Šį tekstą rengiausi rašyti porą pastarųjų metų – nesinorėjo nieko pamiršti. Nykus perfekcionalizmas vertė viską sudėlioti papunkčiui. Ir tai buvo klaida. Mano Mokytojui toks požiūris į gyvenimą nepatiktų.

Asmenybių, palikusių gilų egzistencinį įspaudą, nepriskaičiuotume daug. Dalis jų – jau  pas Tėvą.

Man – daugiau nei 40 metų. Lieka vis mažiau laiko „visomis jėgomis gintis nuo tūkstančių blaškančių trikdžių“ (p. 44). Realiai šis tas pasiekta, apmąstyta ir išbūta. Esu sandūros vaikas – miesto žmogus: gamta žaviuosi nuo asfalto. Knygų nekaupiu – jas skaitau! Todėl ir bibliotekos neturiu – dalinuosi!

Viena knyga, kaip ir vienas asmuo, lydi visus mano egzistencijos / egzistavimo metus nuo lemtingųjų 1996-ųjų. Tais metais gavau vairavimo pažymėjimą (patinka važiuoti automobiliu, labiausiai – traukiniu) ir įstojau į tuometinę Tarpdiecezinę Kauno kunigų seminariją. Tada man buvo 18-a. Mokykliniais metais „Altorių šešėlio“ (V. M-P.)  neskaičiau – jaunystėje pasigraudenimai apie svetimųjų gyvenimo patirtis neįdomūs. Tais – 1996-aisiais metais – Kauno seminarijoje po įstojimo buvo eksperimentinė dviejų savaičių stovykla: gyvenome už aukštos seminarijos tvoros įspūdingiausioje Kauno vietoje. Gyvenome taip, kaip teks gyventi studijų metais: be išlygų / nuolaidų / kompromisų / išsisukinėjimų. (Po stovyklos dalis būsimų klierikų negrįžo tęsti mokslų, tačiau mūsų liko nemažai).

Atėjus rugsėjui, susirinkome studijoms. Pirmoji gyvenimo paskaita buvo JO – žymiai vyresnio amžiaus žmogaus, kunigo, filosofo... Negąsdino pirmasis susitikimas-paskaita: mes, aštuoniolikiniai, buvome priimti pagarbiai. Paskaita filosofinė. Posovietiniam žmogui filosofija nebuvo aiški disciplina kaip reali dėstymo „išminties pradžia“ (p. 57). Mokykloje toks dalykas nebuvo įtrauktas į pamokų tinklelį, retai kur filosofijos mokoma ir šiandien. Todėl ir esame tokie žemiški, naivūs, primityvūs! Vartotojai! O „išmintingas yra kiekvienas žmogus, kuris savo veikimą ir elgesį suvokia Dievo dabartyje“ (p. 57).

Dėstytojas prisistatė, nieko nelaukęs pasiūlė mąstyti. Prisipažinsiu – nors ir lietuviškai dėstomas dalykas, man tai buvo it kosmosas. Panirau. Užbūrė. (Sic!)

Kunigas JONAS JURAITIS* mėgavosi savo darbu – iš pirmo karto vertė reikšti nuomonę. Situacija buvo kaip ir kitos planetos: be galo laisvas, eruditas, nuoširdus ir, drįsčiau sakyti, TIKRAS! Vėliau sužinojau, kad jis dalį gyvenimo praleido keliose Europos šalyse. Todėl laisvės ir raiškos variacijos jautėsi visur: paskaitose, valgomajame, netyčia susitikus koridoriuje, kieme... Nesipuikavo titulais, nesididžiavo gyvenimu užsienyje, nežemino tuometinio realaus Lietuvos lygio, į visus žiūrėjo kaip į žmones (potencialius „klusnius ir nuolankius tarnus kelyje į dangų“; p. 61).

Drąsus poelgis – procesas: tad mokė laisvės ir mąstymo kaip būdo-būsenos-buvinėjimo. Nors buvome vadinami „bulvonukais“ tokiais mūsų, anaiptol, nelaikė – suprato minties stygių ir laisvės trūkumą. Tikras Mokytojas! Mokytojas iš pašaukimo! Jautė kiekvieną žodį, faktą – prielaidą – būseną aiškino įvairiapusiais terminais; žvelgė į akis, kad suvoktum tai, ko negali suvokti, kai tau (tik) aštuoniolika. Naivus buvau – nes „homo sovieticus“. Kuklus apsiskaitymu, primityvokas mąstymu, glaustas minčių raiška (Tik tokius ir mokyti filosofijos!).

Kun. Jonas Juraitis nebuvo pedagogas, jis buvo Mokytojas-Bičiulis. Sveikindavo vardinių proga (įteikdavo šveicarišką šokoladą – tokio akyse nebuvom matę), neleido reikštis „verbalinei trydai“, iš pusės žodžio pastebėdavo (ne)tikrumą, neleisdavo prisitaikyti „prie šiuolaikinių papročių terlionės“ (p. 30). Pripratau greitai – supratau, nėra kur dėtis – teks pradėti MĄSTYTI. Startuotei gerai pavykus – sustoti nebegali.

Drąsūs pirmakursiai buvome. Jau matę kompiuterius! Dalis net po pasaulį pakeliavę! Štai aš, vienuoliktoj klasėj besimokydamas, jau slankiojau naktiniame Paryžiuje, buvau dalyvavęs ne vienoje ateitininkų akademijoje etc.

Seminarijoje pirmą kartą pamačiau sienlaikraštį – vieno egzemplioriaus tiražu išleistą leidinį – pakabintą skelbimų lentoje. Pasitaręs su kitais išsišokėliais, nusprendžiau imtis tikros leidybos: taip gimė „Jordano versmė“ – pirmakursių (!!!) leidžiamas laikraštis. Už šią drąsią idėją dėkingas buvusiems savo vidurinės mokyklos mokytojams – nedraudusiems storų knygų skaitymą keisti kitokia įdomia veikla – leidome mokyklinį laikraštį „Atžalynas“.

Filosofija yra drąsos disciplina. Vienas „Jordano versmės“ puslapis buvo skiriamas kun. Jono Juraičio publikacijai.

Prašydami „kažką parašyti“ (primityvi išraiška) – sulaukdavome ranka rašyto straipsnio. Suvesdavome straipsnį kompiuteriu, apspausdindavome ir paduodavome savo Mokytojui taisyti. Taisydavo daug. Lapas sugrįždavo apsagstytas lapeliais, ištraukomis, pribraukytas, papildytas, išrankiotomis eilutėmis... Jei žiūrėtumei iš tolo į tokį darbą – suprastum, kad stebi sudėtingą erdvinį vaizdą: kiekvienas žodis pasvertas, išbūtas, išjaustas, „išdrebėtas“ (plg. p. 57); kad atstumas tarp tavo „n-iolikinio“ patirties ir Mokytojo gelmės – keli šviesmečiai. Tokia patirtis augino: staigiai ir be kompromisų. Sutvarkius taisymus, straipsnį vėl perduodavome peržiūrai. Ir vėl scenarijus toks pat: lapeliai, ištraukos, braukymai, kita filosofinė linija... Tada suprasdavai, kad gyvenimas yra paslankus ir nenuspėjamas, o mąstymas – gilus, vertybinis, kintantis. Suvokdavai erdvės kitoniškumą ir nuolatinio veržlumo azarto kaifą. Nežinau, ar šiandien kuris nors iš tuometinių studentų-klierikų turi bent vieną „Jordano versmės“ leidinį ir žino, kad Fr. Leo straipsnių autorystė priklauso kun. Jonui Juraičiui.

Prisipažinsiu – neturiu nė vieno laikraščio ar teksto su Jo apklijuotais lapeliais – dėl dviejų priežasčių. Pirma, visą gyvenimą keliauju iš vienos vietos į kitą (šiuo metu esu vienuoliktoje savo gyvenamojoje erdvėje), tad, keldamasis iš vienos tarnystės stoties į kitą, dalies daiktų tiesiog privalau atsikratyti. Antra, niekada negalvojau, kad, praėjus lygiai 24-eriems metams to (ne)materialaus paveldo su filosofinėmis substancijomis taip beprotiškai ilgėsis protas – siela – jausmai...

Tačiau turiu savo Mokytojo knygą: Arno Anzenbacher „Filosofijos įvadą“, bibliotekos pastogėje rastą ir Mokytojo man padovanotą. Tąkart supratau, kad knygas reikia skaityti. Nereikia jų kaupti, saugoti, vežtis iš vienų namų į kitus...

Knyga dovanoja mąstymą ir laisvę. Dar šiandien nuostabą kelia tada  tos knygos 210 puslapyje spontaniškai atsiversta citata apie žmogaus gyvuliškumą ir transcendenciją: „< ... > tikrasis mūsų Aš yra dvasia (ARISTOTELIS), kita vertus, pasaulio šviesą išvystame tarp išmatų ir šlapimo (inter faeces et urinam) (AUGUSTINAS). – Vis dėlto žmogus, kaip abiejų šių pusių vienybė, yra kūniškas asmuo.“

Kun. Jono Juraičio archė (šį terminą tardavo išskirtinai pabrėždamas; sen. gr. ἀρχή – pradžia) kaip principas vertė mąstyti: Kas esu aš? Kodėl? Kam? Kaip? Neleido daugiažodžiauti: per atsiskaitymus galėdavai braižyti schemas, atsakyti minimaliu žodžių kiekiu, pasakydamas tik esmę. Didis Mokytojas bemat  įžvelgdavo smegenis: jos generuoja tekstą, teisingą terminijos vartoseną, gebėjimo susivokti prielaidą. Tikrasis Mokytojas savo paskaitose nediktuoja diktantų; netikrina, ar viską išmokęs; neprašo atsakyti daug: pasaulio, sielos ir Dievo idėjos nukreipia intelektą į totalumą kaip tikslą. Filosofija atveria vartus gyventi – primena apie sielos, dvasios ir proto darną – disponuoja žmogiškumu motyvuota laisve.

Kun. J. Juraičio paskaitos buvo „kosmosas“: nepatiko tik tiems, kurie patys sau nepatiko. Paskaitų, kaip susitikimų-diskusijų-diskurso, laukdavome nekantraudami. Tokį patį katarsį jausdavau atsiskaitymo už išklausytą kursą metu. Tas jausmas toks transcendentinis – kaip skrydis į kitą planetą. Filosofijos dėka supratau proceso privalumus, nes procesas posovietiniam asmeniui nebuvo esminis patyrimas: gyvenome ir gyvename rezultato fobijoje – esame vertinami baigtiniu balu/techniškai aptartu gabumu/dirginami konkrečios sumos. Filosofija išmokė išgyventi procesą kaip įvykių visumą, stebėti kitimą-kismą, hipotezėmis paaiškinti reiškinius.

Atmintyje užsilikęs laikytas vienas pirmųjų egzaminas: pateikta dešimt tezių, ištarų, teorijų... Jas reikia išplėsti, paaiškinti, išanalizuoti... Darbo metu smegenys lydosi. Nesinori nueiti banaliu keliu, nuvilti savęs. Stengiesi iššūkį priimi visu valios determinantu. Devyni atsakymai apdoroti – ties paskutiniu atminties aptemimas: nusilpusi intelektinė veikla neišgeneruoja atsakymo – meldi Dievo išminties ir še tau: smegenyse nuskamba atsakymas. Skubiai užrašai, atiduoti Mokytojui ir eini oran atsigauti. Tikroji studijų archė.

Mano studijų metais dažnas tikrasis dėstytojas įvertinimus surašydavo į studijų knygelę: balas, lotyniška pažymio vertė žodžiu, data ir parašas. Po tokio transcendentiško atsiskaitymo pažymys reiškia ne balą, kaip mokslo išdavą, o gyvybės-mirties prieštarą. Visų nelaimei – gavau dešimt – tokiu įvertinimu Mokytojas nesimėtydavo. Studijų knygelės užverstuke įbrukta ir... dešimt šveicariškų frankų.  Pažangos, vystymosi ir emancipacijos procesas sutriuškintas!

Metams bėgant, daugiau šveicariškų frankų savo „archyve“ neberadau. Tada prisiekiau juos išleisiąs pačioje Šveicarijoje. Tą svajonę vis dar puoselėju širdyje. Nors aplankyta begalė šalių, Šveicarija lieka gyvenimo desertui.

Po metų sugrįžęs vėl tęsti filosofijos mokslų Kauno seminarijoje (vienerius metus praleidau studijuodamas anglų kalbą ir katechetiką Austrijoje), turėjau galimybę su kitu kursu kartoti Filosofinės antropologijos kursą. Tą kartą pasielgiau išmintingai – nuėjau į kun. J. Juraičio paskaitas: Mokytojas stebėjosi – kam daryti tą patį, ką neseniai darei. Tačiau kursas buvo kitoks: kaip ir kitokia jau brandesnė mano asmeninė gyvenimo patirtis (kultūra, kelionės ir knygos yra esminiai 3K dalykai gyvenime). Kun. J. Juraitis žadino mumyse vidinę / išorinę laisvę, mokė bendradarbiavimo esmės, neleido daugiažodžiauti ir veltui minėti... Dievo vardą.

Sekmadieniais patyliukais lėkdavau klausytis jo spalvingų pamokslų-homilijų.

„Jordano versmei“ vėl prašėme straipsnių kažkokiomis (!) temomis: gavę juos – atspausdintus, perduodavome Autoriui, kad mėgautumėmės intarpais, įžvalgomis, žodžio galia ir minties galimybėmis. Laisvės pojūtis ir minties kultūros raiška lydi kasdien, tada tai suvokiau kaip ir šiandien. Ir nesvarbu, kad šiemet jau dešimt metų kaip Mokytojo nebėra. Nėra ir „Jordano versmės“ tekstų. Bet yra keletas publikacijų ir knyga „Išmelsta ir išdrebėta išmintis“ – visiems prieinama. Tai 1972 m. Romoje išleista publikacija apie maldos galimybes šiuolaikinio nihilizmo akivaizdoje: „kai kiekvienos akimirkos išgyvenimas yra akstinas suaikčioti Jo akivaizdoje“.

Kun. Jonas Juraitis – Mokytojas, liepęs save vadinti vieninteliu žodžiu KUNIGAS. Apsigyvenęs Šveicarijoje naujoje vietoje, paštininko pasiteiravęs: kaip elgtis, kad pritaptum prie bendruomenės. Ir gavęs atsakymą: „Sveikinkis ir mokėk mokesčius!“ (Bendrystės / bendradarbiavimo / bendrojo gėrio principai).

Pažadu – lankydamasis Šveicarijoje, nuklysiu į Gluringeno miestelį. Padėkoti. Prie kapo...

2010 m. spalio 31 dieną mūsų visų Mokytojas mirė Termene. Šiemet dešimt metų!  Ir kas sakė, kad žmogus miršta... Kokia netiesa: „Apsčios Amžinybės, Mokytojau!“

Rašydamas šį tekstą, visą laiką alsavau į dvi knygas, buvusias mano kairėje ir dešinėje: A. Anzenbacher „Filosofijos įvadą“ ir kun. Jono Juraičio „Išmelstą ir išdrebėtą išmintį“ (rašydamas šiuos prisiminimus ir pasvarstymus, pastarąją leidau sau cituoti, įžūlus esu!). Be to, rašydamas jaučiau ir Vandos Juknaitės jausminį alsavimą: keletą kartų susitikęs su rašytoja, visuomet girdėjau cituojant mūsų Herojaus išmintį – BE GEROS PABAIGOS VILTIES MES VISGI NEGALIME GYVENTI!

* Kunigas, prof. Jonas Juraitis gimė 1926 m. Alvito parapijoje. Baigęs gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. 1945 m. nublokštas į Vakarus. Seminarijos mokslus baigė Romoje. 1950 m. įšventintas į kunigus. Nuo 1961 m. Šveicarijos lietuvių kapelionas, bendradarbiavo regiono spaudoje. 40 metų dėstė Wallis kantono kunigų seminarijoje. 1992–2002 metais dėstė Vilniaus universitete, Kauno kunigų seminarijoje. Iškilus, bet labai kuklus profesorius visada buvo jautrus kitų žmonių problemoms, stengėsi jiems padėti materialiai. 1998 m. Šveicarijoje įkūrė Fondą Lietuvos sielovadai remti. Po kunigo mirties fondas kasmet Lietuvos kunigams remti skiria 30 000 Šveicarijos frankų. Už nuopelnus Lietuvai kun. Jonas Juraitis 2003 m. birželio 25 d. Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo proga Respublikos prezidento dekretu apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.