(Pabaiga)                                                                             
Šiaulių krašto amatininkai ir išradėjai (XIX-XX a. pradžia)
Šiauliuose visais laikais buvo išradimus kuriančių žmonių.

Vienas pirmųjų išradėjų, mokslininkų, orlaivių konstruktorių, aviacijos Lietuvoje pradininkų, buvo Aleksandras Emanuelis Jonas Griškevičius (1809–1863). Jis didelę gyvenimo dalį skyrė aviacijai, kuria susidomėjo 1834–1845 metais su nedidelėmis pertraukomis dirbdamas Šiaulių apskrities teisme, o nuo 1836 m. šio miesto rotušės sekretoriumi ir gyvendamas brolio Mauricijaus Griškevičiaus Andrijavo dvare, netoli Šiaulių.

1843 m. A. Griškevičius laikraštyje „Kurjer Vilenski“ (Nr. 44) perskaitė apie Londono išradėjo V. S. Hensono sukurtą garo mašinos varomą skraidymo aparatą. Jis susidomėjo šiuo išradimu, skraidymo aparatų bandymais ir pats tapo aktyviu skraidymo aparatų kūrėju. A. Griškevičius prisipažino, kad „tas straipsnis pažadino manyje pirmą laisvojo skraidymo mintį“ (A. Griškevičius Parolot Žmuidzina. Kaunas, 1851, p. 23).

A. Griškevičius daug metų paskyrė aerodinamikos ir skraidymo teorijos kūrimui. Kai kuriuos skraidymo aparatus jis pats Andrijavo dvarelyje sumeistravo ir išbandė. Iš pradžių jis statė oro balionus su specialiais valdymo įtaisais. Vėliau ėmė projektuoti lėktuvų modelius, statė didelius aitvarus, jų sparnų galuose būdavo propeleriai, kuriuos sukdavo speciali spiralė.

A. Griškevičius įsibėgėjęs nuo kalno mėgindavo jais skraidyti. Nuo 1843 iki 1850 m. jis sukūrė keletą skraidymo aparatų. 1843-1844 m. parengė pirmuosius Žemaičio garlėkio projektus. A. Griškevičius projektavo įvairius lėktuvų modelius su nejudančiais sparnais.

1844 m. pateikė Šiaulių miesto magistratui svarstyti projektą „Skraidymo menas“. 1844 m. Rusijos liaudies švietimo ministerijos periodiniame leidinyje „Žurnal ministerstva narodnogo prosveščenija“ buvo paskelbta trumpa žinutė: „Šiaulių miesto magistratas atsiuntė rankraštį, pavadintą „Skraidymo menas“, ir prašo jį apsvarstyti“ (V. Merkys. Aleksandras Griškevičius – aviacijos pradininkas Lietuvoje. In: „Iš Lietuvių kultūros istorijos“ T. 3, V. 1961, p. 219-220).     

1851 m. Kauno gubernijos spaustuvėje lenkų kalba buvo išspausdinta nedidelė knygelė „Parolot Žmuidzina. Z. swobodnej mysli Aleksandra Hryszkiewicza“ (Žemaičio garlėkis. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį). Joje jis išsamiai aprašė valdomąjį aerostatą, sparnų pritaisymą žmogui, skraidymo aparatą su balionu ar be jo, kėlė garu varomo propelerio – Archimedo sraigto ir horizontalių sparnų – idėją.

„Žmonės galės vairuoti balioną negreičiau, – rašė A. Griškevičius, – kaip suradę atramą, atlaikančią vėjų jėga.“ Jis šioje knygoje rašė: „Niekas svajonėse negali nuneigti laisvo paukščio skridimo ir didelės daugybės skraidančių vabzdžių gyvavimo fakto; todėl tam, kad atvėrus žmogui laisvą, saugų, greitą ir maloniausią kelią į visas šalis, stinga tik nuovokos ir turtingo piliečio noro, vertinančio lakią mintį, kurios įgyvendinimas netrukus nustebins tautas oro paštu, oro kariuomene ir laivynu, nepaisančiu nei audros, nei griaustinio“ (A. Griškevičius Paralot Žmuidzina, p. 12).

A. Griškevičiaus garlėkys, kurį sudarė balionas ir lėktuvas, buvo tarsi savotiškas pereinamojo laikotarpio kūrinys tarp aerostatų ir lėktuvų. Nepaisant kai kurių trūkumų, jo pirmieji garlėkio projektai, sukurti Šiauliuose ir Kaune, vertintini ne blogiau už geriausius to meto Vakarų Europos išradėjų skraidymo aparatų projektus, o daugelį iš jų, ypač propelerio idėja, net pralenkė.

Manoma, kad prieš 165 metus, gal 1855 m. vasarą, turėdamas daug laisvo laiko ir apsistojęs brolio Mauricijaus Griškevičiaus dvarelyje Šiauliuose, Andrijave, Aleksandras realizavo vieną iš savo idėjų (A. Merkys. Aleksandras Griškevičius – aviacijos pradininkas Lietuvoje, p. 233). Pagal jo aprašytą projektą buvo pagamintas skraidymo aparatas ir pirmą kartą išbandytas Šiaulių apylinkėse, Andrijave, keliuke, einančiame nuo kalno prie pat dvaro sodybos link buvusio kelio iš Kuršėnų į Šiaulius.  

Prieš 115 metų, 1905 m.  savamokslis išradėjas bajoras Pšemislas Neveravičius iš Nemakščių, sukūrė pirmąją pasaulyje aštuonratės transporto priemonės važiuoklę.

1905 m. Peterburge leidžiamame „Lietuvių laikraštyje“ kunigas P. Vasiliauskas korespondencijoje apie 1905 m. birželio mėnesį Raseiniuose vykusią ūkio parodą, rašė: „Iš išradimų mūsų pramonės ir moksliškų dalykų dar šiais metais pasirodė parodoje automobilis su aštuoniais tekiniais ir žirklės geležims pjaustyti. Automobilį yra išradęs technikas iš Nemakščių parapijos dvarponis Nieveraviče. Turi ji savyje ypatybę dar niekur nematytą, kad keleiviai jame nejaučia jokio kratymo, nors važiuotų duobėtu keliu, nes vežimas taip yra surėdytas, kad tekiniai esant ties duobe, jį pasveria.

Išradėjas to vežimo norėtų parduoti jį tūlam turtingesniam žmogui ar draugijai, kad vietoje diližansų įvykdytų kursą automobiliu ant kelio tarp Rygos ir Tauragės <...>“ (P. Vasiliauskas Iš Lietuvos. Raseiniai. „Lietuvių laikraštis“, 1905, Nr. 31, p. 443).

P. Neveravičiaus išradimui 1907 m. spalio 31 d. Šiauliuose buvo išduotas Rusijos imperijos patentas Nr. 12458. Šio išradimo įgyvendinimo veikla susijusi su Šiauliais (E. Bačėnė. Aštuonračio kelionė: nuo Nemakščių iki Mėnulio. „Šiauliai plius“, 2015 gruodžio 11, p. 11-12).

1908 m. Šiauliuose įsikūrė „8 ratų“ bendrovė dvarininko P. Neveravičiaus išradimui panaudoti. Į ją įėjo P. Neveravičius, K. Savičius, banko direktorius L. Zivas, F. Mančinskis, A. Mikševičius ir kiti (Šiauliai. „Vilniaus žinios“, 1908 rugsėjo 28 d., p. 3).

1910 m. balandžio 26 d. Šiauliuose buvo oficialiai įteisinta „Aštuoniaračių automobilių draugija“. Šiai draugijai įgyvendinti P. Neveravičiaus išradimą sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

Tarpukario Šiaulių amatininkai ir išradėjai
Tarpukario Lietuvoje tarp amatininkų ypač pagausėjo išradėjų. Tiek Lietuvoje, tiek Šiaulių krašte buvo žmonių, kuriančių išradimus, tobulinančių įvairius įrengimus ir gaminius. Per visą tarpukario Lietuvos patentinės apsaugos egzistavimą (1928–1940 m.) buvo išduotas daugiau nei 1000 patentų, iš kurių – 130 Lietuvos išradėjams, nemažai jų buvo išradėjai iš Šiaulių krašto.

Tarpukariu Šiauliuose amatininkai buvo ne tik nagingi ir išradingi, bet ir pagarsėjo Lietuvoje ir net pasaulyje savo išradimais.

1926 m. spalio 31 d. laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Šiaulių gyventojas Bolys Vaicechauskis  išrado, kaip apsaugoti laivus ir orlaivius nuo nelaimingų atsitikimų, sugedus mašinoms. Išradimo principas yra toks, kad laivas ar orlaivis susideda iš dviejų ar daugiau dalių ir sugedus vienai daliai ji automatiškai prijungiama prie kitos. Šiam išradimui Anglijoj išduotas patentas ir galima tikėtis, kad greitu laiku pasaulyje įvyks laivų ir orlaivių statyboje revoliucija“ (Naujas lietuvio išradimas. „Šiaulių naujienos“, 1926 spalio 31, p. 1-2). B. Vaiciekauskis 1929 m. gruodžio 10 d. užpatentavo savo išradimą „Gelbėjimosi kostiumas (kelnės), kuriuo galima eiti vandeniu (gidrosferas)“ (Patentas Nr. 224. Vyriausybės žinios. D. 2 – 1930, Nr. 110, p. 7).

Šiaulietis Bolys Petryla 1929 m. užregistravo išradimą „Priemonė ir aparatas garo gavimui“ ir 1929 m. lapkričio 26 d. gavo patentą Nr. 217 (Vyriausybės žinios. D. 2, 1930, Nr. 110, p. 6).

Jau minėtas išradėjas Pšemislovas Neveravičius iš Nemakščių valsčiaus 1930 m. rugpjūčio 5 d. gavo patentą Nr. 316 už  išradimą „Automobilių konstrukcijų pagerinimas“ (Vyriausybės žinios. D. 2 – 1931, Nr. 156, p. 8).   
 
1932 m. kovo 13 d. laikraštis „Mūsų momentas“ rašė apie šiaulietį mechaniką, išradusį vasarines čiūžes, kurios veikė išnaudodamos žmogaus žingsnius ir perduodamos jų jėgą čiūžės ratukams: „Šiomis dienomis redakcijon buvo atsilankęs tūlas šiaulietis – mechanikas. Jis – pagyvenęs žmogus, dirba viename Šiaulių fabrike ir, būdamas prityręs mechanikas, bando šį tą išrasti, patobulinti.

Šis šiaulietis yra išradęs įdomų susisiekimo pabūklą – vasarines čiūžes. Tos čiūžės, jei taip jas galima pavadinti, panašios į mažus dviratukus, t. y. prie kiekvienos čiūžės pritaisyta du tekinukai, o žmogui pradėjus eiti žingsniais, koją minant, t. y. einant, specialiu perdavimu ir kt. pagalba čiūžės ratukai sukasi ir žmogus stumiasi – važiuoja. Juo greičiau ir didesniais žingsniais žmogus žengia, tuo greičiau jis gali „čiuožti“. Išradėjo žodžiais, tos „čiūžės“ gali išvystyti iki 120 km į valandą, o ramiai čiuožiant – nesiskubinant, lengvai galima pasiekti 30-40 km į val.

Mechanikas sako, kad čiūžes jau išradęs prieš 10 metų, buvo pagaminęs ir modelį, kuris neblogai veikęs. Visą laiką jis tobulinęs ir dabar užtikrintas, kad čiūžės gerai veiksią. Jis norįs užpatentuoti ar kam perduoti savo išradimą už atlyginimą, bet nežinąs, kur ir į ką kreiptis, nes jo išradimui – čiūžėms masiniu būdu gaminti reikia kapitalo, o jo neturįs. Pagamintų čiūžių pora kainuos 25-35 Lt.“  (120 km. čiūžėmis į valandą. „Mūsų momentas“, 1932 kovo 13, p. 1).

1933 m. vasario mėnesį  Šiaulių spauda pranešė, kad mieste žinomas fotografas Ignas Podelis paskelbė apie savo išradimą, labai naudingą fotografams ir mėgėjams. Jis išrado spiritinį aparatą, kurį pavadino „Foto blizg“. Šio aparato pagalba buvo galima greitai per kelias minutės išdžiovinti fotografijas arba suteikti joms nuostabiai gražų blizgezį. (Taip pat žiūr. J. Nekrašius. Tarpukario fotomėgėjai ir Šiaulių fotografijos istorija. „Šiaulių naujienos“, 2017 lapkričio 25, p. 17).

1933 m. vasario 19 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė apie išradėjo J. Marcikonio išradimą kino srityje: „Šiaulių m. gyventojas J. Marcikonis padarė naują išradimą judomųjų paveikslų srity. Šis išradimas turi šį tą bendro su kinu, bet žymiai nuo jo skiriasi, nes šiam išradimui nereikalinga specialių filmų, o vartojamos tiesiog paprastos fotografijos ir taip pat piešti bei litografuoti vaizdai. Be to, šiuo išradimu demonstruojant vaizdus nereikalinga tamsios salės.

Bet įdomiausia šio išradimo ypatybė tai ta, kad žiūrovai, t. y. publika, mato ekrane ne tik rodomuosius paveikslus, bet ir patys save. Šio išradimo pirmieji bandymai pavyko labai gerai ir gal greitu laiku pasaulis naująjį išradimą pamatys gyvenime. Išradimo smulkmenos kol kas laikomos paslaptyje. Išradėjas sako, kad šis išradimas pritaikius masinę gamybą, kainuos apie 3-6 Lt“ (Naujas išradimas kino-teatro srityj. „Įdomus mūsų momentas“, 1933 vasario 19, p. 3).

1933 birželio 25 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė apie dar vieno šiauliečio išradimą: „Šiomis dienomis teko sužinoti, kad tūlas šiaulietis išrado būdą, kaip gaminti ypatingą stiklą langams. Šiauliečio išrastas stiklas pasižymi tuo, kad vasarą ir apskritai jis nepraleidžia saulės šilumos, o žiemą – šalčio. Išradėjo žodžiais, vartojant šį stiklą patalpoms žiemą nereikia dvigubų langų ir, be to, langai neužšąla. Naujasis stiklas beveik nesiskiria nuo paprasto, todėl gali būti plačiai vartojamas.

Išradėjas nori savo išradimą parduoti, užpatentuoti arba pagalba kokio pramonininko gaminti, bet nežino į ką  kreiptis. Kiek mums žinoma, išradėjas rimtas žmogus ir tai, ką jis tvirtina, gali būti tiesa. Žmonėms su kapitalu ir iniciatyva patartina tuo susidomėti“  (Šiaulietis išrado ypatingą stiklą. „Įdomus mūsų momentas“, 1933 m. birželio 25, p. 1).

Karolis Vineikis iš Šiaulių 1933 m. liepos 27 d. gavo patentą (Nr. 529) išradimui „Silkėms valyti mašinėlė“ (Vyriausybės žinios. D. 2, 1933, Nr. 300, p. 16).   Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1933m.  rugpjūčio 6 d. aprašė šio šiauliečio užpatentuotą išradimą, kuri ėmėsi realizuoti vietos verslininkai: „Tūlas šiaulietis išrado specialią mašinėlę silkėms valyti. Tai žada būti pigus, praktiškas ir higieniškas įrankis. Mašinėlės pagalba galima labai greitai visiškai paruošti silkę valgymui, nesutepant rankų.

Šiauliečio išradimas užpatentuotas ir už poros mėnesių manoma pradėti masinę naujų  mašinėlių gamybą. Šiam tikslui bus įrengtas fabrikas. Išradimą eksploatuos šiauliečiai Preisas ir Chotimlianskis“ (Silkėms kailį lupsim mašinėle. Šiauliuose bus tokių mašinėlių fabrikas. „Įdomus mūsų momentas“, 1933 rugpjūčio 6, p. 1).

Verslininko ir odininko Jokūbo Frenkelio įkurta Šiaulių akcinė bendrovė „Batas“  1933 m. rugpjūčio 31 d. gavo patentus dviem išradimams: „Kurpalis ir jo pagalba opankos avalynės gaminimo būdu patobulinimas“ (Pat. Nr. 537. Vyriausybės žinios. D. 2, 1933, Nr. 300, p. 16) ir „Opankos avalynės su apvaliai užriestais rantais gaminimo būdas“ (Pat. Nr. 538. Vyriausybės žinios. D. 2, 1933, Nr. 300, p. 16).       

Jonas Žvaigznys (dar Žvaigznė – J. N.) iš Šiaulių 1933 m. lapkričio 20 d. gavo patentą Nr. 588 išradimui „Kombinuotas užraktas“ (Vyriausybės žinios. D. 2, 1934, Nr. 310, p. 9) ir 1935 m. kovo 26 d. patentą Nr. 650 išradimui „Rašomajai plunksnai rašalo laikytojas“ (Vyriausybės žinios. D. 2 – 1935, Nr. 372, p. 18).     

1936 m. lapkričio 17 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo rašoma apie šiauliečio fotografo Igno Podelio išradimą: „Fotografas I. Podelis sukonstravo naują „polyfoto“ aparatą aparatą. Iki šiol, užsieny vartojami „polyfoto“ aparatai yra labai masyvūs, iš patalpų neišnešami ir kainuoja iki 20 000 Lt. Šiauliečio pagamintas dydžio 24 x 30 cm foto aparatas ir jo pagaminimas kainuoja ne daugiau kaip 600 Lt. Patogus nešiotis, galima fotografuoti ir lauke. Savo naująjį aparatą išradėjas pavadino „pozofoto“. Juo dviejų minučių laike ant vienos plokštelės galima padaryti 36 įvairių pozų nuotraukas“ (Kronika. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 lapkričio 17, p. 3).     

1937 m. gegužės 23 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė, kad „Gegužės 16 d. Šiaulių miesto gatvėmis važiavo keistas dviratis, sutraukęs didelį būrį smalsuolių. Teisingiau pasakius, tai buvo ne dviratis, bet sujungti du dviračiai, kuriais važiavo keturi žmonės. Paaiškėjo, kad tai vieno Šiaulių valsčiaus kalvio išradimas. Jis nusipirko du senus dviračius, sujungė juos ilgomis štangomis ir per vidurį padarė vieną bendrą vairą. Per vidurį, ant rėmų įtaisė dvi nedideles sėdynes, ant kurių vežė savo du sūnus. Dabar jis kas sekmadienį ant „dviračio“ užsisodina savo žmoną, du vaikus ir pats atsisėda ir visi važiuoja į Šiaulius“ (Originalus kalvio išradimas. „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gegužės 23, p. 3).

1937 m. spalio 17 d. laikraštis „Iliustruotas pasaulis“ apie Šiauliuose gyvenantį išradėją Bolį Petrylą rašė: „Šiaulietis J. Petryla sakosi išradęs tokius spyruoklinius batus, kuriais apsiavus galima nueiti per valandą ne mažiau 20 kilometrų. Tais batais avint be jokio vargo galima peršokti žmogaus aukštumo tvorą ar kokią kitą panašią kliūtį. Esą, jei šiuos batus pritaikyti masinei gamybai, tai Lietuvoje pėsčiųjų judėjimas pagreitėtų kokius penkis kartus. Miestuose autobusai nustotų savo reikšmės, nes per keletą minučių galima laisvai nueiti porą kilometrų. Dar didesnės reikšmės „šuoliniai batai“ turėtų provincijai, kur atstumas žymiai tolesnis.

Išradėjas sakosi savo naujoviškus batus yra išmėginęs praktiškai. Esą jų gamyba būtų tik labai nežymiai brangesnė už paprastus batus. Tas pats šiaulietis pasakojo dabar dirbąs „oro dviratį“, kuriuo bus galima skraidyti apie 60 kilometrų per valandą. Esą visas mechanizmas bus varomas žmogaus jėga. Smulkiau apie skrajojantį dviratį išradėjas žada papasakoti vėliau, kai viskas bus galutinai baigta ir išmėginta.

Be „šuolinių batų“ ir „oro dviračio“ B. Petryla yra padaręs dar visą eilę smulkių dalykėlių. Jis sugalvojo mašinėlę kamščiams iš butelio vidaus ištraukti ir t. t.“ (Lietuviai išradėjai. „Iliustruotas pasaulis“, 1937 spalio 17, p. 6).        

1938 m. rugpjūčio 5 d. laikraštis „Laikas“ rašė apie garsaus Šiaulių išradėjo B. Vaiciekauskio (dar rašoma – Vaicechauskis) išradimus: „Šiaulių mokesčių inspektorius pad. Bolius Vaicechauskis yra užpatentavęs gan daug įvairių išradimų, o už kai kuriuos net gavęs premijas Paryžiaus parodoje. Vaicechauskis be kito yra išradęs ir jau praktiškai išbandęs kostiumą, kuriuo galima žygiuoti per upes, ežerus ir kt. vandenis be jokios baimės lygiai kaip ir sauskeliais. Dėl šio kostiumo, kariškos reikšmės, kuris turįs kainuoti trik apie 20 litų, yra susidomėję daugelis užsienių fabrikų ir įstaigų. Net Japonijoj susidomėta Vaicechauskio kostiumo panaudojimu kariuomenei. Gauti šiuo reikalu pasiteiravimai ir vedamos derybos su užsieniais dėl šio patento eksploatacijos“ (Lietuvio išradimu susidomėjo net japonai. „Laikas“, 1938 rugpjūčio 5, p. 4).

Nuo šiauliečių neatsiliko Šiaulių krašto amatininkai ir išradėjai. Radviliškiečiui Eduardui Šaulinskui 1939 m. vasario 18 d. buvo išduotas patentas Nr. 914 už išradimą „Garinis korių lydytojas“ (Vyriausybės žinios. D. 2 – 1939, Nr. 575, p. 26). Jonui Remeikai iš Šiaulių apskrities, Pašvitinio valsčiaus, Trivalakių kaimo, 1939 m. lapkričio 28 d. buvo išduotas patentas Nr. 979 už patobulintą alui statinę (Vyriausybės žinios, priedas. – 1940, Nr. 689, p. 82).

Tarpukariu Šiaulių krašte būta ir daugiau nagingų amatininkų ir išradėjų, kurie siekdami palengvinti savo darbą, kūrė įvairius mechanizmus ir įrenginius, tobulino medžiagas ir gaminius. Tiesa, ne visi jie savo išradimus patentavo, todėl ateityje tikimės sužinoti ir aprašyti jų išradimus.

P. Neveravičiaus aštuonračio modelis muziejuje Nemakščiuose.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.