,,Laiptų galerijoje“ įvyko susitikimas su intriguojančios knygos ,,Gaono kodas“ autoriumi Ryčiu Sabu ir žinomu publicistu Rimvydu Valatka. R. Sabas – komunikacijos profesionalas, daug keliavęs po pasaulį, aplankęs karštuosius taškus Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje, dirbęs tarptautinių naujienų žurnalistu, aistringai besidomintis istorija. ,,Parašyti knygą buvo sena svajonė. Norėjau parodyti, kokia turtinga mūsų istorija ir kiek mažai mes žinome apie litvakus, kurie tiek amžių gyveno šalia“, – sakė knygos autorius. Kritišką požiūrį įvaldęs politikos apžvalgininkas R. Valatka prisipažino esąs nustebintas dukart: pirmą kartą, kai išgirdo, kad kolega Rytis rašo romaną apie žydus, antrąkart – kai jį perskaitė.
,,Įtinklinta“ Lietuvos istorija
Debiutinis R. Sabo romanas „Gaono kodas“ pasirodė pačiu laiku – pasitinkant Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Trileris apie slaptą sąmokslą paremtas visuomenėje mažai žinomais žydų istorijos faktais, tad pramoginio-pažintinio žanro kūrinys žaismingai papildo metų temą ir sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.
Istoriko diplomą turintis R. Valatka sakė, kad kai kurie faktai, aprašyti knygoje, ir jam buvo naujiena. O svarbiausias privalumas – mokėjimas pasakoti taip, kad būtų įdomu skaityti. Vytauto Didžiojo universitete dėstantis rašymo dalykus R. Valatka teigė, kad lietuvių rašytojai nemoka rašyti, nes aprašo tik stambų planą ir nesugeba pateikti fono.
„Skaitydamas Č. Milošo „Isos slėnyje“ aš sužinau, kokius kyšius to meto valstiečiai duodavo, kokias dešras ar sūrius darydavo, – sakė žurnalistas. – Geras rašytojas kaip televizijoje turi kaitalioti stambų planą ir foną. Iš fono turiu žinoti, kaip žmonės rengėsi, kokius batus avėjo, kokiais arkliais ar automobiliais važinėjo. Ryčio romane tai yra. Kiek vietų apima – Želva, Vilnius, Jeruzalė, Omanas... Sužinai ligoninės istoriją, kokios oro uosto durys ar pan. Gali atpažinti detales.“
Kita stiprybė – veiksmo dinamika. O svarbiausia, kad savo romanu autorius, pasak R. Valatkos, įtinklina istoriją.
Šią mintį pokalbio moderatorius išplėtojo. „Esame viena iš nedaugelio tautų, kuri ne istorinė, o lingvistinė, „pastatyta ant kalbos“. Mes iki XIX a. buvome tie patys lenkai – tas pats mąstymas, tikyba, tas pats honoras, skyrėsi tik kalba. Visa mūsų istorija po Vytauto Didžiojo mirties tarsi mūsų ir lyg ne mūsų“, – teigė R. Valatka.
Pasak jo, R. Sabo knyga sugrąžina mums kaip tautai tą istoriją, kuri mus daro turtinga tauta. R. Valatkos teigimu, XVII-XIX a. lietuvių literatūra, išskyrus, S. Daukantą ir Žemaitę, turbūt šiuolaikinio šeštoko literato lygio nepasiekia. Jei išsiverstume į lietuvių kalbą (kai kas išversta) ir į savo literatūros darželį įsileistume visus Lietuvos teritorijoje lenkiškai, vokiškai, žydiškai rašiusius, pasauliui solidžiau atrodytume. Jau vien A. Nobelio premijos laureatas H. Sinkevičius kokio svorio pridėtų. Taigi R. Sabas, jo teigimu, žingsnelį žengė į mūsų civilizacijos sampratos išplėtimą.
Kaip ir kodėl atsirado knyga apie žydus
„Aš neturiu nieko bendra su judaizmu. Esu lietuvis. Norėjau parodyti, kokia turtinga Lietuvos istorija. Galvojau, kas gali pasaulį sudominti. Ogi žydai. O kas garsiausias pasaulio žydas po Kristaus? Vilniaus Gaonas“, – aiškino temos pasirinkimą R. Sabas. Jis nepaklausė Marko Zingerio patarimo: „Jei nesi žydas, nerašyk.“ Gilindamasis atrado daugybę įdomių faktų, kuriems papasakoti pasirinko trilerio, detektyvo formą.
Ar daug žmonių Lietuvoje žino, kuo nusipelnė pasauliui Gaonas? Kaip išeiviai iš Lietuvos prisidėjo prie šiuolaikinės Izraelio valstybės kūrimo? Kuo ypatinga žydų švietimo sistema, kad tiek A. Nobelio premijos laureatų, garsių mokslo daktarų išugdė? Kas žino, kad su mažu Želvos miesteliu siejami tokie žmonės, kaip Vilniaus Gaono brolis rabinas Moišė Kremeris, Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas, vienas turtingiausių Brazilijos verslininkų M. Klabinas? Ar kam nors dabar rūpi, kaip nacių „medikai“ tyrė jaunos vilnietės šokėjos Musios talentą?
Pasak autoriaus, romane daugiau nei 80 proc. tikrovės. Nemažai veikėjų – istorinės asmenybės arba turi atpažįstamus prototipus. Pagrindinis veikėjas emigrantas Paulius Mekas – Polas Vilemsenas žvelgia į pasaulį per autoriaus asmeninę patirtį. Mekaitė buvo R. Sabo močiutė, o dėl Vilemseno jis netgi nemalonumų turėjo – paaiškėjo, kad tokia pavarde tikrai yra giminaitis užsienyje. Jei iš tikrųjų bus kuriamas filmas, teks pavardę keisti. Kitas veikėjas Eduardas Mažalaitis įkūnija du nemalonius asmenis: buvusį verslo partnerį ir Želvos žydšaudį Petrą Maželį. Tikras veikėjas – geras pažįstamas rusų agentas Antonas.
Pagrindinio herojaus ir jo artimųjų gyvenimas romane pinasi su „Mosado“, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, o paini detektyvinė istorija turi spalvingą istorinį foną.
Autorius sakė, kad istorines asmenybes romane prikėlė gyvenimui ir džiaugtųsi, jei tai ką nors paskatins domėtis giliau. Kad žmones tai domina, mato vesdamas ekskursijas po žydiškas gatves, minimas romane. Tai dar viena R. Sabo saviraiškos (o gal ir viešųjų ryšių) forma.
Ar knyga banali?
Į provokuojantį R. Valatkos klausimą R. Sabas atsako – taip. Pirma ji sudaryta pagal banalaus trilerio modelį, kur pagrindinis herojus kovoja dėl kažko su priešininku, tarp jų įsivelia moteris. Pabaigoje vienas iš jų žūsta arba herojus su moterimi išsiskiria. Čia irgi įvykiai klostosi panašiai. Veiksmo dinamiką sukelia dialogai, gyva paprastų žmonių kalba. Įtampą didina daugybė netikėtumų.
Pasak R. Valatkos, Ryčio romanas yra žmoniškas pasakojimas apie paprastų žmonių istorijas. Skaitytojui nereikia skaičių, daugybės faktų, įsimena, domina, patraukia paprasti banalūs dalykai, kurie atsitinka gyvenime.
„Herojai keliauja istorinėmis vietomis ir patiria neįtikėtinų dalykų. Įdomiausia, kad įsimenama būtent tai, kas yra fone. Knygoje matome scenas, kurias gali pavartyti, sukeisti vietomis – tarsi gatavas kino scenarijus. Tai puiki pasakojimo technika“, – įvertino R. Valatka.
„Pasirinkau trilerio formą, nes mačiau kaip Dano Brauno romanai skaniai į smegenis lenda. Pavadinimas taip pat nuo „Da Vinčio kodo“ nužiūrėtas, – atviravo R. Sabas. – Knygą parašiau per du mėnesius. Ant upės kranto, saugomas savo katės. Per vakarą 2-3 skyrius. Antrą kartą skaičiau tik po redaktorės pastabų. Išmokau tokio rašymo žurnalistikoje.
Tik pabaigęs apmąstė, koks buvo tikslas ir prasmė: „Maniau, kad noriu apie save papasakoti. Dabar supratau, kad žiūriu iš komunikacijos profesionalo pusės. Būname pikti, kai vieni kitų nepažįstame, kai prisiklausome gandų. Turime pasakoti vieni kitiems, kad taptume savi.“
Istorinė tema, senoviniai simboliai ir paslaptys įtraukė. R. Sabas jau planuoja antrą knygą „Drakono uodega“. Pavadinimas atsirado pamačius Pakruojo sinagogoje nutapytą leviataną, kuris laiko žiotyse savo uodegą. Ir vėl susipins šių laikų realijos su senovės paslaptimis?
Ar išnyks antisemitizmas?
Kai kalbama apie žydų istoriją, mintys neišvengiamai nukrypsta į tai, iš kur atsiranda antisemitizmas, kiek jo yra mūsų šiandienoje.
R. Valatkos teigimu, jo dar yra daug. Tai rodo ir bandymas paneigti Holokaustą arba nenoras apie jį kalbėti. Jis dar prisimena, kad už savo straipsnius buvo pravardžiuojamas žydu, už nugaros pajusdavo piktą šnypštimą ar bandymą apspjauti.
Žurnalistas trumpai papasakojo, kaip tėvas jam, devynmečiui, parodė, kur palaidoti nužudyti „mūsų žydai“. „O kiek vaikų tokio tėvo neturėjo? – retoriškai paklausė ir po ilgokos pauzės tęsė: – Mes kaip tauta šią temą stumiame nuo savęs. Nelaikau, kad mes blogi, tačiau sunkiai tampame istorine tauta. Kai paklausi, ar karalius Mindaugas yra mūsų, išgirsi greitą atsakymą – mūsų. O Gediminas, Vytautas – mūsų? Taip, mūsų. Darius ir Girėnas – taip pat mūsų? O tie jaunuoliai baltais raiščiais, kurie vedė žydus į žvyrduobes – mūsų? Tyla ir pasimetimas. O stribai?.. Tapsmas sunkus, kol suprasime, kad JIE IRGI MŪSŲ. Istorija nėra tiesi. Būna zigzagų, punktyrų, įtrūkimų...“
Ilgas laukia kelias iki supratimo, kas mūsų istorijoje užkoduota.



