Kelionių albumas. Kalnai ir salos. Kanarų salos

Fuerteventūra II
Kitas kelionės maršrutas atvedė į pirmąją salos sostinę – Betankūriją (Betancuria), išsidėsčiusią nuostabiame slėnyje, šalia išdžiūvusios vietos, kuria iki XVI a. tekėjo upė. Šią vietovę prieš 615 metų – 1405 m. įkūrė normandų konkistadorai, kurie ją pavadino savo vado Žano Betankūro (Jean de Bethencourt) vardu. Iš šios konkistadorų stovyklos išaugusiame Kanarų mieste atsirado pirmasis salos vienuolynas, iškilo pirmoji katedra ir įsitvirtino pirmasis vyskupas. Miestas buvo pastatytas apsigynimui nuo piratų antpuolių. 1593 m. jį piratai užgrobė ir sugriovė, įskaitant ir gražiąją Santa Marijos bažnyčią, kuri buvo atstatyta 1691 m. Betankūrija išliko salos sostine iki 1834 metų.

Betankūrijoje aplankėme Švč. Mergelės Marijos (Santa Maria) bažnyčią, vienuolyną, jaukų senamiestį. Muziejuje (Casa museo Arquebiologico) pamatėme, kaip gimsta tradiciniai Kanarų salų rankdarbiai. Čia saugomi įdomūs artefaktai, iš kurių išsiskiria vaisingumo dievaitės skulptūra ir senoviniai žemdirbystės padargai. Apie salos gyventojų tautodailę, regiono amatus ir Kanarų virtuvę sužinojome kultūros centre (Casa de la Cultura) ir La Alcogida ekomuziejuje, kuriame pastatyti 7 namai pagal tradicinę salos architektūrą. Juose ekspozicijos pasakoja apie audėjų, puodžių ir kitus amatus, kaip audžiami kilimai, gaminamas sūris, malūne malami miltai ir kt.

Toliau nuvykome į dabartinę salos sostinę Puerto del Rosarijo (Puerto del Rosario). Jis Fuerteventūros sostine tapo 1860 m. Anksčiau šis miestas vadinosi Puerto de Cabras ir XIX a. buvo svarbus uostas. Uostas – seniausia Puerto del Rosarijo dalis, į kurį veda daugybė senamiesčio gatvelių. Juose išsiskiria baltai dažyti mūriniai namai. Kai kurių jų sienos išmargintos įspūdingais graffiti, vietinių poetų eilėmis ir žymių žmonių posakiais.

Krantinėje palei Atlanto vandenyną po atviru dangumi įsikūręs skulptūrų parkas. Jame yra apie 100 skirtingų skulptūrų, kurių dauguma sukurta per tarptautinius skulptūrų simpoziumus, kurie kasmet organizuojami sostinėje. Darbų kasmet randas vis naujų ir galerija pasipildo naujais darbais. Jie stovi promenadoje, skirtoje pėstiesiems, tad galima pasigrožėti ne tik vandenyno vaizdu, bet ir skulptorių sukurtais darbais. Labiausiai įsiminė krantinėje ant aukšto pjedestalo iškelti banginio griaučiai, didžiulė kriauklė, skulptūra keliautojams ir kt. kūriniai.

Pabuvojome viename įdomiausių XX a. pradžios ispanų kultūros atstovų, rašytojo, poeto, dramaturgo, filosofo, eseisto Migelio de Unamuno (1864 – 1936) muziejuje. Tuometinis ispanų diktatorius 1924 m. rašytoją ištrėmė į Furteventūrą ir jis kurį laiką čia buvo apsistojęs vietiniame viešbutyje. Migelis de Unamuno žinomas Lietuvoje, jo kūriniai išversti į lietuvių kalbą: „Ūkanos“ (1935 m.), „Teta Tula“ (1937 m.), „Migla. Trys pamokomi romanai ir prologas“ (1975 m.), „Vienos aistros istorija“ (1977 m.), „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (2003 m.). Rašytojas kūryboje asmenybės problemas gvildeno vadovaudamasis egzistencialistine filosofija, propagavo konservatyvizmą, grynąjį ispanizmą (Don Kichoto idealizmas) ir kt.

Vietiniame restoranėlyje ragavome tradicinių Kanarų virtuvės patiekalų. Mums buvo pasiūlytas troškinys puchero, kuriame saldžias bulves papildo moliūgų, kopūstų ir kiaulienos derinys, sūriame vandenyje virtos ir druskoje išdžiovintos bulvės papas arrugadas, sancocho – tobulas saldumo, sūrumo ir aštrumo derinys, beveik viskas pagardinta maloniai aštriu ir puikiai derančiu skaisčiai raudonu mojo padažu. Desertui – palmių medumi vadinamas sirupas miel de palma ir garsusis bienmesabe. „Man labai skanu“ – taip išverčiamas šio desertinio kiaušinių kremo su migdolais, citrinomis ir cinamonu pavadinimas. Ir žinoma, autentiško vietos gėrimo bananų likerio ar baltojo Abonos vyno. Vietiniai valgiai, desertas ir gėrimai buvo labai skanūs ir gardūs.

2020 04 11 50