(Tęsinys)                                                                              
Amatininkų ruošimas tarpukario Šiauliuose
XX a. I pusės amatams būdinga, kad daugeliu atveju amatininkai turėjo mokinius ir patys ruošė sau kvalifikuotus padėjėjus, pameistrius, darbininkus. Palyginti daug mokinių turėjo aprangos reikmenų gamybos, medžio ir metalo dirbinių amatai. Kituose amatuose jų buvo žymiai mažiau. Stambiųjų miesto amatų dirbtuvėse mokinių koncentracija buvo didesnė, negu smulkiųjų dirbtuvių. Nuo mokinių paruošimo priklausė ir jų dalyvavimas tiesioginiame darbe. Pažymėtina, kad mieste be gamintojo žaliavos buvo paplitusi gamyba ir iš užsakovo medžiagos (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu. Vilnius: „Mintis, 1976, p. 218, 222).

Ilgainiui ruošiant aukštesnės kvalifikacijos amatininkus ir specialistus Šiauliuose pradėjo atsirasti amatų mokyklos, buvo organizuojami įvairių specialybių kursai. Tarpukariu Šiauliuose norintiems išmokti amato ar specialybės ir gauti atitinkamą pažymėjimą leidžianti dirbti, reikėjo sėkmingai mokytis kursuose arba amatų mokykloje. Nuo 1931 m. sausio 1 d. Švietimo ministerija prie Šiaulių vidurinės amatų mokyklos organizavo kvalifikuotiems darbininkams 2-3 metų vakarinius kursus, kuriuose lietuvių kalba buvo dėstoma aritmetika ir specialūs dalykai: stalių, šaltkalvių, elektros montažo ir odos išdirbinių specialybės dalykai. Baigusiems kursus buvo išduodami liudijimai (Skelbimas. „Šiaurės Lietuva“, 1930 lapkričio 16, p. 7).

Pagal Švietimo ministerijos patvirtintą programą ir statutą, Šiauliuose 1935 m. pavasarį buvo  organizuoti namų ruošos kursai. Šiuose kursuose buvo dėstomi šie dalykai: maistas ir maitinimasis, virimas, kepimas, konservavimas, namų ruoša ir tvarka, higiena. Kursų klausytojai, be keturių mėnesių savarankiško mokymosi, turėjo lankyti dviejų mėnesių sustiprintą praktikos darbų programą. Baigusiems kursus buvo suteikiami pažymėjimai.

1935 m. balandžio 3 d. baigėsi Bubių mergaičių žiemos namų ruošos mokyklos (vedėja Ratkauskaitė) mokslo metai ir buvo surengti egzaminai. Juos išlaikė ir pažymėjimus gavo 38 auklėtinės (Bubiai išleido 38 kvalifikuotas šeimininkes. „Įdomus mūsų momentas“, 1935 m. balandžio 7, p. 4).

1936 m. gegužės 25 d. baigėsi Darbo rūmų surengti Šiaulių darbininkėms rankdarbių kursai, kuriuos baigė ir pažymėjimus gavo 15 kursančių.

Akmenskaldžiais Šiaulių krašte galėjo dirbti tik baigę kursus, kuriuos 1936 m. lapkričio 25  ir 26 dienomis organizavo Žemės ūkio rūmai Kuršėnų valsčiaus Geragių kaimo pradžios mokykloje. Akmenskaldžiai, neturintys kursų baigimo pažymėjimo, negalėjo gauti sprogstamosios medžiagos ir sprogdinti akmenų, todėl privalėjo baigti šiuos kursus  ir gauti atitinkamus pažymėjimus (Akmenskaldžių kursai. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 m. lapkričio 17, p. 6).

1938 m. gruodžio 19 d. baigėsi mašinomis siuvinėjimo kursai, kuriuos organizavo Šiaulių kultūros klubas.  Kursus baigė 10 darbininkių (Baigėsi kursai. „Įdomus mūsų momentas“, 1939 m. sausio 8, p. 4). Nuo 1939 m. vasario 6 d. darbininkėms moterims Šiaulių kultūros klube buvo organizuoti rankdarbių kursai, kuriuos lankė 94 kursantės („Įdomus mūsų momentas“, 1939 m. vasario 19, p. 4).

1939 m. vasario mėnesį Šiaulių kultūros klube vyko darbininkėms moterims kulinarijos kursai. Iš 25 lankytojų 24 kursantės gavo pažymėjimus. Kursų klausytojos įgijo daug įvairių žinių, kaip skaniai ir švariai gaminti valgius ir kt. (Antroji kulinarų laida. „Įdomus mūsų momentas“, 1939 vasario 19, p. 3).

Amatininkai ir jų dirbtuvės tarpukario Šiauliuose ir Lietuvoje
Tarpukariu Šiauliuose dirbo pavieniai amatininkai, produkciją ir gaminius gamino amatininkų dirbtuvės, įvairias paslaugas teikė smulkios amato įmonės. Darbo inspekcijos žiniomis 1930 m. sausio 1 d. Šiaulių darbo apygardoje buvo 600 amato įmonių, kuriose bendras darbininkų skaičius – 2 604, bendras skaičius savų ir samdytų meistrų – 959. Tiek amatininkų skaičiumi, tiek bendrosios produkcijos lyginamuoju svoriu vyravo aprangos reikmenų ir odos, tekstilės bei trikotažo dirbinių gamybos amatai, t. y. tos gamybos rūšys, kuriose dar nebuvo paplitusi fabrikinė gamyba (Lietuvos pramonė ir jos gamyba. Paruošė D. Gruodis, Kaunas: 1930, p. 34-35, 225).

Tarpukariu Šiauliuose, be laikraštyje „Šiaulių naujienos“ tęstiniame straipsnyje „Šiaulių amatininkystė“ jau paskelbtų amatininkų ir jų dirbtuvių, dar mieste dirbo akmenkaliai, akmenskaldžiai, aludariai, kailiadirbiai, krepšių pynėjai, kubiliai, skerdikai, skalbėjos, stogdengiai, peilių galąstojai, muzikos instrumentų derintojai, verpėjai ir kt. Didžioji amatininkų dalis gamino aprangos dalykus, nemaža amatininkų gamino odos, medžio ir metalo dirbinius, ruošė maisto produktus, teikė įvairias paslaugas. Amatininkai dalį dirbinių gamino pagal individualius vartotojų užsakymus. Didelė jų produkcijos dalis buvo superkama prekybininkų arba betarpiškai realizuojama turguose bei mugėse.

Pagal gamybos specifiką, dirbinių paskirtį bei naudojamos medžiagos rūšis Šiauliuose dirbusius amatininkus galima suskirstyti į kelias grupes: metalų apdirbėjus (kalviai, šaltkalviai, skardininkai, varkaliai, įrankininkai), medžio apdirbinių gamintojus (staliai, dailidės, kubiliai, medžio tekintojai ir kt.), aprangos gamintojus (siuvėjai, sukirpėjai, kepurininkai, mezgėjos, pirštininkai, batsiuviai, kailininkai ir kt.), maisto produktų paruošėjus (kepėjai, dešrininkai, mėsininkai, konditeriai, virėjai ir kt.), kiti amatai (Lietuvos pramonė ikisocialistiniu laikotarpiu, p. 218-219, 227).

Tarpukariu Šiauliuose veikė įvairios paskirties ir pobūdžio amatininkų dirbtuvės ir įmonės, kurios gamino produkciją ir teikė paslaugas miestiečiams ir aplinkinių miestelių bei kaimų gyventojams. Iš jų, be anksčiau nurodytų, dar minėtinos šios dirbtuvės: A. Abramsono ir Mejerovičiaus linų verpykla ir špagato fabrikas „Verpstas“ Vilniaus g. 92, Jadvygos Banikovienės cheminė technikos dirbtuvė Basanavičiaus g. 26, Šteimės Bencelio ir Dovydo Tanchelio žarnų valymo dirbtuvė Tilžės g. 52, Leibo Bermano juostų, siūlų fabrikas „Atlantas“ Pagyžių g. 107, Leibo Beršteino linų dirbtuvė Vilniaus g. 143, Šapšelio Beršteino pipirų įpakavimo dirbtuvė Vilniaus g. 14, Mejerio Birmano audimo dirbtuvė, Isajus Blecheris dantų technikas ir gumos taisymas Pagyžių g. 125, L. Bucho ir M. Iserliso mechaniška dirbtuvė Stoties g. 11, Juozo Bukausko muzikos instrumentų taisyklos dirbtuvė Varpo g. 34, Burochovičiaus dažų dirbtuvėlė „Motinėlė“ (1936 m.), R. Cikauskienės cheminės kreidos dirbtuvė Vilniaus g. 225, Rachilės Cikinskienės knatų dirbtuvė „Knatas“ Dvaro g. 47, Vlado Čižausko dailės dirbinių dirbtuvė Tilžės g. 126 (įkurta 1922 m. kaip bažnyčių dekoravimo, altorių ir įvairių religinių stovylų dirbtuvė) Pakluonių (Vilniaus) g., Prano Dijoko radijo dirbtuvė Dariaus ir Girėno g. 46, žaislų dirbtuvė „Dovana“ Aušros al. 54, Calelio Dvelaiskio dažų dirbtuvė Pagyžių g. 99a, dviračių remonto dirbtuvė Dvaro g. 75 (įkurta 1927 m.), brolių Edelšteinų tepalų dirbtuvė, Kazio Gaidamavičiaus medžio apdirbimo dirbtuvė „Lenta“ Dvaro g. 126, B. Galperino sacharino tablečių dirbtuvė Dvaro g. 61, Akcinė bendrovės „Girnos“ girnų ir malūnų įrengimų dirbtuvė Kauno g. 2, Saulio Gordono ir Artūro Rolapo cheminio lako ir tepalo dirbtuvė Kauno g. 17, S. Gudinsko ir Gordono plytų dirbtuvė Kauno g. 40a, Jono Jalenskio pintų krepšių dirbtuvė Vilniaus g. 257, D. Jasaičio, Geležiūno ir Satkaus spyruoklių dirbtuvė Varpo g. 5, Joselio Judeikino pieno produktų gamyba Jasinskio g. 16, Jankelio Fainšteino (g. 1890 m. vasario 15 d. Šiauliuose) papuošalų, rūkomų, rašomų dalykų, bilijardo rutulių, čiulptukų, amžinosios plunksnos ir pieštukų dirbtuvė „Fainolit“ Varpo g. 39, Borucho Galperino sacharino, medaus ir sulčių dirbtuvė Dvaro g. 61b, G. Gafanavičiaus klijuotės fabrikas Trakų g. 21, S. Gudinsko ir brolių Gordonų baltų silikatinių plytų dirbtuvė Kauno g. 40a, Salmino Hermano audykla ir dažykla Dvaro g. 120, Abraomo Kaco vinių ir vielos dirbtuvė Tilžės g. 114, Jankelio Kaco vinių, vielos, šratų ir grifų dirbtuvė Tilžės g. 72, Karolio Kaminsko mechaniška dirbtuvė, špyžiaus liejykla ir naujų gaterių gaminimas Verdulių g. 4, Leibos Kano šlepečių  dirbtuvė Dariaus ir Girėno g. 38, kilimų dirbtuvėlė Mažojoje lauko g. 11, S. Kantausko mechaniška dirbtuvė vandentiekių ir kanalizacijos įrengimas Parko bulvaras 2, J. Kazelio mezgamų mašinų taisykla Dvaro g. 76 (veikė nuo 1924 m.), Juozo Klikausko akmens kryžių dirbtuvė Kalinausko g. 10, Mendelio Leibavičiaus dirbtuvė Tilžės g. 158 (Mendelis Leibavičius g. 1899 m. spalio 31 d. Šiauliuose, gyv. Šiauliai, Višinskio g. 27a), Jokūbo ir Tanės Leizeravičių radijo aparatų, dviračių ir elektros reikmenų prekyba ir dirbtuvė Vilniaus g. 201, Zusmo Levitano šlifavimo dirbtuvė Varpo g. 31,  L. Lipšicienės rankdarbių ir išsiuvinėjimų dirbtuvė Varpo g. 13, Stefanijos Liudienės mereškų (siuvinėjimo) dirbtuvė Tilžės g. 171, Dovydo Lurijos betono dirbinių dirbtuvė, Petro Matuzevičiaus kepykla „Saulė“ Vilniaus g. 58, V. Misliausko metalinių žaislų gamybos dirbtuvė Pakluonių g. 80, Jankelio Movšovičiaus acto asencijos dirbtuvė Višinskio g. 7, meistro ir liaudies skulptoriaus Jono Mrozinskio (1882-1942) antkapinių paminklų ir bažnytinių skulptūrų dirbtuvė (įkurta 1914 m.) Pakluonių (Vytauto) g. 54 (vėliau perkėlė į Tilžės g. 126B) atidarė meistras ir liaudies skulptorius Jonas Mrozinskis, Jokūbo Neimano veidrodžių stiklų dirbtuvė Vilniaus g. 160, Izraelis Noikas (g. 1900 birželio 15 d. Šiauliuose) dirbo mašinistu  verpykloje, Giršo Noiko vailokų (veltinių) dirbtuvė Tilžės g. 222, B. Ospovato vulkanizacijos dirbtuvė Tilžės g. 125, Kiršelis Pailis medžio tekintojas Trakų g. 29, Indelfas Paškevičius muzikos instrumentų derintojas Gytarių g. 9a, „Pienocentro“ statinėlių dirbtuvė Dvaro g. 85, „Pienocentro“ bidonų baltinimo dirbtuvė Stoties g. 3, Potrucho skardos ir svarstyklių dirbtuvė Vilniaus g. 72, F. Slezinienės rankdarbių ir išsiuvinėjimo dirbtuvė (dar Michailo Slezino rankdarbių dirbtuvė ir gorsetų salonas „Richelieu“) Tilžės g. 141, Rėmų ir veidrodžių stiklų dirbtuvė „Spindulys“ Tilžės g. 149 (dar veidrodžių dirbtuvė „Spindulys“. Įkurta 1927 balandžio 10 d.), O. Stankevičienės plisavimo dirbtuvė Aušros al. 64, D. Stolerio mezginių ir trikotažo dirbtuvė Tilžės g. 127, Šmuelio Stolerio verpimo dirbtuvės „Matvė“ (bankrutavo 1934 m. kovo mėn.), S. Šablinsko pirmoji lietuvio cheminė kailių dirbtuvė Pakalnės g. 11, Liuba Šapirienė (g. 1902 m. liepos 24 d. Šiauliuose) krepšių pynėja, vokiečių okupacijos metais dirbo pynimo dirbtuvėje, Dovydo Šapiros aulų dirbtuvė Pagyžių g. 125 (Dovydas Šapira, g. 1894 m., Dariaus ir Girėno g. 44), Frumos Šaulinskienės ir S. Beršteino cinamonų ir pipirų įpakavimo dirbtuvė Vilniaus g. 141, V. Šešelgio pirmoji musėgaudų dirbtuvė „Voras“ Stoties g. 20 (atsidarė 1934 m. balandžio mėn.),  J. Šifmano bendrovė „Drąsa“, gaminanti įvairius metalo dirbinius ir juos parduodanti vidaus ir užsienio rinkai Žaliūkių g.  10 (savininkai Joselis Šifmanas, g. 1914 m., Veronika Grebliauskienė g. 1918 m. vasario 16 d.), Lipmano Šterno sūrių gamyba Gaisrininkų g. 4, L. Šteimanienės siūlų sukimo  dirbtuvė, M. Šusterio iškabų dirbtuvė Varpo g. 14, Stasio Tijūnaičio rėmų dirbtuvė Dariaus-Girėno 57, Jankelio Tono plaunamos sodos dirbtuvė Vilniaus g. 130, Jono Trečioko vaisvynių dirbtuvė „Gintaras“ Vilniaus g. 273, Šijos Treismano geležies dirbinių dirbtuvė Pašto g. 7 (Šija Treismanas g. 1871 m.), Dimitrijaus Tumano garo katilų valymo priemonių dirbtuvė Kaukazo g. 2, Kopelio Udvino (g. 1891 m. lapkričio 30 d. Telšiuose)  indų dirbtuvė „Indas“ Tilžės g. 2, Kajetono Valionio stalių dirbtuvė Gumbinės g. 12, Domo Valiulio  mašinų dirbtuvė ir špyžiaus liejykla Tilžės g. 126, Chaimo Vatkino kepurių dirbtuvė Varpo g. 37, Jono Važio karstų, paminklų ir vainikų dirbtuvė Muziejaus g. 21, Iciko Volpės plunksnų dirbtuvė Venclauskio  g. 104, Dveirės Zislienės įvairių juostų dirbtuvė Varpo g. 5 ir kt.

Tarpukariu Šiaulių miesto savivaldybė reguliavo amatininkų darbą mieste, nustatydama darbo laiką, numatydama griežtus gaminių kokybės ir kitus reikalavimus. Buvo nurodyta, kad kirpyklos turi būti atidaromos 8 val. ryto ir uždaromos 20 val., šeštadieniais kirpyklos privalėjo dirbti  iki 21 val. ir prieš metinę šventę iki 22 val.

Odų dirbtuvės galėjo būti atidaromos tik Šiaulių miesto valdybos nurodytose vietose, jai sutikus ir Prekybos departamentui leidus. Saldainių, sirupo, šokolado, marmelado, dirbtinio medaus, vaisių sulčių, giros dirbtuvės gaminiai turėjo būti gaminami iš nežalingos sveikatai ir nesugadintos žaliavos. Visi katilai, bakai, vamzdžiai, aparatai ir kiti įrenginiai visuomet turėjo būti švariai užlaikomi ir padaryti iš nežalingos sveikatai medžiagos. Kiekvienas išleidžiamas iš dirbtuvės gaminys privalėjo turėti etiketę su firmos vardu ir adresu arba su savininko pavarde ir jo adresu.

Nemažą vaidmenį Lietuvos, o tuo pačių ir Šiaulių apskrities ūkyje suvaidino ir amatai. Amatininkai siuvo, remontavo drabužius, vertėsi kitais amatais. XIX-XX a. I pusėje iš pavienių amatininkų ir jų dirbtuvių, kūrėsi manufaktūros, fabrikai, įmonės, vystėsi pramonė Šiauliuose. Pramonės įmonės Lietuvoje buvo grupuojamos pagal jose dirbančių samdomų  darbininkų skaičių ir turimą mechaninę jėgą. Vadinamajai cenzinei pramonei priklausė tos įmonės, kuriose dirbo 5 ir daugiau darbininkų.

1932 m. visame Šiaulių mieste ir apskrityje buvo 138 pramonės įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip po penkis darbininkus, jose iš viso dirbo 2 807 darbininkai. Dar buvo daug smulkesnių pramonės įmonių ir dirbtuvių. Daugumas šių pramonės įmonių buvo pačiame Šiaulių mieste, nes apskrityje tokių pramonės įmonių, kuriose dirbtų daugiau kaip penki darbininkai buvo nedaug (Šiaulių pramonės ir amatai. „Lietuvos aidas“, 1933 m. gruodžio 2, p. 6).

1934 m. prie amatininkiškų įmonių buvo priskirtos ir įmonės, kuriose dirbo savininkas ir jo šeimos nariai. Daug tokių dirbtuvių ir įmonių  veikė mieste, o ypač Šiaulių apskrities miesteliuose. Amatų raida Šiaulių apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo tolygi. 1938 m., palyginti su ankstesniaisiais metais, sumažėjo batsiuvių, mėsininkų ir kalvių dirbtuvių, o padidėjo kitų įmonių skaičius.

Tarpukariu  daug dirbo pavienių amatininkų.  Prekybos, pramonės ir amatų rūmų duomenimis, Lietuvoje (be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų) dirbo 31 199 amatininkai. Daugiausia buvo kirpėjų, vyriškų ir moteriškų drabužių siuvėjų ir batsiuvių. Jie sudarė 31 proc. visų amatininkų Šiek tiek mažiau buvo kalvių, dailidžių bei kitų medžio meistrų – 23 proc., dar mažiau – krosnininkų, betono meistrų, kailiadirbių, balnių, mezgėjų ir kitų specialybių amatininkų.

Daugiausia pavienių amatininkų dirbo Šiaulių, Tauragės, Panevėžio, Ukmergės ir Utenos apskrityse (Kazimieras Meškauskas. Lietuvos ūkis 1900–1940 m. Vilnius, 1992, p. 156-157).

Prekybos, pramonės ir amatų rūmų apytikriais duomenimis, 1938 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų kaimo vietovių) buvo apie 34 tūkst. amatų dirbtuvių, iš kurių apie 14 tūkst. – miestuose ir miesteliuose ir apie 20 tūkst. – kaimo vietovėse. Visose amatų įmonėse tuo metu dirbo apie 60-70 tūkst. žmonių, iš jų 10-12 tūkst. buvo samdomi darbininkai (Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Lietuvos ūkio apžvalga 1938 m. Kaunas, 1939, p. 2).

(Bus tęsinys)   

Tarpukario Šiaulių cukrainės-kepyklos savininkas Fabijonas Kavaliauskas. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Minkštų ir kietų baldų dirbtuvė „Laima“ Tilžės g. 147. XX a. I pusė.

Girnų fabrikas ir malūnų dalių įrengimų dirbtuvė „Girnos“. Kauno g. 2. 1935 m. Iš Česlovo Galkaus rinkinio.

Milšteino cukrainės kepėjai. XX a. I pusė.