Rusnė minima jau XIV a. Apie jos vardo kilmę rašoma: „Nemuno žemupio vardas Rusnė yra labai senas, jis susijęs su žodžiu „rusenti“ vietinių šnekta reiškia „lėtai tekėti“. Rusnė reiškia lėtai tekančią upę. Pirmą kartą šis vardas paminėtas Klaudijaus Ptolomėjo (90–168 m. po Kr.) žemėlapyje, kuriame pavadinimai surašyti graikų kalba ir Nemuno upė ten vadinama Russan (Rousson) vardu. Senesnė vardo forma yra Rusnia. Indų kalbos žodis „rusati“ reiškia „pilti, lieti“.
Rusnės vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas prieš 655 metus, 1365 metais Klaipėdos miesto privilegijoje. Čia sakoma, kad Klaipėdos miestiečiams suteikiama teisė kirsti mišką pakrantėje Rusnės (uff dem Russe). 1400 m. Rusnėje jau rezidavo valstybinis žvejybos prižiūrėtojas (K. Demereckas „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“. Klaipėda: 2020, p. 190). 1419 m. Rusnėje jau buvo medinė bažnyčia. Prūsijos kunigaikščio įsakymu pamaldos vyko lietuvių ir kuršių kalba. 1563 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte. Pietrytinėje Rusnės salos dalyje aptiktas XVI-XVII a. kapinynas. Rusnė ypač ėmė plėstis po 1762 m., kai per ją Nemunu ir Kuršių mariomis buvo pradėta plukdyti miško medžiaga iš Lietuvos. Kad bangos mariose neišardytų sielių, juos Rusnėje perrišdavo.
1792 m. Rusnė gavo teisę rengti savaitinius turgus. 1809 m. pastatyta mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia. Šiuo metu ji restauruojama. 1923 m. kraštą perėmus Lietuvos vyriausybei, Rusnė tapo pasienio gyvenviete. Čia veikė keletas viešbučių, krautuvės, knygrišykla, biblioteka, lentpjūvės, malūnas ir kt.
Rusnės miestelis yra toje vietoje, kur Rusnės upė (Nemuno šaka) suskyla į Atmatą ir Skirvytę (per vidurį – Pakalnės upelis), 7 km į pietvakarius nuo Šilutės. Šios dvi šakos ir Kuršių marios vakaruose sudaro salą. Rusnė nuolat nukentėdavo nuo Nemuno upės potvynių, todėl XX a. pabaigoje išilgai kairiojo Atmatos kranto buvo supiltas 5 metrų apsauginis pylimas.
Geografas Česlovas Kudaba apie Rusnę rašė: „Patekęs čia bet kuriuo metų laiku pasijunti tarsi amžių neleistoje gamtoje. Įspūdingos padūmavusios tolumos per vasaros kaitrą, rudens miglų žilumos rudenį, keliaujančių paukščių nerimas, netikėti potvyniai pavasarį.“
Savita senoji Rusnės miestelio dalis su gatvių tinklu, aikštės išplanavimu, medine architektūra. Miestelio plane ryškios ribos šešių kaimų, kuriuos jungia buvę keliai – dabartinės gatvės. Centras, išsidėstęs salos rytuose, yra spindulinio plano, jame – trikampė aikštė, Rusnės evangelikų-liuteronų bažnyčia (1809 m.). Šalia bažnyčios išlikusi „didvyrių giraitė“ – pasodintų medžių alėja, bei jos viduryje 1918 m. vasarą pastatytas paminklas, skirtas Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti.
Pirmasis dviejų arkų pakeliamas Peterso tiltas per Atmatą buvo pastatytas 1912–1914 m., 1944 m. susprogdintas. Jo liekanos išlikusios iki dabar. Po 60 metų nutiestas gelžbetoninis tiltas – 332 m ilgio, 10 m pločio, virš vandens iškilęs 8 m.
Aplink Rusnę teka Atmata, Pakalnė, per miestelį – Skirvytė, Vorusnė, Vytinis, Rusnaitė, Dumblis, Skatulė, Šakutė, Naikupė (visos įteka į Kuršių marias). Tiltas per Atmatą, plentas į Šilutę, vienintelis kelias į Rusnę. Prieplauka. Žemės ūkio bendrovė „Sala“, medienos bendrovė „Skatulė“. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Ichtiologijos stotis (nuo 1962 m.) ir kt. Per pavasario potvynius vandens lygis Rusnės saloje padidėja dešimteriopai, užliejamose Nemuno deltos pievose per potvynius nusėda dešimtys tūkstančių sąnašų. Rusnė kiekvieną pavasarį būdavo izoliuojama nuo žemyninės dalies, nes vienintelį į jį vedantį kelią užliedavo Atmatos upės potvynio vandenys. 2019 m. gegužės 18 d. atidaryta estakada virš potvynio užliejamo kelio Šilutė-Rusnė ruožo. Oficialiai 750 metrų ilgio estakados, pakeltos virš kelio daugiau kaip 5 metrai, darbai baigti 2019 m. spalio 16 d. Susisiekimas tarp Rusnės salos ir Šilutės žymiai pagerėjo, tapo patogus ir saugus.
(Bus tęsinys)

Rusnės senamiestyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Rusnės stogai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Senoji Rusnės architektūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Žvejų laivas Rusnėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Restauruojama Rusnės evangelikų-liuteronų bažnyčia.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Lietuvos Respublikos valstybės pasienio ženklas Rusnėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.



