Dauguma mūsų Černobyliu pradėjo domėtis tik pažiūrėję taip pat pavadintą serialą, o publicistas, keliautojas Šarūnas Jasiukevičius ten vyksta jau daug metų. Visus ten patirtus įspūdžius, nuotraukas jis suguldė į knygą „Černobylis“ ir pakvietė išgirsti atvirą istoriją apie Černobylio elektrinės avariją.
Lankėsi nelegaliai
Tiesioginės transliacijos „Černobylis. Apokaliptinis pasaulis šių dienų akimis“ metu Š. Jasiukevičius pasakojo, kad pirmą kartą Baltarusijos Černobylio zonoje lankėsi nelegaliai. Į šią trisdešimties kilometrų radioaktyvią zoną, besitęsiančią iki pat Černobylio atominės elektrinės, dar kitaip vadinamą Polėsės radioekologiniu draustiniu, jam padėjo patekti pažįstamas iš Baltarusijos.
Tiesa, šiai vietovei, nutolusiai beveik už 1000 kilometrų nuo Lietuvos, valstybinio draustinio statusas suteiktas neatsitiktinai, o siekiant nuslėpti situacijos rimtumą.
„Kadangi beveik ketvirtadalis visos valstybės teritorijos buvo užteršta, Baltarusija paskaičiavo, kad negali sau leisti prarasti tokios didelės teritorijos, nes valstybė kitaip neturėtų iš ko išgyventi. Todėl evakavo žmones tik iš nedidelių kaimų, kurie buvo arčiausiai sprogusio reaktoriaus ir kur buvo didžiausias užterštumas“, – kalbėjo Š. Jasiukevičius.
Praėjus dvejiems metams po avarijos labiausiai užteršti trys Gomelio srities rajonai buvo aptverti, teritorijai suteiktas valstybinio draustinio statusas, įrengta vienuolika kontrolės punktų, įdarbinta šimtai darbuotojų – aplinkosaugininkų, gaisrininkų.
Keliautojas kalbėjo, kad į draustinį galima patekti tik su specialiais leidimais, o turistai ilgą laiką čia apskritai negalėjo įvažiuoti, todėl kreipėsi į pažįstamą, kad šis suorganizuotų turą.
Patyrė daug nuotykių
„Černobylio zonoje yra toks apleistas didžiulis dvaras, tai pažįstamas man gavo leidimą kaip kultūros paveldo tyrinėtojui, mokslininkui, istorikui nuvažiuoti, apžiūrėti tą senovinį dvarą. Tai tame leidime buvo nurodytas konkretus maršrutas, bet mes, aišku, nuklydome ir šiek tiek toliau“, – prisiminimais dalijosi Š. Jasiukevičius.
Nuklydę „tyrinėtojai“ neliko nepastebėti patrulių, siekiant išnešti sveikus kailius, jiems teko staigiai sukurti, kokį pasiteisinimą.
„Tada buvo žiema. Prisimenu, įvažiavome į pusnį ir užklimpome. Kaip tik tuo metu pastebėjome, kad iš priekio atvažiuoja patruliai, tai jie mūsų ir paklausė, ką čia darome. Bendrakeleivis ėmė pasakoti, kad nuo pagrindinio kelio nuklydome ir į mišką įvažiavome norėdami nusišlapinti, bet tada per pusnis nebeišėjo apsisukti ir teko važiuoti tiesiai. Aišku, jie tokiu „bajeriu“ nepatikėjo, surašė protokolą, skyrė baudą, bet vėliau situacija labai greitai pasikeitė“, – pasakojo knygos autorius.
Jis sakė, kad Baltarusijos pilietybę turintis bendrakeleivis po šios kelionės kreipėsi į Polėsės radioekologinio draustinio administraciją ir juos „paprotino“, kad į šią vietą galėtų būti įleidžiama daugiau žmonių. Administracija, kažkaip patikėjusi, kad turistai papildomų bėdų neturėti sukelti, sukūrė leidimų sistemą, pagal kurią į Baltarusijos Černobylio zoną imta leisti visus norinčius, ne tik mokslininkus.
Neišvengė adrenalino pliūpsnio
Atsiradus galimybei lengviau gauti leidimą, į šią teritoriją, Š. Jasiukevičius važiavo dar ne kartą, tačiau jam labiausiai įsiminė kelionė, į kurią leidosi vienas.
„Prisimenu reikėjo perbristi upę. Ėjau tuo maršrutu, kur nėra tilto. Susiradau vietą, kur nebudi patruliai, bet ten buvo gilesnė vieta, apaugusi krūmais. Iš pradžių maršrutą pasibaksnojau su pagaliu, maniau, kad ten viskas yra gerai, bet eidamas naktį, nuo prieš tai apibaksnoto maršruto nuklydau ir staigiai nėriau po vandeniu, dar spėjau į viršų iškelti kuprinę, bet ji vis tiek šiek tiek sušlapo“, – nemalonų įvykį atskleidė Š. Jasiukevičius.
Šis įvykis buvo tik nemalonių pojūčių pradžia. Keliautojas jautėsi ne ką saugiau, kai einant link nakvynės vietos pajuto, kad kažkas jį seka.
„Pajutau, kad gal už dviejų ar trejų metrų nuo manęs, eina nedidelis žvėriukas. Tamsoje nelabai įžiūrėjau, kas ten buvo – gal usūrinis šuo, gal barsukas. Aš sustoju ir jis sustoja, aš einu ir jis eina, o dar tie garsai – tuo metu visas miškas šnarėjo, braškėjo. Paskui iš miško staigiai iššoko stirna ar elnias, tas žvėriukas išsigando ir pabėgo, bet man nuo to nė kiek ramiau nepasidarė. Tada jau nebegalvojau apie mane pastebėti galinčius patrulius ir įsijungiau prie galvos pritvirtintą prožektorių. Pradėjęs dairytis pamačiau, kad iš visų pusių į mane spokso daugybė akių. Pagalvojau, kad bus reikalų ir vienoje rankoje laikydamas dujų balionėlį, kitoje – peilį, beveik bėgte nubėgau iki netoliese buvusio kaimo, kur vėliau radau nakvynės vietą“, – pasakojo knygos autorius.
Atsidūręs kaime jis šiek tiek nurimo, susirado namelį, užlipo į palėpę, užsibarikadavo, išsitraukė konservus, išsivirė košę ir pavalgęs nuėjo miegoti. Ilgai nepamiegojo, prabudo pajutęs, kad į jį kažkas žiūri.
„Prabudau ir pamačiau, kad peliukas tupi ir spokso į mane. Pasiėmiau „šliurę“ ir sviedžiau į jo pusę. Taip tris kartus su juo pakariavęs supratau, kad reikia sugalvoti kažką kita. Kitame palėpės kampe pabėriau grikių ir tada peliukas pagaliau leido man toliau miegot. Neilgai trukus mane pažadino keistas garsas, išgirdau, kad ant stogo kažkas atsitrenkia ir po to labai greitai skuodžia daugybė kojyčių ir nušoka. Vėliau išsiaiškinau, kad tai galėjo būti žiurkės. Tai tokie momentai buvo labai nejaukūs, tada galvojau, kam aš viso ėjau į tą Černobylio zoną, geriau būčiau namie sėdėjęs, bet paskui kitą dieną ir vėl viskas buvo gerai“, – atviravo Š. Jasiukevičius.
Nebijo leistis į pavojus
Po tokių kelionių jis netapo bejausmis ir tikrai nenustojo bijoti, tačiau išėjęs iš komforto zonos, įgijo naujų įgūdžių: „Nėra taip, jog kažkada turėjau baimę, o dabar jos nebeturiu. Galbūt tik įgijau naujų įgūdžių. Kelionėse išmokau geriau viską planuoti ir iš anksto pasiruošti, o kai viską suplanuoji, tai po to ir visos bėdos nebeatrodo tokios baisios.“
Knygos autorius negalėjo paaiškinti, kuo jį taip žavi išvykos į Černobylio zoną, bet sakė, kad ten yra kažkas tokio sunkiai nupasakojamo: „Čia negalioja įprastos mūsų sociumo normos, čia neveikia įstatymai, čia nėra bankų, paskolų, mokesčių inspekcijos. Tai – tarsi kita visata su kitokiais dėsniais. Visiškas atitrūkimas nuo kasdienybės ir persikėlimas į kitą realybę vos per kelias valandas.
Ką jau kalbėti apie jausmą, kai naktį apleistame mieste, užlipęs ant aukščiausio pastato stogo, po kojomis matai miestą, kuriame kadaise gyveno beveik 50 000 žmonių. O dabar esi tik tu vienas. Ir tavo mintis pertraukia mieste besibastančio vilko kaukimas arba lūšies, kviečiančios jauniklius, miaukimas.
Kirtęs Černobylio zonos perimetrą, suvoki, kad nuo šios akimirkos tik pats esi savo likimo šeimininkas. Kartais – ir kitų žmonių likimo šeimininkas. Dažniausiai, gatvėje sutikęs nepažįstamą žmogų, turi ribotą skaičių „ėjimų“. Tave saisto visuomenės normos, įstatymai, moralės nuostatos, įvaizdis, asmeninė legenda. Černobylio zonoje visa tai negalioja. Tai – tarsi kompiuterinis žaidimas, kuriame nėra galimybės išsaugoti prieš elgiantis rizikingai, todėl turi tik vieną bandymą. Tas absoliučios laisvės jausmas... Gal tai ir yra romantika?“
Patikino, kad ir toliau nevengs pramuštgalviškų kelionių po visokiausius, pavojų knibždančius objektus, jog kelionių įspūdžius galėtų sudėti į dar vieną knygą: „Turiu planų išleisti kitą kelionių knygą, tik nežinau, kada ji pasirodys, daug kas priklausys nuo to, kada baigsis karantinas, kada ir vėl bus galima laisvai keliauti.“
