Kaupia begales keistų daiktų ir svajoja, kad pačiam jų niekados neprireiktų. Kas? Ogi lazdų drožėjas iš Kelmės, tautodailininkas Mečislovas Ežerskis, vienintelio Lietuvoje lazdų muziejaus įkūrėjas. Sutikome jį Kelmės kultūros rūmuose per jubiliejinės parodos atidarymą. Nepatikėsi, kad žmogus 80-metį atšventė, kai matai ristele laiptais aukštyn žemyn bėgiojantį. Sako, sirgti ir bumbėti neturįs laiko, nes vis prireikia po mišką braidyti tinkamos medžiagos lazdoms ieškant.
Kas brangu – neparduodama
Lietuva pasaulyje garsėja kaip medžio drožėjų karalystė. O vis tiek, pasak etnokultūros puoselėtojo, tautodailininko Alberto Martinaičio, kito tokio lazdų meistro Lietuvoje nesurasi. Mečislovo Ežerskio lazdos liudija apie spontanišką pasaulėjautą, mitologinėmis būtybėmis prabylančią iš tolimiausių mūsų protėvių pasaulio pažinimo gelmių. Jo lazdos – meno kūriniai, bet nepraradę ir savo tikrosios paskirties. 2009 m. Mečislovo Ežerskio lazdos sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu.
Kiek lazdų tiksliai išdrožęs, meistras nebesuskaičiuoja. Gerokai per tris tūkstančius. Vieno kambario butelyje seniai jo sukurtos grožybės nebesutelpa, tai pernai persikėlė į sodybą Kooperacijos gatvės mediniame 33 numeriu pažymėtame namelyje ir įkūrė lazdų muziejų. Mintis tokia galvoje ėmė kirbėti, kai 400 išdrožė ir pamatė, kaip joms ankšta.
Siūlėsi vokiečiai nupirkti visą jo lobį – nepardavė. Apskritai savo lazdų pardavinėti nemėgstąs. Kaip širdies gabalą attplėšęs parduosi? „Dovenoti“ – kitas reikalas. Tada žmogus brangina, meistrą geru žodžiu prisimena.
Pirmąją lazdą, pasakoja, išdrožęs reikalo prispirtas. Mama buvo, kaip jis dabar, 80-ties, tik vaikščioti nebepajėgė, tai jai lazdą padarė. Tikisi, kad pačiam savo lazdomis neteks ramstytis – blogiausiu atveju kiniškų dabar visokių priveža – juokauja menininkas.
O drožinėjo seniau ne tik iš medžio, bet ir iš ragų. Darė pelenines, arkliukus, šuniukus, visokius buitį puošiančius daiktus. Paskui ties lazdomis apsistojo. Daugiau nei 20 metų dalyvauja parodose, kai pakviečia. Jo lazdų žmonės matė Rusijoje, Amerikoje, Šveicarijoje. Kai į Kelmę svečių atvažiuoja, ekskursijos aplanko, neseniai prancūzai, norvegai grožėjosi.
Meistras tvirtino, kad konkurentų neturi. Anksčiau kai kas mokytis norėjo, bet mažoje virtuvėlėje sunkoka mokinius buvo sutalpinti. O etnokultūros seminaruose jau per sunku dalyvauti, juk vaikams medžiagos turi pririnkti, nužievinti, išdžiovinti, suruošti. Retas beturi kantrybės švitriniu popieriumi ilgas valandas išdrožtą daiktą gludinti.
Idėjos iš gamtos
Kiekviena lazda miela, nes ją rankomis nučiupinėja. Jau miške paėmęs šaką mato, kas iš jos išeiti galėtų. O būna, kad pagalys mėtosi porą mėnesių ar net pusmetį, kol jį „prakalbinti“ pavyksta. Pradėjęs darbą valandų nebeskaičiuoja, todėl vartytis lovoje bemiegę naktį netenka.
Meistras nevardija, kokie motyvai dažniausiai jo lazdose atgyja. Duoda valią savo fantazijai, gumbus paglosto, „tik trupučiuką šaką padrožinėja, padailina, paskaptuoja snapiuką, ragiuką, akis ar ausis“ ir atsiranda žalčio, velnio, paukščio, arklio ar net žmogaus galva, keista mitologinė būtybė – žvelgia į mus valiūkiškai paukščiai ne paukščiai, kaukai ar maušai ir visai neatpažįstami keisti padarai. Kiekvieno išraiška su „cinkeliu“ išduoda autoriaus subtilų humoro jausmą, o kartais net aštrų kritikos blyksnį.
Pasak M. Ežerskio, lazdą išdrožti galima iš įvairiausio medžio. Lazdoms tinka neįprastai susiraitęs lazdynas, liepa, ieva, beržo, šermukšnio ar drebulės šaka. O štai eglės ir ąžuolo nepalenksi, nebent yra pačios gamtos išraitytos.
Kiekviena lazda, pasak meistro, yra unikali, ir antros tokios nei padarysi, nei rasi. Dauguma jų ne tik šmaikštus suvenyras, bet ir funkcionali lazda. Ilgiausia Mečislovo Ežerskio padaryta lazda siekia du metrus, trumpiausia – penkiolika centimetrų. Apie kiekvieną lazdą Mečislovas galėtų pasakoti atskirą istoriją: iš kokio ji medžio, kuriame miške rasta.
Lazdų muziejus Kelmėje.
Autorės nuotr.
M. Ežerskio lazdos jubiliejinėje parodoje.
Autorės nuotr.
