JUNESKO nutarimu 1980 metų pažangioji  pasaulio visuomenė paminėjo žymaus mąstytojo, garsiojo Rytų mokslininko-enciklopedisto Abu Ali Ibn Sinos-Avicenos (980–1037) gimimo tūkstantąsias metines.

Per savo palyginti neilgą gyvenimą – 57 metus – Ibn Sina-Avicena parašė daugiau nei keturis šimtus skirtingų darbų. Svarbiausios knygos: „Gydymo knyga“, „Gelbėjimo knyga“, „Žinių knyga“, „Nurodymų ir pamokymų knyga“, „Gėris  ir blogis“, „Apie mokslų klasifikavimą“ ir daugelį kitų. Avicena teigė, kad medicina turi būti pagrįsta moksliniais tyrimais. Parašė penkių tomų veikalą „Gydymo mokslo kanonas“, iš kurio iki naujausių laikų buvo mokoma Europos universitetuose.

Apie Ibn Siną-Aviceną rašoma ir Lietuvos žurnalų bei laikraščių puslapiuose, o ypač jo tūkstantmečio gimimo jubiliejaus proga.

Savamokslis gydytojas
Avicena Ibn Sina, tikroji  pavardė Abū Ali Al-Husayn ibn Abd Allah ibn Sina, arba paprasčiausiai Ibn Sina, taip jį vadino persai, gimė 980 metais Afšanoje netoli Bucharos (dabartinėje Uzbekijoje), centrinėje Azijoje. Jo motina buvo vietinė gyventoja, o tėvas – persas. Būdamas vaikas jis pademonstravo išskirtinį intelektą. Dešimtmetis berniukas Koraną ir daug arabiškos poezijos kūrinių mokėjo mintinai. Iš daržovių pardavėjo jis išmoko aritmetikos.

Siekti aukštesnių pakopų pradėjo su vienu iš klajojančių išminčiumi, kuris užsidirbdavo pragyvenimui gydydamas ligonius ir mokydami jaunimą. Vėliau mokėsi savarankiškai.

Iki 16 metų Avicena beveik nieko nežinojo apie medicinos teoriją, bet nemokamai slaugydavo ligonius, atrado naujų gydymo metodų.

Klajodamas po kaimus ir miestus skaitė paskaitas ir rašė mokslinius darbus.

Avicenos pirmasis gydytojo darbas buvo pas emyrą Mansurą II, kurį išgydė nuo pavojingos ligos.

Avicenai buvo paskirta mėnesinė stipendija. Bet užmokestis buvo toks nedidelis, kad Avicena ir toliau keliavo iš vietos į vietą. Jis rado prieglobstį pas geraširdį valdovą, poetą ir mokslininką. Vėliau jis sutiko draugą, kuris netoli savo namų nupirko Avicenai namą.

Darbas ir būdingas gyvenimo laikotarpis
Kurį laiką buvo emyro gydytoju, kuris jį pakvietė išgirdęs apie nepaprastus sugebėjimus.

Mirus emyrui Avicena vėl klajojo iš miesto į miestą, darbuodamasis kaip gydytojos ir mokslininkas, pradėjo studijuoti filosofiją.

Nepaisant nesibaigiančių studijų, Avicena niekada  nepamiršo pomėgio linksmintis. Nepaprastos energijos jam suteikė galimybę suderinti didelį atsidavimą darbui ir kūniškus malonumus. Jo aistra vyrui ir moterims buvo moksliniai laimėjimai. Avicenos draugai jam siūlė sulėtinti gyvenimo tempą, tačiau jis pasakė: „Geriau gyventi trumpą, bet visavertį gyvenimą, nei ramų, bet ilgą“. Nepastovus ir geraširdis, pagyrūniškas ir mėgstantis malonumus. Toks buvo Avicena.

Malonumų ieškojimas silpnino sveikatą, aštrūs kolito priepuoliai būdavo tokie stiprūs, kad jis vos galėjo stovėti. Vėliau liga dar paūmėjo. Supratęs, kad liga nugalės, jis atsisakė nustatyto režimo ir atsidavė likimo valiai.

Gulint mirties patale jam prabilo sąžinė ir jis neturtingiesiems išdalijo savo daiktus, išlaisvino savo vergus ir kiekvieną dieną iki mirties klausėsi Korano skaitymų.

Avicena mirė 1037 metais, birželį. Jis buvo palaidotas Hamadano mieste, Persijoje.

Avicenos raštai
Avicena labai daug rašė filosofijos, logikos, etikos ir metafizikos temomis. Visi jo darbai buvo parašyti arabų ir persų kalbomis. Bucharos muziejuje eksponuojama daug Avicenos raštų, chirurginių instrumentų ir piešinių. Irane jis laikomas vienu iš didžiausių visų laikų persų. Bucharos muziejuje vis dar stovi įspūdingas paminklas žmogui, kuris laikomas „gydytojų gydytoju“.

Mokslininkas Avicena rekomenduodavo vartoti medų su augalų sultimis, kad praskaidrintų regėjimą.

Jis teigė, kad česnakas padeda išvengti visų ligų. Tai patvirtino Eberso papirusas „Knyga apie maistą, tinkamą visoms kūno dalims, galimybę“. Apie tai buvo rašoma prieš tūkstantį metų.

Jo darbuose, kurių dauguma parašyta arabų kalba, apibendrintos beveik visų sričių to meto žinios.

Avicenos parašytas žinynas „Medicinos kanonas“ išverstas į lotynų kalbą XII a. Beveik 700 metų jo žinynas aukštosiose Europos mokyklose lėmė medicinos teorijos ir praktikos dėstymą. Jo indėlis į mediciną buvo didžiulis, tačiau dabar vis rečiau prisimenami Avicenos darbai.

XII a. pabaigoje Gerardas iš Kremonos (114–1187) pirmą kartą išvertė „Kanoną“ į lotynų kalbą ir Europos mokslininkai susipažino su Rytų tautų pasiekimais medicinos srityje. Iki mūsų dienų išėjo apie 40 šios knygos leidimų.

Didysis gamtos tyrinėtojas didžiulę reikšmę teikė ligų profilaktikos problemomis. Savo dideliuose ir mažesniuose veikaluose Ibn Sina aprašė daugybę naudingų patarimų kaip išvengti ligų ir išsaugoti sveikatą. Tarp svarbiausių didžiausia vieta tenka fiziniams pratimams, mitybai, vandens, poilsio, miego režimams.

Farmakologijos problemoms mokslininkas skyrė daugiau nei 10 savo kūrinių. Jau vien „Kanone“ aprašoma apie 2000 paprastų ir sudėtingų vaistų. Ibn Sinos veikalų aprašytų vaistų analizė šių laikų mokslinės farmakologijos požiūriu gali naujai atskleisti daugelį senosios medicinos paslapčių ir nukreipti šį ilgaamžį, be galo turtingą patyrimą žmogui.

Ibn Sina nuoširdžiai ir karštai mylėjo mediciną, didžiai gerbė gydytojo profesiją, nepaisydamas visokių gyvenimo sunkumų, pats iki gyvenimo pabaigos nesiskyrė su šia profesija. Meilė medicinai ryškėjo ir visame jo gyvenimo kelyje ir visoje kūryboje. Gydytojo veikla padėjo jam pažinti paprastų žmonių gyvenimą, jų poreikius, džiaugsmus ir kančias. Kaip patyręs gydytojas ir psichologas, jis galėjo kasdien įsitikinti kaip nedaug kartais reikia padėti žmogui, kad suteiktum jam džiaugsmo, taip reikalingo sveikstančiam organizmui.

Kalbėdamas apie gydytojo pasakyto žodžio reikšmę, jis lygino gydytoją su poetu: „Poetai – žodžio valdovai, gydytojai – sveikatos angelai. Pirmieji džiugina sielą iškalba, pastarieji – pasiaukojimu ir nuoširdumu išgydo kūną.“

Avicena Ibn Sina buvo įsitikinęs, kad „gydytojas turi turėti sakalo akis (būti įžvalgus), merginos rankas (motinos rankų švelnumą), būti išmintingas (t. y. atsargus) kaip gyvatė ir turėti liūto (drąsią) širdį“.

Medicinos filosofinės problemos pakankamai smulkiai nagrinėjamos „Pasveikimo knygoje“ ir daugelyje kitų filosofijos veikalų.

Įvairiapusis ir turtingas Ibn Sinos-Aviccenos mokslinis palikimas išlaikė gyvenimo praktikos ir laiko egzaminą po 10 amžių. Pasaulinių genijų galerijoje Avicena užėmė garbingą vietą ir žmonių atmintyje visada bus gyvas didysis mokslininkas ir humanistas, pasaulinį mokslą praturtinęs nemirtingais  kūriniais.

Nuo vieno žymiausių pasaulio mokslininkų, filosofo ir gydytojo Avicenos gimimo jau praėjo 1040 metų, tačiau jo pamokymai, patarimai, prisimenami įvairiuose leidiniuose, ypač medicinos ir farmacijos klausimais.

 
Straipsnių peržiūros
94526728
Į viršų