(Tęsinys)
Deklaracija nubrėžia svarbias atstatytos valstybės vidaus politikos gaires. Būsimoji Lietuvos valstybė įpareigojama rūpintis racionaliu socialinių problemų sprendimu ir socialine globa to reikalingiems asmenims, ji pabrėžia teigiamą religijos vaidmenį, kviečia visus geros valios lietuvius pamiršti įsitikinimų skirtumus ir įsijungti į aktyvų tautos išsilaisvinimo darbą. Konstatuojant, kad visuomenėje esama skirtingų įsitikinimų, numatoma daugiapartinės demokratijos perspektyva. Vienintelė partija, kuri skelbiama neteisine, yra komunistų partija, kadangi ji, pasak Deklaracijos autorių, savo esme yra diktatūrinė ir priešiška tautos nepriklausomybės siekiui.
Galima tik stebėtis, kad giliame pogrindyje veikiantys partizanų vadai puikiai išmanė, kas vyksta Vakarų pasaulyje. Deklaracija ne tik pateikė Lietuvos valstybės atstatymo planą, bet ir pagrindė jį tarptautine teise. 22-ajame, paskutiniajame, punkte pateikta nuoroda į keturis tuometinius tarptautinės teisės šaltinius: 1) Atlanto Chartiją, 2) Keturias laisves, 3) 12 JAV Prezidento Trumeno punktų ir 4) Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.
Labiausiai stebina, kad LLKS Taryba, kaip vienintelė teisėta lietuvių tautos atstovė, pritarė ir savo aktu prisijungė prie Žmogaus teisių deklaracijos, kuri buvo priimta Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje Paryžiuje 1948 metų gruodžio 10 dieną – taigi, vos prieš du mėnesius! Tai neįtikėtina! Jono Žemaičio-Vytauto vadovaujami pasipriešinimo vadai ne tik buvo gerai informuoti apie svarbiausius pasaulio įvykius, jie suprato, kokia svarbi Europai ir visam pasauliui buvo (ir tebėra) Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Šis dokumentas, gimęs po Antrojo pasaulinio karo, iškėlė prigimtinių žmogaus teisių idėją, kurios jokia valdžia negali paneigti. Tai buvo svarbu 1948-aisiais, 1949-aisiais, tai ne mažiau svarbu ir XXI amžiuje.
LLKS taryba, jos žodžiais, „prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo“, anuomet prašė visą demokratinį pasaulį pagalbos Lietuvos išsivadavimo siekiui. Jų balsas tebesklinda iš drėgno ir šalto Minaičių bunkerio, balsas, kuris ir šiandien beldžiasi į Lietuvos žmonių, o ypač politikų sąžines. Partizanų politinis testamentas, surašytas prieš 71 metus, mus visus įpareigoja – ir šiandien, ir visados. Mūsų pareiga, kad apie šį dvasios žygdarbį kuo daugiau sužinotų Lietuvos ir viso pasaulio žmonės.“
TS-LKD Šiaulių skyriaus pirmininko Martyno Šiurkaus pranešimo „Pagerbkime Lietuvos didvyrius“ pagrindinės mintys: „Lietuva jau tris dešimtmečius yra nepriklausoma valstybė. Turime nepamiršti, kad nepriklausomybė mums nebuvo dovanota. Nepriklausomybė turėjo savo kainą: trėmimai, kankinimai, tardymas, žudymai. Partizaninis pasipriešinimas buvo nematomas, tačiau reikšmingiausias Lietuvos pasipriešinimo prieš komunizmą laikotarpis. Keliasdešimt tūkstančių žmonių paaukojo savo gyvybes vardan Lietuvos laisvės.
Pastarųjų kelių metų viešos diskusijos, konferencijos, prisiminimų knygos, straipsniai formuoja istorinę atmintį, kuri yra mūsų valstybingumo pagrindas. Prie to labai prisideda Romualdo Baltučio nenuilstanti iniciatyva kalbėti, dalytis prisiminimais, analizuoti ir suprasti tą Laisvės kainą, dėl kurios mes šiandien galime gyventi, mokytis, auginti vaikus demokratinėje ir laisvoje šalyje. Ačiū už puikią konferenciją.“
Prisikėlimo apygardos vadas dimisijos kapitonas Juozas Mocius konferencijoje sakė: „Pirmasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio steigiamasis susirinkimas-posėdis įvyko 1949 metų vasario mėnesį Radviliškio rajono Minaičių kaime, Miknių sodyboje. Ten buvo priimta istorinė Lietuvos nepriklausomybės deklaracija. Buvo organizuotos 9 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio apygardos: Algimanto, Dainavos, Kęstučio, Didžiosios kovos, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių.
Prisikėlimo apygarda savo aktyvią veiklą pradėjo nuo 1948 metų. Ją sudarė Maironio, Lietuvos žalioji ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės.
Pagrindinė LLKS Prisikėlimo apygardos veiklos teritorija buvo Šiaulių apskritis. Vieną mūsų rankomis atstatytą Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerį galima ir dabar lankyti netoli Kužių, Gulbino miške.
LLKS Prisikėlimo apygardos atminimo įamžinimui Šiaulių miesto pagrindinei aikštei 1998 m. sausio 22 d. Šiaulių miesto tarybos sprendimu suteiktas Prisikėlimo pavadinimas. Prisikėlimo apygarda leido savo laikraštuką „Prisikėlimo ugnis“, o Juozapavičiaus tėvūnijos grupė tęsė kovą su okupantu net iki 1957 metų ir leido laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. LLKS Prisikėlimo apygardos garbei ir aukų atminimui yra pastatyta daugiau kaip dešimt paminklų, o pagrindinis LLKS Prisikėlimo apygardos veiklos atminimo paminklas pastatytas Šeduvoje.
1992 m. LLKS Prisikėlimo apygarda buvo atkurta, 2000 m. Šiaulių savivaldybėje juridiškai įteisinta. Pirmasis jos pirmininkas-vadas buvo Viktoras Šniuolis, o nuo 1996 m. gruodžio mėnesio šios pareigos patikėtos man – Juozui Mociui-Šviedriui ir jas vykdau iki šios dienos. Ačiū už pasitikėjimą.
Tarp kitko, vienas mano brolis – Stasys Mocius – taip pat buvo Prisikėlimo apygardos partizanas. Mes užaugome keturi broliai Mociai. Vytautas, Stasys ir aš dalyvavome partizaninėje kovoje su priešu ir tapome kariais savanoriais, o brolis kun. Algirdas buvo partizanų kapelionu ir tapo Laisvės kovų dalyviu. Kur ilsisi brolio Stasio palaikai, iki šiol nežinau.
Aš, Juozas Mocius-Šviedrys 1946 m. buvau LLKS „Lydžio“ rinktinės narys, paskutinės mano pareigos buvo „Lydžio“ rinktinės štabo viršininko. Artimiausi bendražygiai buvo Jonas Žičkus-Žiogas, Viksva, Juozas Kasperavičius-Visvydas, kuris buvo „Lydžio“ rinktinės vadas, o nuo 1946 metų tapo „Kęstučio“ apygardos vadu, bet 1947 metais žuvo.“
Diana Valskienė, Šiaulių bajorų sąjungos vadovė, sakė: „Konferencija tikrai pavyko. Ačiū nenuilstančiam organizatoriui Romualdui Baltučiui. Pranešimai įdomūs ir turiningi. Ši konferencija – tai prisilietimas prie praeities, prie Lietuvos istorijos, tremties atminimo išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms.“
Pabaigai norėčiau visiems nuoširdžiai padėkoti už pagalbą organizuojant renginį.
Taip pat norėčiau pažymėti, kad konferencijos tema buvo ypač svarbi ir reikalinga Šiauliams.
Gimtieji Šiauliai. Kodėl juose mažokai jaučiame padėkos ir pagarbos Lietuvos didvyriams. Atrodytų, kad mes neturime garbingų Lietuvos istorijoje pavyzdžių ir todėl turime daug skulptūrų vabzdžiams, gyvūnams ir t. t.
Ar nesuklydo mūsų menininkai? Štai Saulės mūšis, kovos su bermontininkais, mūšis prie Lukšių. Šiaulių mieste buvo kovų su Bermontu partizanų štabas, kovos su bolševikais, įvairūs partizaninių kovų epizodai. Beržų alėja, kurią pasodino valstiečiai prie Bubių, skirta nepriklausomybės dešimtmečiui. Kodėl Šiauliuose nėra akcentų apie Tai, o Radviliškyje yra?
Ar pakankamai jaunimas turi žinių apie tai, kas ir kaip 1945 m. sugriovė Šiaulių miestą ir katedrą?

Elena Labuckaitė, Emilija Tolkienė.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.

Irena Montvydaitė Giedraitienė – LLA sąjungos pirmininkė.
Algirdo KULIKAUSKO nuotr.




