtydavau į antrą aukštą. Skrisdavo tiesiai kaip lydekos. Paėmiau diską į rankas ir paprasčiausiai sviedžiau kaip plytą... ir nuskriejo toliausiai už profesionalų mestuosius. Laimėjau pirmą vietą, gavau diplomą. (nuotr   328) Na, ir pyko ant manęs konkurentai! Visokiausiais balsais staugė: „Iš kur tas „kaimas“ atsirado?!“ Štai kaip man padėjo plytų mėtymas.

* Baiginėjau septintą klasę. Vieną kartą tėvelis klausia, ar žadu mokytis toliau (tuomet privalomas buvo tik septynmetis išsilavinimas). Negalvodamas atrėžiau, kad ne, kad eisiu dirbti tekintoju. Nieko nesakė tėvelis, neprieštaravo, o rytojaus dieną nuvedė mane į plytų fabriką ir ten supažindino su tekintoju – būsimuoju mano mokytoju. Kitą dieną, kaip priklauso, atėjau į darbą ir stoviu prie staklių, laukdamas mokytojo užduoties. Gerokai palaukęs, išgirdau sakant: „Šiandien tau tokia užduotis – išvalysi garažą“. O garažas didžiulis, telpa koks dešimt sunkvežimių... Na, tvarkau, valau visą dieną: stumdau priekabas, ritinėju padangas, šiukšlių krūvos. Privargau kaip ciuckis, vos namo parėjau. Kitą dieną pasikartojo tas pat. Mokytojas pasakė, kad vakar blogai darbą atlikau ir kad šiandien reikia pakartoti. Trečiosios dienos nebebuvo – pasukau pas tėvelį į darbą ir ėmiau nešioti / mėtyti plytas į antrąjį aukštą, o rudenį išskubėjau mokytis į aštuntą klasę.

Keista, apie darbą nebesvaičiojau, bet tuoj pat atsirado rūpestis – kokią specialybę rinktis ateityje. Jokių informacijos šaltinių tada nebuvo, už Kiseliovsko miesto ribų išeiti draudžiama, o čia tik profkės. Sukau galvą ir sugalvojau...

Suorganizavau keletą klasiokų, kuriems ateitis irgi rūpėjo. Nusprendėme reguliariai rinktis pas mūsų kaimyną, 1863 m. sukilėlių tremtinių palikuonį, ir kiekvienas ateiti įvykdęs įsipareigojimą – surinkęs informacijos apie vieną kurį nors institutą, tai persakyti susitikime. Suradau vieną asmenį, jau baigusį institutą, ir studentą, bebaigiantį aukštojo mokslo studijas. Paprašiau jų išsakyti savo patirtį.

Pirmasis susitikimas. Atsivedu inžinierių geologą. Išklausome jo  pasakojimą apie mokslą, darbą, atlyginimą, šeimą ir t. t. Visiems įdomu! Po to mes šnekame, kuriam kokių žinių pavyko rasti. Susirinkimai vykdavo reguliariai kas mėnesį iki mokslo metų pabaigos. Rezultatas – visi susitikimų dalyviai be problemų pasirinkome būsimas specialybes ir baigėme aukštuosius mokslus. O prie šios iniciatyvos neprisijungę klasės draugai arba mokėsi profesinėse mokyklose, arba liko bemoksliai darbininkai.

* Mokslas dešimtoje klasėje artėja į pabaigą. Svarstome, kaip pažymėsime tą dieną, kai gausime atestatus. Visi biedni, tėvai pagelbėti negali. Nusprendėme patys užsidirbti... Suradome darbą artimiausioje šachtoje, kurios valdžia liepė iš kelių vagonų iškrauti rąstus. Nors supratome, kad bus sunku, bet sutikome. Prasidėjo darbas. Imame rąstą, vieną jo galą keliu aš, o kitą – dviese. Iškeliame virš galvos ir metame už vagono borto. Bemat pavargstame, bet kenčiame. Tik štai nesėkmė: vienas iš mūsų trijų paslydo ir likę du neišlaikė rąsto, paleido jį. Smūgis į vagono grindis. Iš visų jėgų bandau išlaikyti savąjį galą, bet rąstas, pargriovęs mane, trenkė per dešinės kojos pėdą. Nenusakomai baisus skausmas!

Nežinojau, kad lūžo pėdos kaulas. Iki namų reikia eiti apie du kilometrus. Šokinėju viena kaire koja. Pasiekiu kūdrą. Galvon šovė netikėta mintis – reikia atšaldyti skaudančią koją. Įkrentu į vandenį ir bandau plaukti. Nuo judesio koja dar labiau suskaudo. Taip ir vargau iki rudens... ir dar metus. Tėveliams nė žodžio apie tai. Jiems vargų ir taip užteko! Toje pėdos vietoje, kur smūgiavo rąstas, iškilo pusės vištos kiaušinio dydžio bumbulas. Iki šiol nedingo, vis primena apie nelaimę. Mama tai sužinojo, kai jau gyvenau ir dirbau Lietuvoje.

Apibendrindamas savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus, galiu teigti, kad man sekėsi, nors baisiai nelengva buvo. Praėjo! Svarbiausia, kad susiformavo charakterio savybė – nebijoti sunkumų.

Dažnokai tenka girdėti svarstymų, kokiais būdais siekti, kad jaunimas norėtų studijuoti sudėtingesnius mokslus. Labai gaila, kad tais pamąstymais raginama nesidairyti į praeitį ir tik žvelgti į priekį. Mano protėvių praeitis kaip tik buvo man labai naudinga, o jaunystės darbų patirtys padėjo kopti sudėtingais karjeros laiptukais.

Aukštojo mokslo diplomo troškimas
* Nusprendžiau Tomsko politechnikos institute įgyti automobilių konstravimo specialybę. Tačiau MGB man neleido išduoti paso. O be paso išvykti už Kiseliovsko ribų uždrausta. Prisiskaitęs visokių knygų, pasislėpdamas nuo tėvų, parašiau skundą į Maskvą. Tik adreso nežinojau. Ant voko užrašiau: „Maskva. Generaliniam Prokurorui“. Po mėnesio MGB vadas išsikvietė mane ir tėvelį, liaudiškai sakant, ant kilimo. Baisingai išbarė tėvelį už tai, kad užaugino ir išauklėjo „šunytį“. Ir aš gavau velnių, kad nemoku mandagumo taisyklių ir rašinėju skundus... Išsipurslojęs kaip reikiant, išdavė pasą.