( Tęsinys)

Ne tik mačiau, bet ir girdėjau pelėdos ūkavimą. Paslaptingas balsas, skindantis iš tamsos: „Suvystyk! Suvystyk!“ Mano vaikystės laikais kaimo žmonės, išgirdę tokį paliepimą, juokaudavo, kad kuriai nors mergelei ta giesmė išpranašaus vaikelį. Ir dar: netvarkingas mergaites, pašiauštais plaukais, nesusipynusias kasų, bendraamžiai erzindavo sakydami: „Vaikšto pasišiaušusi kaip pelėda!“ Iš kur galėjo atsirasti toks palyginimas? Iš tų paukščių gyvenimo būdo: išgąsdintos arba norėdamos atbaidyti savo priešą, jos pašiaušia plunksnas, traškina snapu, kad atrodytų didesnės ir piktesnės.
Pelėdos – vieni iš paslaptingiausių Lietuvos paukščių. Jas pamatyti (ornitologai žino 12 jų rūšių Lietuvoje, šiaip žmonės, tikriausiai, tik dvi) svajoja kiekvienas.       

Tarp Antašavos bažnyčios ir kunigo namelio (klebonija jo nedrįstu vadinti) augo didžiulis klevas. Jame buvo drevė. Kiekvieną labai ankstų pavasarį – vasario ar kovo mėnesį – toje drevėje lyg statulėlė nišoje prieš vakarų saulutę šildydamasi stovėdavo pelėda. Varnos dydžio, bet dėl purių plunksnų atrodydavo kažkiek didesnė.

Klevo drevėje pelėda ir vaikus perėjo. Patelė peri, patinėlis visą dieną tupi aukštai ant šakos, prie stiebo prisiglaudęs. Snaudžia. Laukia vakaro. O tada sukrusdavo, imdavo skraidyti. Pelėdos skraido po saulės laidos, medžioja prietemoje – pirmoje nakties pusėje. Tiesa, kai reikia maitinti jauniklius, kartais tenka ir dieną maisto pasiieškoti.

O vienais metais ėmė ir savo vaikus patikėjo man. Ir pasakyk, kad paukštis nemąsto!

Kartą, eidamas į bažnyčią, kleve iš rytų pusės pastebėjau keturis pūkų kamuoliukus –  pelėdžiukus. Ketvertukas – retas atvejis! Kitądien žiūriu – vieno trūksta. Vėliau sužinojau – vaikai užmušė.

Pelėda, kaip tikra motina, puolė likusius savo vaikus gelbėti: ėmė ir perkėlė juos prie pat mansardos, kurioje aš miegojau, lango. Na, ir prasidėjo naktiniai koncertai! Nepykdavau. Buvo labai įdomu pelėdų gyvenimą stebėti. Nutupia motina ant elektros linijos atramos, apsidairo, paklauso, tada tyliai sminga žemyn. Sučiumpa kokią pelę ir neša vaikams.

Kyla nepaprastas triukšmas! Lyg nederintu kontrabosu aukštomis natomis kas grotų! Pelėda vėl skrenda grobio, bet ant tos pačios atramos nebetupia, kitą pasirenka. Tikra gudruolė.

Įsitikinau, kad naminės pelėdos – bebaimiai paukščiai. Agresyviai gina savo lizdą ir jaunikius ir nuo šuns ar katės, ir nuo žmogaus, jei tik prie lizdo artinasi.

Visi trys pelėdžiukai laimingai užaugo. Jaunikliai lizde kartais auga iki šešių savaičių, tad net nepastebėjau, kada išskrido.

Kas gali būti įdomiau už gamtos paslaptis, kurias mums dovanoja Kūrėjas?

Paršas Bičiulis
Netoli Velykių bažnyčios, Joniškių kaime, gyveno toks Bronius Ruzas. Gyveno vienas, tiksliau pasakius, ne vienas – su paršeliu. Jam ir ypatingą vardą buvo davęs – Bičiulis. Paršiuką Bronius labai mylėjo – tvartelyje padarė skylę, kad šis galėtų įlįsti ir išlįsti, kai norės ėsti, pamiegoti ar palakstyti.

Šeimininkas ir jo augintinis dažniausiai būdavo kartu. Bronius tikrai lepino paršelį: gerai maitino, paglostydavo, galvą ir šonus pakasydavo. O kai eidavo į Maženius sesers aplankyti, paršiukas lengvai tuos du kilometrus sukardavo. Eina Bronius Maženiuose į parduotuvę – ir paršelis kartu. Net prie parduotuvės mėgę sukinėtis šunys buvo pripratę prie Bičiulio, nelodavo, o jei kuris šuo įsidrąsinęs per arti prilįsdavo, paršelis bakstelėdavo savo riestu snukiu, ir tas atstodavo. Kartais Bronius, būdavo, išgeria, beeidamas pavargsta, atsisėda pailsėti, tai ir Bičiulis šalia sėdi ir laukia, kol šeimininkas jėgas atgaus.

Kartą kaimynai eina pro Ruzo namus ir mato, kad prie šulinio paršas sėdi. Tada jau gerokai paaugęs buvo. Eina vėliau – paršas tebesėdi. Vienas kaimynas neiškentęs nuėjo pažiūrėti. Ogi prie šulinio nugriuvęs šeimininkas – jau negyvas, sustingęs. Ištikimas Bičiulis niekur nesitraukė. Ištikimas buvo iki mirties.

Kai Ruzą laidojo, niekas nedrįso Bičiulio pietums skersti.

Ir jautis moka jausti dėkingumą! O žmogus?
Mane visada domino mūsų draugai gyvulėliai. Mažas būdamas labai norėjau turėti arklį, tokį nedidelį. Kumeliuką! Maniau jį esant vaikišku arkliu. Bet taip ir neturėjau.

Nesenai perskaičiau, teisingiau sakant, ryte prarijau Vytauto Talat-Keplšos knygą „Ne pasaką seku“, kurią 2007 metais išleido Lietuvos aklųjų biblioteka. Spėjau primiršti aprašytus tremtinių vargus Altajaus krašte, kur autorius patyrė baisias kančias, bet gerai prisimenu jaučio Vitkos istoriją, kurią autoriui teko išgyventi.

Vytautas su Baliu taigoje ganė karvių bandą. Kartą karvės pradėjo zylioti. Išsilakstė. Kartu su jomis ir bulius Vitka. Kadangi bulius buvo piktas, jam – vargšui ant ragų buvo užrišta grandinė. Tad ir tampė ją su savimi. Išsilaksčiusios karvės po kiek laiko pradėjo rinktis krūvon. Vakare visos buvo parvarytos į kaimelį, jei galima būtų jį taip vadinti. Trūko tik Vitkos. Brigadininkė Vytautui pasakė:

– Jei buliaus nerasi, turėsi atsakyti. Dabar karo metas, brangiai kainuos.

Karves Vytautas su Baliu ganydavo raiti. Per abu turėjo vieną arklį. Naktimis leisdavo arkliui pailsėti, kad dienomis galėtų Vitkos ieškoti. Bet viskas veltui. Surask, kad nori – taigos žolė tokia didelė, jog nė raitelio nesimato.

Toliau negaliu atpasakoti to, ką autorius rašė, todėl kartoju jo knygos puslapius. Taigi, papasakoti gali tik žmogus, pats viską išgyvenęs.

„Sumaniau dar sykį joti nuo vietos, iš kur banda pradėjo zylioti. Takas buvo gerai matomas, karvių pėdos aiškios. Už poros šimtų metrų jos pasidarė neberyškios, matyt, karvės išsiskirstė tarp medžių ir nusiramino. Dar toliau nebuvo jokių pėdų. Kokiais keliais nulėkė Vitka, neaišku. Neradau vietos, kur prašliaužė velkama grandinė. Gal pernelyg prastas iš manęs pėdsekys? Ėmiausi kuo kruopščiau viską apžiūrėti, kad nepraleisčiau nė vieno krūmo. Iš apačios kilau į viršų. Prijojau labai tankų brūzgyną, kurį ne kartą buvau aplink apjojęs. Nutariau pėsčias įlįsti į vidų. Saulė rodė popietę. Pralindęs kelis metrus, pamačiau viduryje didoką aikštelę, o joje nuleidęs galvą ir snukį įrėmęs į žemę, stovėjo Vitka.

O saule mano! Džiaugsmui nebuvo ribų. Priėjus arčiau prie buliaus, džiaugsmas išblėso, nes pamačiau jo būklę ir nežinojau, kaip reikės išlaisvinti. Tris paras neėdęs, negėręs, tikriausiai bus įsiutęs, nenorės manęs nė artyn prisileisti. Nuo troškulio ir bado šonkauliai išsišovę, nors skaičiuok, šonai įkritę. Plonas ir lieknas. Priėjau arčiau pasižiūrėti, kodėl bulius taip stovi. Iš pradžių didesnioji grandinės dalis užkliuvo už vėtros išversto medžio šaknies. Vitka, norėdamas išsilaisvinti, ėjo ratu, Grandinė neatsikabino, o trumpėjo, kol nosis beveik įsirėmė į medžio šaknį. Gyvulys stengėsi bet kokiu būdu atsikratyti grandinės. Nuo tampymo užsegtas ant ragų diržas įsipjovė į odą. Grandinė galutinai sutrumpėjo, galvos pajudinti nebeįmanoma. Kraujas sukrešėjo ir kartu su diržu uždžiuvo. Kiek ilgai taip stovėjo, nežinau, vien ištryptas juodos žemės puslankis liudijo, kad Vitka ilgai ir atkakliai bandė išsilaisvinti. Prieiti bijojau. Viena akimi stebėjo mane, o aš jį. Nežinau, kas jo galvoje, bet aš mąsčiau, kaip jį išlaisvinti, kaip iš uždžiūvusios žaizdos išimti diržą. Nenuėmęs nuo jo, neišvaduosiu nuo nelemtos grandinės. Nutariau, susiradęs ilgesnę šaką, įkišti į žiedą nosyje ir prispausti prie žemės. Paėmęs už žiedo, gali su buliumi daryti, ką nori – tai labai jautri vieta. Taip ir padariau, įtaikiau šakos galą į žiedą. Jis nė krust, paglosčiau sprandą, kaktą, jokios reakcijos, tik jaučiu, kad jis sunkiai kvėpuoja, paėmiau už žiedo ir galvoju: „Dabar tu mano rankose“. Beliko atlaisvinti diržą. Ir nustebau – bulius ėmė laižyti man ranką! Šito visiškai nesitikėjau. Vadinasi, tu nepyksti, o esi dėkingas. Susigėdęs paleidau žiedą. Segdamas diržą jutau, kad gyvuliui skauda, su kiekvienu prisilietimu jis savotiškai sustenėdavo. Atsegęs čiupau už laisvo galo abiem rankom ir staiga trūktelėjau. Iš skausmo Vitka sumykė, o gal sudejavo, kilstelėjo galvą, taip pagreitindamas tą nemalonią operaciją. Žiūrėjome vienas į kitą. Jis laižė rankas ir drabužius, o aš glosčiau jo kaktą, snukį, taip ir norisi pasakyti –  veidą. Paplekšnojęs liepiau eiti namo.

Supratau – į šiuos spąstus pakliuvo grįždamas į bandą. Įėjimas į šią landynę buvo savotiškai užmaskuotas, užtat jojome pro šalį kelis kartus ir aš, ir Balys, bet nepastebėjome. Vitkai komandos kartoti nereikėjo, pasuko prie išėjimo ir dingo krūmuose. Nepasitikėdamas pasekiau, ar teisinga kryptimi eina. Ne ėjo, o bėgte bėgo. Kol išpainiojau grandinę, užtrukau. Prisirišęs nelaimės kaltininkę prie balno, patenkintas ir ramus jojau stovyklos link. Iš tolo pamačiau bestovintį Vitką. Iš upelio jis gėrė vandenį. Norėjau palaukti, bet neužteko kantrybės: rūpėjo pranešti visiems apie sėkmę. Nujojau palikęs bulių begeriantį. Papasakojau, kaip suradau. Džiaugėmės visi. Brigadininkas pasakė: „Jeigu dar nebūtum radęs, po melžimo rytoj būtume visi ėję Vitkos ieškot“.

Ir štai pamatėme ateinantį Vitką. Ėjo pilna burna glemždamas žolę. Atsigėręs nebe taip baisiai atrodė. Išėjo visi pasitiki. Ėmė prašyti, kad prieičiau prie buliaus ir paglostyčiau. Supratau, kad nelabai tiki. Prie bandos ėjo baubdamas, tikriausiai pranešdamas, kad šeimininkas sugrįžo. Praėjo pro bandą ir pasuko tiesiai prie manęs, pasijutau nejaukiai, bet nepabūgau. Nemaniau, kad gyvulys mokėtų veidmainiauti – jis ne žmogus. Tik iš žmogaus visko gali tikėtis. Priėjo ir vėl pradėjo laižyti ranką, drabužius, visą apuostė. Aš jį glosčiau, šnekinau. Parodęs man draugiškumą, vėl nuėjo prie bandos. Visi buvo apstulbę, nes pamatė, kad įsigijau gerą, ištikimą draugą. Abudu buvome laimingi, jis – likęs gyvas, aš – išsisukęs nuo kalėjimo.

Po šio įvykio mudu su Vitka buvome tikri draugai. Tą naktį, kai ganydavau, miegodavome kartu. Pasidėdavau galvą jam ant kojos lyg ant pagalvės. Rytą karvės keldavosi, ir jis imdavo krutėti žadindamas mane. Bet kada galėdavau prie buliaus prieiti. Vos tik Vitka pradėdavo nekorektiškai elgtis, melžėjos kviesdavo mane. Bulius manęs klausė, visus neaiškumus išspręsdavome taikiai. Kol aš dirbau piemeniu, grandinės jam neberišdavome.“

Prezidentas mano šuniuko nesuvažinėjo
Kažkada, būdamas Los Andžele, po šv. Mišių šventoriuje poetui Bernardui Brazdžioniui pasiguodžiau, kad, pamačius jį su Aldonyte (taip poetas vadino savo žmoną) bažnyčioje, man prieš pamokslą net kojos suvirpėjo. Jis atsakė paprastai:
– Kiekvienam sava.

Man „sava“ yra prezidentas Antanas Smetona. Juk, kas pasėta vaikystėje, tas niekada neišnyksta. Mokyklos klasėje kiekvieną dieną matydavau didelį prezidento portretą. Dar gilesnius prisiminimus paliko ta diena, kai prezidento automobilis, lydimas didžiulio dulkių debesio, sustojo prie mūsų namų. O priežastis buvo kukli ir paprasta.

Naisiuose, prie kelio į Lygumus buvo didelis raudonų plytų namas, kuriame, be mokyklos ir pieninės, buvo įsikūrusi tėvelio „Kolonialinių prekių krautuvė“, be to, čia gyvenome ir mes.

Pro šalį keliu pravažiuodavo nemažai žmonių – dažniausiai vienu arkliu, pakinkytu į vežimaitį. Turtingesni ūkininkai braukdavo geresniais arkliais, pakinkytais į lineiką. Automobilių pasitaikydavo retai. Jei koks prariedėdavo, bėgdavom mes, vaikai, prie kelio uostyti – toks neįprastas mums buvo išmetamų dujų kvapas. Kartais pravažiuodavo ir autobusas – didelis, ilga nosimi.

Bet įdomiausia būdavo, kai pamatydavome du limuzinus. Viename iš jų sėdėdavo prezidentas Antanas Smetona, vykstantis į netoliese esantį Bitaičių dvarą, kuriame gyveno jo žmonos giminaičiai, arba grįžtantis po viešnagės.

Aš visada turėjau šuniuką. Kartą jis gulėjo kelkraštyje ir kažko tykojo. Autobuso vairuotojas, matyt, pasuko arčiau kelkraščio ir kliudė mano Mopsiuką. Mopsiukas nuvirto į griovį, o autobusas, nuvažiavo toliau. Išsisklaidžius kelio dulkėms, pamačiau liūdnas savo augintinio akytes. Supratau, kad jis nebegali paeiti. Nežinojau, ką daryti. Šunelis cypė, ašarėlės kaip vaikui riedėjo per noselę. Šiaip taip vargšelis paršliaužė namo, dar pasikankino kelias dienas, bet neišgyveno. Buvo liūdna ir pikta, be galo gaila Mopsiuko.

Po kiek laiko, vienas senukas, sužinojęs apie mano širdgėlą, nuramino:
– Atnešiu aš tau kitą šuniuką.

Geras buvo tas senukas. Mokėjo bet kuriuo gyvulėliu, kokiu tik nori, prabilti – kriuksėjo kaip tikras paršelis, sužvengdavo kumeliuku, mekeno kaip ožka. Duodavo vaikams pašniaukti iš metalinės dėžutės tabokos miltelių, o jei kuris pradėdavo čiaudėti, kitiems būdavo juoko į valias. Mes, vaikai, mylėjome tą senutį.

Taigi, vieną dieną atnešė man tas senukas mažą šunelį ir pasakė, kad iš jo išaugs taksiukas. Tai aš ir pavadinau jį Taksiuku. Paaugęs šuniukas buvo labai vikrus, gyvas, nuolat lakstė po visus pašalius, mėgo į kelią išbėgti.

Vieną dieną, taip jam belakstant, ir pasirodė kelyje prezidento limuzinai. Puoliau gaudyti savo augintinį. Niekaip nepagaunu. Automobiliai jau čia pat. Sustojo. Iš automobilio išlipo du žmonės: vairuotojas ir – o stebukle! – Prezidentas. Vairuotojas lyg norėjo pabarti, kam lakstau po kelią. Išsigandęs puoliau aiškintis, kad gaudžiau šuniuką, bijodamas jį prarasti. Prezidentas priėjo arčiau, paglostė man galvą ir pasakė:
– Mes tavo šuniuko nesuvažinėsime.

Aš sustingęs spoksojau į Prezidentą – priešais mane stovėjo tas pats, kurio portretas kabo klasėje. Tik dabar – gyvas, kalbantis! Jo malonus balsas tebeskamba ausyse iki šiol.

Bus tęsinys

Australijos strutis emu yra antras pagal dydį paukštis pasaulyje. Gyvena šalies pusdykumėse. Minta sėklomis ir uogomis. Ieškodamas maisto, nukeliauja didelius atstumus. Užauga iki 170 cm aukščio, sveria 40–55 kg. Sparnai sunykę. Plunksnos pilkai rudos, nusivėlusios.
 Autoriaus archyvo nuotr.