Tarpukario Lietuvoje, ypač mažuose miesteliuose, vaistininkai buvo svarbi inteligentijos dalis. Jie ne tik teikė įvairiapusę medicinos pagalbą, nes daugelyje vietovių  nebuvo gydytojų, bet ir aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – priklausė įvairioms visuomeninėms organizacijoms, buvo renkami į savivaldybių tarybas, buvo viršaičiais, burmistrais, net apskričių viršininkais, taip pat buvo renkami ir į Seimą.

Vienas jų buvo Šiaurės Žemaitijos, Pikelių vaistininkas provizorius Pranas Adamkavičius, artimas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus giminaitis.

Pikeliai – miestelis prie Latvijos sienos, 20 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Mažeikių. Jau XVI amžiaus istoriniuose dokumentuose minimas kaip kaimas – dvaro vietovė. XVII amžiuje kaimas išaugo į miestelį. Pirmoji bažnyčia Pikeliuose buvo pastatyta 1626 metais. 1769 metais miestelis gavo privilegiją rengti turgus.

Vaistinę Pikeliuose 1866 metais įsteigė provizorius G. Zigfridas.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Pikeliuose gyveno beveik 2000 gyventojų, jų didelę dalį sudarė ūkininkai, kurių žemės buvo prie  Pikelių.

Nepriklausomybės metais Pikeliai priklausė Židikų valsčiui. Miestelis buvo labai „gyvas“, jame ketvirtadieniais vykdavo savaitiniai turgūs, o septynis kartus per metus – didieji jomarkai, į kuriuos atvažiuodavo ir Latvijos gyventojai.

Tačiau gydytojo Pikeliuose nebuvo, todėl vaistinė Pikeliuose buvo svarbi medicinos pagalbos teikėja. 1940 metais Pikeliuose buvo apie 1000 gyventojų, nes anksčiau Pikeliuose gyvenę ūkininkai po žemės reformos išsikėlė į vienkiemius.

Pranas Adamkavičius gimė 1883 m. rugpjūčio 10 d. Pikeliuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurie suprato mokslo svarbą ir stengėsi savo vaikus išmokslinti. Baigęs Pikelių rusišką mokyklą, nes lietuviška mokykla buvo uždaryta po 1863 metų sukilimo, mokėsi Liepojos gimnazijoje. Priklausė slaptam lietuvių moksleivių būreliui, kurio vadovas buvo anykštėnas, būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas. Ratelio nariai platino draudžiamą lietuvišką spaudą ir buvo pasiryžę kovoti su rusų priespauda.

1899 metais baigęs Liepojos gimnazijos penkias klases Pranas Adamkavičius pradėjo dirbti vaistinės mokiniu Pikelių vaistinėje, kurią buvo įsigijęs jo dėdė provizorius Kulakauskas. Čia atlikęs trejų metų vaistinės mokinio praktiką, Odesos imperatoriškame universitete išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus ir 1904 metais gavo vaistinės padėjėjo pažymėjimą su pagyrimu.

Grįžęs į Lietuvą keletą mėnesių vėl dirbo Pikelių vaistinėje, po to išvyko į Sankt Peterburgą, nes gavo darbą miesto vaistinėje.

1907 metais pradėjo dirbti Iversko bendruomenės gailestingųjų seserų Raudonojo Kryžiaus vaistinėje ir studijuoti farmaciją Maskvos universitete. 1910 metais universitetą baigė ir gavo provizoriaus diplomą.

Tapęs provizoriumi parvažiavo į Pikelius ir ėmėsi vadovauti Pikelių vaistinei, kurią jam perleido dėdė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir artėjant vokiečių frontui, pasitraukė į Rygą, vėliau – į Lipecką, Sasovan miestelį, kur gavo darbą vaistinėje. Čia dirbo metus ir vėl grįžo į Rygą, kur gyveno jo žmonos Zofijos Lukoševičiūtės-Adamkavičienės tėvai. Tačiau Rygos vaistinėse darbo nebuvo ir teko apsigyventi Šunceliuose, 50 kilometrų už Rygos.

Rygą ir Šuncelius užėmus vokiečiams, sugrįžo į Pikelius. Vaistinę ir namus rado išplėštus. Įdėjęs daug pastangų provizorius Pranas Adamkavičius vaistinę atstatė.

Susirgęs 1926 metais Pikelių vaistinę penkeriems metams išnuomojo provizoriui M. Smorgonskiui, o pats išvažiavo į savo ūkį, kur turėjo 50 hektarų žemės. Pasveikęs 1930–1931 metais dirbo Sedos vaistinės vedėju, vėliau pusę metų – Židikų vaistinės vedėju. Buvo išrinktas Židikų valsčiaus viršaičiu. 1932 metais pasibaigus vaistinės nuomos terminui, grįžo į savo vaistinę Pikeliuose ir dirbo joje iki 1940 metų, kol sovietinė valdžia vaistinę nacionalizavo.

1939 metais provizorius P. Adamkavičius įsteigė ir vaistinę Lūšės geležinkelio stotyje. Lūšė – paskutinė stotis Lietuvos pusėje prie Mažeikių-Liepojos geležinkelio. 1933 metais Lūšėje buvo pastatyta viena didžiausių pieninių Žemaitijoje, buvo „Maisto“ bendrovės bekonų supirkimo punktas, kelios parduotuvės, du restoranai, muitinė ir pasienio policijos punktas.

Provizorius Pranas Adamkavičius buvo aktyvus visuomenininkas, priklausė Šaulių ir Tautininkų sąjungoms, buvo Smulkaus verslo draugijos skyriaus pirmininkas, Lietuvos vaistinių sąjungos narys.

Renkant Lietuvos prezidentą provizorius P. Adamkavičius nuo Mažeikių apskrities buvo išrinktas Tautos atstovu, o 1936 metais – Lietuvos Seimo nariu. Seime dirbo įvairiose komisijose.

Už nuopelnus Tėvynei provizorius P. Adamkavičius buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.

Vokiečių okupacijos metais dirbo Lūšies vaistinėje. 1944 metais grįžtančio fronto mūšių metu  Lūšies vaistinė sudegė.

Provizorius P. Adamkavičius su žmona Zofija užaugino dukrą Benitą ir sūnūs Henriką ir Antaną. Artėjant frontui 1944 metais sūnus Henrikas pasitraukė į Vakarus, provizorius ir kiti šeimos nariai liko Lietuvoje.

Vos  praėjus frontui 1944 metais provizorius Pranas Adamkavičius enkavedistų buvo suimtas ir išvežtas į Kemerovo srities Kiseliovsko rajoną. Dirbdamas kolchoze vežiojo vandenį. Nušalo rankas ir prasidėjo gangrena. Nuo jos provizorius mirė.

Duktė Benita Adamkavičiūtė-Janauskienė dirbo Viekšnių vaikų darželio vedėja. 1951 metais  kaip politinė kalinė Benita buvo areštuota ir nuteista 10 metų lagerio. Grįžusi iš lagerio dirbo sanitare Viekšnių ligoninėje. Pablogėjus sveikatai  išvažiavo gyventi pas sūnų į Šiaulius.

Provizoriaus  P. Adamkavičiaus brolis Eduardas Adamkavičius (g. 1888 m.), buvo Lietuvos kariuomenės generolas, divizijos vadas. 1914 metais baigęs Peterburgo karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Sugrįžęs į Lietuvą  1918 metais stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.