(Tęsinys)
Papildant šį rašinį p. Geršono Taico iš Vilniaus pateikta informacija, patiksliname, kad Chaimas Frenkelis gimė Ukmergėje (buvusioje Vilkmergėje), Užupio rajone, ant Šventosios upės kranto. Kitoje upės pusėje buvo odos apdirbimo dirbtuvės. Jis nuo vaikystės daug sužinojo apie odininkų amatą, aplink gyvenę kaimynai dirbo Ukmergėje įsikūrusiose odos apdirbimo dirbtuvėse.
Chaimas daugiavaikėje šeimoje buvo vyresnysis sūnus, be jo, dar buvo du broliai ir septynios seserys. Chaimo Frenkelio motina mirė 1898 m., jo tėvas rabinas mirė 1903 m. Ch. Frenkelio seserys su šeimomis apsigyveno Šiauliuose ir dirbo įvairius darbus jam priklausančiame odų fabrike.
Chaimas Frenkelis nuo ketverių metų mokėsi religinėje pradinėje žydų berniukų mokykloje (chederyje), vėliau tęsė mokslus Vilniaus krašte, Valažino didžiojoje ješifoje, nuo 1867 m. Valažino ješiva tapo litvakiškų ješivų etalonu. Ją vadino Em Cha-Ješivo (motina ješivų). Valažino ješivą 1803 m. įkūrė Vilniaus Gaono mokinys Chaimas Voložinas, kuris 1790 m. buvo Ukmergės (Ukmergės) rabinu. Valažino ješiva buvo uždaryta 1892 m. dėl rusifikacijos. De facto veikė iki karo pradžios 1939 m.
Valažine Ch. Frenkelis susipažino su vokiečiu odos išdirbėju, kuris paskatino jį imtis šio amato. Chaimas Frenkelis buvo nuvykęs į Balstogę (Bialystoką) pas vietinius odininkus mokytis išdirbti odas. Iš ten grįžęs apie 1874 m., kartu su broliu Abraomu atidarė Ukmergėje rauginimo ir odos išdirbimo dirbtuvę. Tuo metu Ukmergėje tarp odininkų buvo didelė konkurencija, veikė 7 odos perdirbimo įmonės, iš kurių 5 priklausė žydams.
Ch. Frenkelis ieškodamas geresnių sąlygų netrukdomai vystyti odos verslą, pasirinko Šiaulius. 1879 m. pardavęs broliui savo dalį, persikėlė į Šiaulius, kur pradėjo individualų odos išdirbimo verslą. Čia sąlygas dirbti buvo itin palankios: Šiaulių krašto valstiečiai augino daug gyvulių mieste buvo daug darbo ieškančių žmonių.
Pro Šiaulius 1871 m. buvo nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis, tuo laikotarpiu Rusijos valdžia buvo apribojusi odų importą, buvo visos palankios sąlygos plėtoti odos pramonę mieste.
Pasak Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktoriaus R. Balzos, „sumanęs steigti odų išdirbimo įmonę Ch. Frenkelis nusprendė, kad Šiauliai yra labai tinkamai vieta neatsitiktinai. Vienas iš svarbesnių veiksnių, lėmusių pasirinkimą, – lengvas susiekimas su Rusijos imperijos miestais. Ch. Frenkelis pastatė odų įmonę Šiauliuose, žinodamas, kad žaliavą galima atsigabenti į Šiaulius. Dar vienas labai svarbus dalykas, dėl ko jis pasirinko Šiaulius – odų apdirbimo pramonei reikia labai daug vandens, nes odą reikia mirkyti, plauti. Jis pasirinko sklypą, kuris yra tarp dabartinio Prūdelio ir Talkšos ežero. Be to, į Prūdelį atiteka vanduo iš Rėkyvos ežero. Taip pat Šiauliuose buvo daug darbo jėgos“ (R. Dambrauskaitė. Šiaulių pramonės užuomazga. „Šiaulių naujienos“, 2016 lapkričio 3, p. 6).
Jokūbas Frenkelis atsiminimuose rašo, kad 1881 m. tėvas Ch. Frenkelis nupirko odų raugyklai „prie lėtai tekančio upelio „Tėšė“ (turėta mintyje Kulpės upelio dalis – prataka tarp Prūdelio tvenkinio ir Talkšos ežero) kranto apie 40 dešimtinių žemės. Kulpės upelio vandenį bandyta naudoti fabriko reikmėms odų rauginimo procese. Vietoj medinių pastatyti mūriniai odų fabriko pastatai (R. Balza. Frenkeliai – žymiausi odų fabrikantai. Iš: Lietuvos žydai versle ir pramonėje, p. 62).
Iš pradžių Ch. Frenkelio šeima maždaug nuo 1887 m. gyveno dviaukščio medinio namo, pastatyto prie Vilniaus gatvės (anuomet Bolšaja Tiuremnaja), antrajame aukšte, šešių kambarių bute. Pirmajame aukšte buvo odų minkštinimo cechas. Trijuose kambariuose buvo įrengta fabriko kontora. Tuo laiku buvo suformuoti fabriko pastatų komplekso pagrindiniai administraciniai ir gamybiniai pastatai.
1889 m. Šiauliuose, rytiniame miesto pakraštyje, ant olandiškų polių pelkėtoje vietoje, iškilo pirmieji mūriniai fabriko pastatai. Fabrikas buvo išplėstas, pastatyti nauji įrengimai, pradėti gaminti raudonos spalvos padai ir vidpadžiai. Ch. Frenkelio fabrikas, įvedus padų gamybą, pradėjo importuoti žaliąsias odas ir rauginimo ekstraktus iš Amerikos. Įrengimai buvo padidinti spaudžiamaisiais prietaisais ir garo džiovyklomis. Nuo 1895 m. plėtėsi padų gamyba ir jau 1898 metais jų gamyba siekė 125 odas kasdien.
Odų išdirbimo medžiagų įmonės įsigydavo ne tik Rusijoje, bet ir importuodavo. Ch. Frenkelio fabrikas jas atsiveždavo iš Argentinos per Liepojos uostą po 60-90 tūkst. pūdų iš karto. Eglės ir karklo žievių didelius transportus gaudavo iš centrinių Rusijos gubernijų. Šių medžiagų reikėjo odų apdirbimui pranašesne technologija, atsisakius senoviško duoninio rauginimo (J. Etingerys, M. Liutermoza. Lietuvos pramonė, p. 48).
Svarbiausia Šiaulių odų pramonės realizavimo rinka buvo vietinė ir apskritai Rusijos imperijos. Tačiau dalį produkcijos Šiaulių įmonės parduodavo ir užsienyje. Antai 1891 m. Ch. Frenkelio fabrikas daug išdirbtų odų (šagrenės) eksportavo į Prancūziją. Šis fabrikas iš vietinės rinkos išstūmė importinę raudonąją padų odą – gemloką, gaminamą Šiaurės Amerikoje. Iš pradžių galutinai paruoštus odų rauginimo ekstraktus įmonė atsiveždavo iš užsienio, bet 1912 m. juos ėmė gaminti ne tik sau, bet ir parduoti Nižnij Novgorodo ir kitoms įmonėms. Elastingą padų odą, reikalingą mechaniniams avalynės fabrikams, Ch. Frenkelis realizavo Vilniuje, Peterburge, Minske, Varšuvoje, o Rygoje įsteigė „Merkurijaus“ avalynės fabriką, kurį odomis aprūpino iš Šiaulių (Etingerys J., Liutermoza M. Lietuvos pramonė, t. 1, p. 50).
Ch. Frenkelio garinis odų fabrikas greitai išaugo į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje. Chaimas Frenkelis domėjosi visomis naujovėmis tiek Vokietijoje, tiek Skandinavijos šalyse, kur mokslininkai chemikai dirbo šitoje srityje ir naujausius pasiekimus diegė savo fabrike.
Ch. Frenkelis su sūnumi Jokūbu pirmieji iš visos Rusijos fabrikantų odoms rauginti naudojo raudoną medžio žievę, gabenamą iš Rytų Afrikos. Rauginant su šia medžiaga, buvo gaunami aukštos kokybės vadinamieji raudonieji padai, kurie sudrėkę sukietėdavo ir nepraleisdavo drėgmės. Ch. Frenkelio fabrike buvo pastatyta pirmoji Šiauliuose „elektros dinamo mašina“ – elektros generatorius elektros stočiai. 1894 m. fabrike įrengtas garo katilas, gamybos procese pradėtas naudoti artezinių šulinių vanduo. 1900 m. buvo įvesta filtrų sistema vandeniui leisti, įrengta 50 kW galios elektros dinamo mašina – elektros generatorius savo elektros stočiai, kurios gaminama elektra buvo naudojama fabriko patalpoms bei teritorijai apšviesti ir suko du 12 ir 16 AJ variklius. Nuo 1900 m. įvestas telefono ryšys. 1902 m. teritorijos ir patalpų apšvietimui naudotos 2 Voltos lanko ir apie 300 kaitrinių elektros lempučių.
Pradžioje Ch. Frenkelio dirbtuvėje dirbo keli samdyti darbininkai. 1890 m. dirbo 25, 1894-1895 m. – 59, 1900 m. – 128, 1908-1909 m. 235, 1912 m. – 500 darbininkų (V. Merkys. Šiaulių praeitis ir dabartis, p. 57).
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ch. Frenkelio odų fabrike dirbo apie 100 darbininkų, o metinė apyvarta siekdavo 12-15 milijonų litų. Ch. Frenkelis gamybą pradėjo nuo hamburgiškų odų išdirbimo, jas eksportavo į Rusiją. Nuo 1890 m. Ch. Frenkelio fabriko produkcija jau buvo siunčiama ir į Prancūziją. 1901 m. jame kasmet buvo išdirbama iki 100 000 odų. 1901 m. Ch. Frenkelio fabrikas išdirbo 100 tūkst. odų.
Ch. Frenkelio odų fabrike buvo nelengvos darbo sąlygos, atlyginimas priklausė nuo gamybos pobūdžio ir sugaišto darbo laiko.
1902 m. laikraštis „Darbininkų balsas“ rašė: „Dirba daugiau kaip 300 žmonių, išdirba apie 1600 odų (skurų). Fabrikas įtaisytas gerai: naujos mašinos, elektros šviesa. Fabrikantui gerai klojasi, turi didelį pelną, jo tėvas pirm keliolika metų mirkė odas bačkose nuo silkių <...> Darbas tęsiasi nuo 6 val. ryto iki 7 val. vakaro; už šventes atskaito iš algos. Prie sausojo darbo darbininkas uždirba 4 rub., retai kad gauna 6 rub. ant savaitės, o meistras iš darbininkų surenka 12-18 rub. ant savaitės. Prie drėgnojo darbo mokama nuo dalies. Bumščikai gauna ne daugiau 5 rub., šildytojai (zapoščikai) 3 rub. – 3 rub. 25 kap. ant savaitės.
Meistrai nuolatos nusuka. Ypač pasižymi Antanas Keisman; nepabaigus partijos ant subatos (šeštadienį), algos tą dieną neišmoka, reikia laukti iki seredai (trečiadienio), o tuo tarpu sėdėk be duonos. Meistrai nusuka, uždeda bausmę už pasivėlinimą, čia tai gerai moka nusukti Jonas Čepskis. Jeigu darbininkas išderės kontoroj daugiau ant kokio rublio, tai meistras vis tiek to neatiduos, bet pasiims sau <...> (Frenkelio odų fabrikas (garborinė). „Darbininkų balsas“, 1902, Nr. 6, p. 29-30).
Apie Chaimo Frenkelio verslo sėkmę sklido įvairios kalbos, kartais net kurioziškos. Laikraštis „Darbininkų balsas“ 1903 m. rašė: „tamsesnieji darbininkai vadina Frenkelį savo geradėju. Sako, duodąs darbo tokiai daugybei. O apie jo turtus vaikščioja visokios pasakos. Vieni sako, kad Frenkelis iškasęs dvi bačkas aukso, ir nurodo net vietą, kame iškasė. Kiti sako, kad gavęs nuo kokio ten giminaičio, mirusio užsienyje <...> Juk, kaip jau sykį minėta „Darb. balse“, Frenkelio tėvas mirkė odas bačkose nuo silkių“ (Šiauliai. „Darbininkų balsas“, 1903, Nr. 1, p. 40).
Ch. Frenkelio odų fabrike rauginimo medžiagos iš pradžių buvo vežamos galutinai susmulkinto pavidalo ir tik vėliau – pradedant 1903 m. buvo įvestos rašpilmašinos egzotinei rauginimo medžiagai susmulkinti. Toji medžiaga buvo gaunama laivais iš Argentinos per Liepoją. Augant padų gamybai Ch. Frenkelio fabrikui pavyko išstumti raudonosios padų odos – gemloko įvežimą iš Šiaurės Amerikos.
1905 m. fabrikas perėjo iš palyginti primityvios kubilų gamybos prie labiau ištobulintos būgninės, kur prireikė rauginimui ekstraktų. Ekstraktas buvo skirtas odų rauginimo procesui pagreitinti. Iki tol odų apdirbimo procesas – odų rauginimas – trukdavo iki pusės metų, o ekstraktas procesą sutrumpino iki dviejų savaičių Ekstraktai iš pradžių buvo importuojami iš užsienio, vėliau pradėta naudoti savos gamybos (R. Urbonavičiūtė. Raimundas Balza apie Chaimą Frenkelį ir Šiaulių tapsmą didmiesčiu. „Šiaulių naujienos“, 2012 spalio 19, p. 4).
1905 m. pasaulinėse parodose Paryžiuje ir Briuselyje Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausiomis ir apdovanotos aukso medaliais. Po apdovanojimų Ch. Frenkelio fabrikas išgarsėjo visoje Rusijoje. Šių medalių atvaizdais buvo papuoštos fabriko firminiai blankai ir pats fabriko vaizdas. Blanke lietuvių, vokiečių ir rusų kalbomis rašoma: „GARINE ODU FABRIKA / „CH. FRENKELIO“ ŠIAULIUOSE / LEDERWERKE „CH. FRAENKEL“ / SCHAULEN (LITAUEN) / ПАРОВОЙ КОЖ. ЗАВОДЪ / „X. ФРЕЙНКЕЛЬ / ШАВЛИ, ЛИТВА. Fabrikas savo gaminius žymėjo ovalo formos rėminančia linija apibrėžtu prekės ženklu, kuriame buvo užrašas lietuvių ir vokiečių kalbomis: CH. FRENKELIS ŠIAULIUOSE / CH. FRAENKEL SCHAULEN. Šio logotipo viduryje pavaizduotas jautis.
1906 m. įmonė naudojo firminį blanką, kurio piešinyje buvo pavaizduotas visas odų fabrikas pastatų kompleksas su užrašų rusų kalba: „КОЖЕВЕННЫЙ ЗАВОДЬ / Х. ФРЕЙНКЕЛЯ ВЪ ШАВЛЯХЪ. КОВ. ГУБ.“
Ch. Frenkelio fabrikas daugiausia gamino batams padus, kurie sudarė 80 proc. visos pagaminamos odos. Ypač Ch. Frenkelio fabrikas išgarsėjo po 1906 m., kai pradėjo gaminti pagal specialią technologiją neperšlampamus padus, vadintus raudonaisiais, kurie pasižymėjo raudona spalva ir atsparumu drėgmei. Ch. Frenkelio fabrikas gaudavo Rusijos vyriausybės valstybinį užsakymą gaminti armijai apavo padus. Tas užsakymas buvo labai naudingas ir pelningas, kad jį gauti ypač tikinčiam žydui iš provincijos reikėjo turėti labai stiprų užnugarį ir nemaža dalį pelno skirti valdininkams. Ch. Frenkelio fabrikas iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vienas iš pagrindinių carinės Rusijos armijos batų padų tiekėjų.
1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į verslą įsijungė ir vienintelis sūnus, Rygos I gildijos pirklys Jokūbas Frenkelis, kuriam buvo patikėta fabrike diegti moderniausius odų rauginimo metodus, plėsti ekstraktų gamybą.
Iki 1908 m. Ch. Frenkelio šeima gyveno gana kukliame mediniame name netoli nuo fabriko. Ir tik pastatęs verslą tvirtai ant kojų, persikėlė į šeimai pastatytą madingos secesinės architektūros ištaigingą vilą, iki šiol žinomą kaip Ch. Frenkelio vila. Manoma, kad šiuos rūmus suprojektavo vokiečių architektas. Šiuose rūmuose buvo įgyvendintos XX a. pradžios technikos naujovės: vandentiekis, centrinis šildymas, elektra, telefonas. Prie namo buvo įrengtas parkas su puošniu fontanu. Nuo 1993 m. ši vila perduota Šiaulių „Aušros“ muziejui. 2003 m. Lietuvos vyriausybės nutarimu Ch. Frenkelio vila paskelbta kultūros paminklu.
1909 m. Ch. Frenkelis su partneriais iš batų gamybos srities Rygoje atidarė nuosavą avalynės fabriką „Frenkelis, Merkuri ir kompanija“, o 1911 m. Šiauliuose įsteigė ekstrakto fabriką „Rusų-prancūzų ekstrakto kompanija“.
1911 m. Didžiojoje Britanijoje išleistoje enciklopedijoje „Encyclopedia Britannica“ rašoma, kad Šiauliai yra pasaulinis odos apdirbimo centras. Toks įvertinimas ir nuopelnai žymia dalimi priklauso Chaimui Frenkeliui, daugiau kaip prieš 140 metų Šiauliuose įkūrusiam vieną didžiausių odų apdirbimo pramonės įmonių kompleksą pasaulyje. Jo fabrikas turėjo savo atstovybės ir sandėlius ne tik Lietuvos, Rusijos, bet ir daugelio užsienio šalių didžiuosiuose miestuose.
1912 m. Ch. Frenkelis pastatė nuosavą ekstraktų fabriką ir ekstraktais aprūpindavo ne tik savo odos fabriką, bet juos parduoda ir kitiems Rusijos fabrikams. Ekstraktų gamyba ilgainiui išsiplėtė iki 1500 vagonų per metus. Perėjęs prie būgninio rauginimo būdo fabrikas pradėjo gaminti minkštą elastingą padų odą „vašlederį“ – reikalingą medžiagą mechaniniams avalynės fabrikams. Plečiant jo gamybą buvo įsteigtas nuosavas avalynės fabrikas Rygoje.
1912–1915 metais Ch. Frenkelio fabrikas gamino iki 500 000 odų per metus, aprūpindavo jomis nuosavą avalynės fabriką „Frenkelis, Merkuri ir kompanija“ Rygoje, taip pat Peterburgo, Varšuvos, Vilniaus, Minsko ir kitus avalynės fabrikus. „Vašlederio“ oda 1913-1914 metais buvo eksportuojama ir į užsienį (J. Etingeris ir M. Liutermoza. Lietuvos pramonė, p. 50).
Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose klestėjo Frenkelių šeimos odų išdirbimo verslas. Ch. Frenkelis buvo sumanus fabrikantas – jo vizijoje buvo modernus odų išdirbimo fabrikas. Į gamybos procesus jis diegė pažangiausias to meto odų rauginimo technologijas, fabriko laboratorijoje darė cheminius tyrimus technologiniams procesui tobulinti. Fabrike buvo to meto technologijų naujovių: pirmieji mieste telefonai, dinamo mašina ir garo katilas, naudotas artezinių šulinių vanduo. Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo didžiausia industrinio pobūdžio įmonė ne tik Šiauliuose, bet ir Rusijos imperijoje. 1914 m. Ch. Frenkelio odų fabriko metinė apyvarta siekė iki 14 mln. aukso rublių, dirbo apie 700-800 darbininkų.
Chaimo Frenkelio dešinioji ranka visuose verslo reikaluose buvo žmona Dora Dvora (Dvoira) Frenkel (1859–1941). Ji vadovavo fabriko produkcijos realizavimui, susirašinėjimui ir buhalterijai. Dora Frenkel gimė 1859 m. Dvinske (dabar Daugpilyje). Antrojo pasaulinio karo metais pateko į Šiaulių getą ir buvo nužudyta 1941 m.
1906 m. baigęs Berlyno universiteto Chemijos fakultetą, į tėvo verslą įsijungė jų vienintelis sūnus, Rygos I gildijos pirklys Jokūbas. Jokūbo Frenkelio darbo sritis buvo diegti pačius moderniausius odų rauginimo metodus (Pirkliai Frenkeliai. Sud. I. Nekrašienė. Leidėjas: Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2007).
Frenkeliai daug investavo į fabriko darbininkų gerovę: fabrike buvo įsteigtas medicinos punktas, valgykla, skaitykla ir biblioteka. Įmonėje dar 1908 metais Ch. Frenkelis įkūrė ugniagesių komandą, kurią sudarė 30 fabriko darbininkų, apmokytų gesinti gaisrus.
Tėvas ir sūnus Frenkeliai ne tik kūrė savo gerovę, bet ir rūpinosi, kad su jais ir jiems dirbantys žmonės jaustųsi gerai. Ch. Frenkelis 1908 m. pastatė modernią dviaukštę „Talmud Tora“ mokyklą žydų bendruomenės vaikams, kurioje mokėsi 300 berniukų, ir 1914 m. atidarytą mokyklą mergaitėms. Jo lėšomis buvo pastatyta ir išlaikoma senelių prieglauda, miesto žydų ligoninė (tai buvo pirmoji ligoninė Šiauliuose).
1914 m. Ch. Frenkelis vietoj medinės pastatė mūrinę sinagogą ne tik savo fabriko darbininkams, bet ir aplinkinių kvartalų žydams. Šio pastato pirmajame aukšte buvo patalpos melstis vyrams, antrajame – moterims. Pusrūsyje įrengtas butas sinagogos tarnautojui, kuris tvarkė ir prižiūrėjo pastatą, kvietė žydus į pamaldas. Sinagoga buvo skirta fabriko darbininkams, tačiau švenčių metu čia susirinkdavo žydai iš aplinkinių miesto rajonų.
Gimtajame mieste Ukmergėje, Ch. Frenkelis savo lėšomis pastatė „Talmud Toros“ mokyklą, rėmė nepasiturinčių tėvų besimokančius vaikus.
Natūralų Ch. Frenkelio odų fabriko darbą ir plėtrą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Tuo laikotarpiu fabrikui teko visu pajėgumu dirbti dieną naktį, nes Rusijos valdžia reikalavo pagaminti kiek įmanoma didesnio skaičiaus odų carinės rusų kariuomenės reikmėms. Artėjant frontui prie Šiaulių, 1915-aisiais Rusijos kariuomenės vadovybės įsakymu dalis fabriko įrenginių buvo išmontuota ir išvežta į Rusijos gilumą, kita dalis vietoje sunaikinta, didžiuliai pagamintos odos ir žaliavos sandėliai išplėšti. Ch. Frenkelis su šeima emigravo į Rusiją. 1917-ųjų spalio mėnesį Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, Frenkeliai išvyko į Vokietiją.
Šiaulius užėmusi vokiečių kariuomenė konfiskavo iš Ch. Frenkelio odų fabriko iki 70 000 odų, išplėšė įrengimus.
Gamyba sustojo, fabrikas nedirbo. Besitraukdami iš Šiaulių vokiečių okupantai išplėšė ir padegė Ch. Frenkelio fabriką, išvežė visas vertingesnes mašinas, žaliavą ir gatavas odas, fabriko įrengimų varines detales, katilus, elektromotorus (pastarųjų buvo iki 170), o dalį fabriko sudegino. Fabrikas labai nukentėjo, buvo sugriautas, mašinos ir įrengimai išvežti, išgrobstyti.
(Bus tęsinys)
Pro Ch. Frenkelio odų fabriką žygiuojanti vokiečių kariuomenė. 1916. Atvirukas. Originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
Ch. Frenkelio vila Šiauliuose. Atvirukas. 1915. Iš V. Ališausko rinkinio.
Atvirlaiškis Ch. Freinkel, Schaulen. 1903 (?). Iš P. Kaminsko rinkinio.
