Šiaulių senoji pramonė

Aludariai ir alaus daryklos Šiaulių krašte (XVI–XX a. I pusė)
Nuo seno Šiaulių krašte buvo aludarių, kūrėsi alaus daryklos, dar vadinamos bravorais (alaus ir degtinės daryklos seniau vadintos „bravorais“ – J. N.), karčemos, smuklės. Alus, kaip ir degtinė, buvo svarbiausias karčemose parduodamas produktas.

Jau nuo XVI a. Šiaulių krašte buvo aludarių, namudinių alaus daryklų ir karčemų. XVI a. pabaigoje aplink Šiauliuose esančios žemės buvo priskirtos valdovo dvarui, daugelyje raktų ir palivarkų veikė smuklės, alaus ir degtinės daryklos. Daryklos ir smuklės Šiaulių žemėje buvo steigiamos ir privačiose didikų ir bajorų valdose, ir prie dvarų ar besikuriančiuose miesteliuose.

Šiauliuose iš smulkių savininkų buvo renkamas mokestis. Smuklės buvo trijų rūšių, priklausomai nuo to, kokiais gėralais galima buvo prekiauti: alaus, degtinės ar midaus. Atitinkamai reikėjo ir mokėti: už midų ir alų – po 1 kapą grašių, už degtinę – po 30 grašių. 1568 m. Stankus Deržaitis iš Didžiųjų Šiaulių pirko apynius. Nuo 1578 m. Šiaulių aludariai ir smuklininkai privalėjo mokėti gėralų mokestį, kuris buvo skaičiuojamas nuo padaryto ar išparduoto alaus kiekio.

Šiauliuose smuklės prekiavo daugiausia vietinės gamybos gėrimais – alumi ir degtine. Alaus ir degtinės gamybai naudoti vietiniai privačių valdų ir dvarų grūdai ir kita žaliava. 1639 m. Šiaulių miesto nuostatuose tarp išvardytų amatininkų minimi ir kubiliai, aludariai. Tuo metu Šiaulių miesto karčemose buvo prekiaujama ir alumi.

1639 m. Šiaulių ekonomijos išnuomojimo sutartyje išliko pakankamai išsamus jos aprašymas. Karaliaus revizorių Henriko Denhofo ir Mykolo Polupetos 1639 m. gruodžio 29 d. sudarytuose Šiaulių miesto nuostatuose buvo nustatytas mokestis už midaus, alaus ir degtinės smukles, pastočių mokestis ir t. t. (Šiaulių metraštis: 1930 m. Informacinė knyga, Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugijos leidinys, 1930, p. 72-76).

Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje nurodoma, kad Šiaulių mieste buvo renkamas mokestis iš dviejų midaus, 147 alaus ir 105 degtinės smuklių. Šiauliuose 1673 m. buvo 108 alaus karčemos (iš jų ištuštėjusios 24), 1680 m. – 66, 1738 m. – 14, 1755 m. – 32, 1765 m. – 44 (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 23, 25, 28, 200).

1682 m. inventoriuje nurodoma, kad Šiauliuose, netoli turgaus aikštės buvo kelios aludės ir bravoras. Gubernijos bravoras galėjo tiekti alų valdovo dvarui. Dėl naminio alaus dvarai ir valstybė prarasdavo pajamas, todėl iš Šiaulių ekonomijos „Instrukcijos“ (1742 m.) aiškėja, kad vestuvėms, krikštynoms bei metinėms šventėms pasidaryti alaus leidžiama tik su dvaro žinia (A. Vyšniauskaitė, „Gėrimas lietuvių liaudies ritualuose ir kova su girtavimu“, Ritualas. Blaivybė. Kultūra. p. 119).

Šiaulių krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, miestiečiai laikė smukles, ypač prekiaujančias alumi, nes jos pasak Z. Kiaupos, „pirmiausia veikė kaip dabartinės valgyklos ar užkandinės, o alus, dažniausiai nestiprus, atstodavo tada dar nepaplitusias sriubas“ (Kiaupa Z. Karčema prie karčemos. XVI a. vaizdai // Ritualas, blaivybė, kultūra. Vilnius. 1989, p. 11).

Antai, 1733 m. Levinskių testamente įrašytos dvi kepyklos, alaus bravoras; 1737 m. miestietės Joanos Palevičienės testamente minima kepykla ir mūrinė aludė; 1740 m. Joniškio raštininkas Mykolas Čerapavičius su žmona turėjo kepyklą ir aludę; 1748 m. Mykolo Jagmino testamente nurodyta aludė, kepykla ir bravoras (LVIA. F. SA. B. 15346, l. 41 153v; B. 15345, l. 69v, b. 15347, l. 9v).

Šiaulių krašte, kaip ir daugelyje Lietuvos dvarų, buvo įkurtos alaus daryklos. 1767 m. Šiaulių dvare veikė bravoras. V. Merkys, tyrinėjęs Lietuvos pramonės vystymąsi XIX a., nustatė, kad minėto amžiaus pradžioje miestuose daugiausia kūrėsi degtinės varyklos ir alaus daryklos.

1841 m. Šiauliuose veikė 4 namudinės alaus daryklos ((buvo gaminama 1200 kibirų alaus) ir 14 tokių pat degtinės varyklų. 1845 m. Šiauliuose buvo 13 alaus daryklų, 1859–1861 m. veikė dar keturios įmonėlės. Pirklio A. Kaminsko alaus darykloje kasmet buvo padaroma po 1000 kibirų, pirklio A. Kantaro – 500 kibirų alaus. Šioje įmonėje dirbo 4 samdomi darbininkai, 5 darbininkai dirbo pirklio V. Manzelio įmonėje, gaminusioje 360 kibirų alaus per metus. M. Lunco alaus darykloje metinė produkcija siekė 400 kibirų alaus. 1878 m. atidaryta M. Kaplano alaus darykla, be jo, dar veikė I. Kantoro, B. Lipšico ir G. Keselio alaus daryklos. Jos gamino nuo 500 iki 15 000 kibirų per metus (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), 1991, p. 75, 98).

Gubernijos dvaras – Šiaulių priemiestinis rajonas
Gubernijos dvaro ir alaus daryklos ištakos ir ankstyvoji raida yra glaudžiai susijusios su Šiaulių karališkosios ekonomijos, įkurtos XVI a. pabaigoje, istorija. Gubernijos dvaro alaus daryklos teritorija kadaise priklausė Šiaulių ekonomijai, kurios pajamos buvo skirtos valdovo dvarui išlaikyti. Gubernijos dvaro alus pasiekdavo Peterburgą, Maskvą, Kuršo guberniją, Varšuvą. Nors darykla buvo vadinama dvaru, laikui bėgant ji pradėjo veikti kaip pramoninė alaus darykla.

Šiaulių miesto šiaurės vakaruose nuo seno driekėsi priemiestis, vadinamas Gubernija. Tai seniausias pramoninis miesto rajonas, Gubernijos vardu tvirtai įaugęs į Šiaulių istoriją, tapęs jos sudėtine dalimi.

1786 m. Šiaulių ekonomijoje buvo kuriami palivarkai, valstiečiams vietoj činčo įvedant lažo prievolę. Keletas palivarkų sudarė guberniją, kurios centrinis palivarkas su administraciniais ir ūkiniais pastatais įsikūrė prie pat Šiaulių miesto, o bendrinis daiktavardis „gubernija“ tapo tikriniu – šios vietos pavadinimu. Gubernijos dvaro teritorija, vadinta Šiaulių miesto priemiesčiu, dabar yra miesto dalis.

Gubernija ši vieta buvo pavadinta XVIII a. pabaigoje, kai Antanas Tyzenhauzas, reorganizuodamas ekonomijas, čia įkūrė palivarką, kuriame iš pradžių buvo ekonomijos administratoriaus sodyba. Su miesto centru Guberniją jungia Žemaitės ir Dvaro gatvės. Dvaro gatvė veda į šiaurės vakaruose nuo miesto buvusią dvaro sodybą, kurios teritorijoje dabar įsikūrusi alaus daryklą „Gubernija“.

Seniau per Guberniją ėjo Šiaulių-Joniškio plentas ir siaurasis Šiaulių-Biržų geležinkelis. Gubernijoje veikė alaus darykla, elevatorius, siaurojo geležinkelio dirbtuvės ir daug mažesnių įmonių.

1925 m. išparceliavus Gubernijos, o 1937 m. – Ginkūnų dvarus, didelė teritorija abipus geležinkelio į Joniškį tarp Žemaitės ir Panevėžio gatvių bei į vakarus nuo Ginkūnų ežero buvo padalyta keturkampiais miesto kvartalais bei stačiakampiais sklypais, skirtais namams statyti. 1930 m. prie miesto buvo prijungta Gubernija ir Šiaulių miesto teritorija labai padidėjo (Lietuvių enciklopedija, t. 8, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 16).

Nuo Šiaulių dvaro bravoro iki „Gubernijos“ alaus daryklos
„Gubernija“ yra seniausia Lietuvoje veikianti pramoninė alaus darykla, išaugusi iš manufaktūrinės Šiaulių dvaro karčemos ir alaus bravoro. Ji išsaugojo savo geografinę vietą ir veiklą. Yra duomenų, kad jau XVII a. devintajame dešimtmetyje jos gaminiai pasiekdavo ne tik įvairias Lietuvos vietas, bet ir Baltarusiją, Maskvą, Pskovą. Kai kuriuose šaltiniuose yra užuominų, kad Šiaulių dvaro bravore alus buvo daroma maždaug nuo 1665 m. (Plačiau žr. Nekrašius J. Šiaulių alaus daryklos „GUBERNIJA“ ištakos ir raida (nuo XVII a. septintojo dešimtmečio iki šių dienų). In.: Alus lietuvių kultūroje. Straipsnių rinkinys. Šiauliai: Lucilijus, 2007, p. 155-184). Tad šiemet sukanka galimai 355 metai nuo alaus gamybos pradžios Šiaulių dvaro bravore.

Istorikė, prof. Rita Regina Trimonienė Varšuvoje Pagrindiniame senųjų aktų archyve aptiko inventorių, archyvo darbuotojų datuojamą XVII a. pabaiga, kuriame aprašomas ir Šiaulių dvaro bravoras.

Tas aprašas yra pats seniausias žinomas detalus dokumentas apie Šiaulių ekonomijos dvaro alaus daryklą: „Nuo tos vežiminės einant į miestą dešinėje prie upės bravoras [browar], padengtas lentomis. Į jį durys ant vyrių. Priemenėje didelis mūrytas kaminas. Įėjus į priemenę kairėje šviesus kambarys, į jį durys ant vyrių. Vieta daiginti grūdus salyklui. Vienos rankinės girnos. Paprastų koklių krosnis, prie jos kaminas.

Iš tos bravoro priemenės paprastos durys kūdros link. Kitame to bravoro gale jauja, į priemenę durys ant vyrių. Iš tos priemenės durys į jaują ant vyrių. Joje vienas langas su langine ant vyrių. Krosnis išmūryta, skliautuota. Einant nuo to bravoro prie Šušvės [Szuszwie] tiltas į miestą. Prie to upelio priešais vienas kitą stovi du malūnai. Pirmas nuo bravoro dengtas šiaudais, į jį durys ant bėgūnų. Jame yra viskas, ko reikia malūnui. Kitas malūnas už tilto, tas suiręs (sugedęs). Už to malūno kūdra. Už kūdros dešinėje daržas daržovėms, tvora aptvertas. Į tą (daržą) vartai ant bėgūnų, dengti malksnomis, su kabliu ir skląsčiu užrakinti (R. R. Trimonienė. Seniausias žinoma išsamus dokumentas apie Šiaulių dvaro alaus daryklą. Alus lietuvių kultūroje, p. 151–153).

1768 m. rugpjūčio mėn., įgyvendindamas reformas karaliaus ekonomijose, atėmęs iš Šiaulių miesto 25 valakus žemės, panaikinęs 90 miestiečių sodybų ir iš 208 miesto sodybų palikęs vos 118, A. Tyzenhauzas įkūrė Šiaulių mieste (Joniškio gatvėje) dvarą, vadinamą Gubernija. Visa tai buvo daroma „miestiečių pirktuose sklypuose“. Gubernijos dvaro rūmams statyti A. Tyzenhauzas liepęs plėšti miesto grindinį. Miesto žemėje jis pastatydino plytinę, vėjinį malūną ir namus, kuriuos vėliau išnuomojo.

Pasak prof. Ritos Reginos Trimonienės, A. Tyzenhauzo pramonės reformų metu XVIII a. Šiaulių gubernijoje buvo tobulinama alaus darykla arba bravoras. Tartasi su čekų alaus gamintojais, kurie turėjo čia įvesti reformų (Dambrauskaitė R. A. Tyzenhauzas. Pramonės reforma. „Šiaulių naujienos“, 2016 rugsėjo 20 d., p. 8). 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje nurodyta alaus daryklos vieta Gubernijos dvare.

1786 metai Gubernijai svarbūs pirmiausia tuo, kad tų metų liepos 1 d. darykla buvo baigta inventorizuoti. Išlikusiame 825 lapų Šiaulių ekonomijos inventoriuje, kuris baigtas rašyti 1786 m. liepos 1 d., pateiktas Šiaulių palivarko (Gubernijos) pastatų aprašymas. Jame išsamiai aprašyta ir Šiaulių dvaro alaus darykla: „Įmonė buvo su 5 dūmtraukiais, turėjo įėjimą nuo ežero. Bravoras medinis, čerpėmis, iš dalies malksnomis dengtas, grindys išklotos plytomis ir akmenimis. Turėjo prieangį, trobą su šonine dalimi, rūsį, kitą trobą – salyklinę, statinių patalpą, alaus virimo vietą, keletą gyvenamųjų patalpų, krovinių kėlimo įrenginį, atskirą svirnelį, tvartą raguočiams ir arklidę, ledainę, siurblinę“ (Lietuvos valstybinis istorijos archyvas: f. LR, b. 4035).

Bravoro pastatai turėjo daug langų. Vanduo iš šulinio vamzdžiais buvo pumpuojamas tiesiog į alaus daryklą. Iš detalaus gėrimų sandėlio aprašymo galima daryti išvadą, kad tai būta stambios įmonės. Pastatas buvo pastatytas specialiai alaus daryklai.

1789 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje nurodyta ir Šiaulių dvaro alaus daryklos vieta. Iš alaus daryklos aprašymų matyti, kad įmonė buvo su 5 dūmtraukiais ir turėjo įėjimą nuo ežero pusės. Ji stovėjo ten, kur ir dabar yra „Gubernijos“ alaus darykla. Iš vienos jos pusės buvo miestas, iš kitos – ežeras. Ir anais laikais alaus daryklos pastatai jau buvo išstovėję ne vieną dešimtmetį („pamatai pradėję pūti“) [Firkovičius R. „Gubernijos“ alaus darykla. „Mokslas ir gyvenimas“. 1967, nr. 12, 56].

Kai kurių mokslininkų (pvz., V. Vaitkaus) nuomone, Šiaulių dvaro bravoro pastatymo data gerokai ankstesnė – apie 1665–1675 m. (Vaitkus V. Šiaulių alaus darykla „Gubernija“. Mokslas ir technika, 1974, Nr. 9, p. 54–56). „Gubernijos“ alaus daryklos darbuotojas kraštotyrininkas K. Stanelis 1970 m. tvirtino, kad šiai įmonei yra daugiau kaip 300 metų. Archyviniuose dokumentuose ji minima prieš 1682 m. (Stanelis K. Praeities puslapius atvertus... „Raudonoji vėliava“, 1970 m. liepos 3 d., p. 2).

Iki 1795 m., t. y. iki trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, Gubernijos dvaras su alaus darykla priklausė Karališkajam dvaro stalui ir būdavo nuomojamas kartu su Šiaulių ekonomija įvairiems didikams.

1795 m. rugpjūčio 18 d. atskiru Rusijos carienės Jekaterinos II įsaku Šiaulių ekonomija kartu su miestu, aplinkiniais žemės plotais ir dvarais, taip pat ir Gubernijos dvaru su alaus darykla už ypatingus nuopelnus buvo padovanota grafui Platonui Zubovui. 1795 m. spalio 10 d., Šiauliams tapus apskrities centru, miestas buvo išskirtas ir grafo Zubovo valdos. Vietoj jo grafas gavo Jurbarko seniūniją (Kryževičius V. Lietuvos privilegijuotieji miestai. V: Mokslas, 1981, p. 135).

Alaus darykla stovėjo prie centrinio pašto arklių kelio Peterburgas-Berlynas-Paryžius ir buvo plačiai žinomas jo alus. Šiaulių metraštyje minima, kad 1807 metais Rusijos caras Aleksandras I su šeima, važiuodamas susitikti su Napoleonu Tilžėje, gėrė alaus darykloje padarytą alų, o Napoleono armijos kariai pravažiuodami pro Šiaulius pakelės namuose ragavo dvaro alaus darykloje pagaminto alaus.

Grafas P. Zubovas pradėjo Gubernijos alaus daryklos tvarkymo darbus, su kuriais siejama dabartinio senojo komplekso pastatų statyba. 1822 m. balandžio 7 d. Platonas Zubovas mirė, o 1824 m. vasario 24 d. mirė ir vienintelė jo turtų paveldėtoja duktė, tad 1827 m. Šiaulių ekonomija atiteko P. Zubovo broliui Dmitrijui Zubovui ir jo sūnums. Zubovų giminės rankose Šiaulių ekonomija ir atskiros jos dalys išbuvo iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.

1922 m. Aleksandros Zubovienės įpėdiniai Gubernijos dvarą išparceliavo, sutartomis sąlygomis steigiamai akcinei bendrovei „Gubernija“ perleido 27 hektarus žemės su joje esančiais alaus daryklos ir kitais pastatais. Paskutinė dvaro valdytoja grafienė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė dvarą ir jo bravorą valdė iki 1930 m. (Ulinskytė V. Kultūros vertybės registravimo duomenų lapas G250 K; Kultūros paveldo centro archyvas).

Grafo Zubovo alaus darykla alų išpilstydavo į specialus butelius, pagamintus iš stiklo, ant kurio išorinių sienelių buvo išlietas užrašas rusų kalba apie tai, kad tai yra Gubernijos alaus darykla, Šiauliai. Kituose buteliuose nurodyta, kad tai yra grafo N. N. Zubovo alaus darykla Šiauliuose.

XIX a. pabaigoje ant Gubernijos bravoro „Bock-Bier“, „Miuncheno“ ir kitų alaus rūšių butelių buvo klijuojamos popierinės etiketės. XIX a. II pusėje Gubernijos bravore pradėtas gaminti alus „Bock Bier“, kurio etiketėje buvo pavaizduotas ožys, priekinę koją pastatęs ant statinės. Šios etiketės apačioje puslankiu įkomponuotas rusiškas tekstas: ПАР. ПИВОВАР. ЗАВОДА ШАВЕЛЬСКОЙ ЭКОНОМIЙ ГР. Н. Н. ЗУБОВА („Šiaulių ekonomijos gr.[afo] N. N. Zubovo gar.[inė] alaus dar.[ymo] gamykla“). Kitoje etiketėje yra rusiškas tekstas: ПАРОВОЙ ПИВОВАРЕННЫЙ ЗАВOДЪ / ГРАФА Н. Н. ЗУБОВА / МЮНХЕНСКОЕ ПИВО („Grafo N. N. Zubovo garinė alaus darymo gamykla. Miuncheno alus“). Šioje reprezentacinėje alaus daryklos etiketėje įkomponuota senoji N. N. Zubovo alaus daryklos emblema ir keturi medaliai.

V. Puronas straipsnyje „Kaip „Gubernijos“ emblemoje atsirado du ožiu: apie firmos ženklą“, nurodo dar vieną vertikalaus ovalo formos etiketę su įrašu rusų kalba: ПАРОВАЯ ПИВОВАРНЯ / ГРАФА Н. Н. ЗУБОВА, ШАВЛИ. / МЮНХЕНСКОЕ ПИВО / СКЛАДЪ ВЪ ЛИБАВЛЬ. („Grafo N. N. Zubovo garinė alaus darykla, Šiauliai. Liepojos sandėlis“) (Puronas V. Kaip „Gubernijos“ emblemoje atsirado du ožiu: apie firmos ženklą“. In.: Alus lietuvių kultūroje. Š.: Lucilijus, 2007, p. 205-212).

(Bus tęsinys)

2020 10 02 13