„Laiptų galerijoje“ atidaryta Audriaus Puipos (1960–1997) akvarelės ir grafikos paroda iš šeimos kolekcijos ir Vilniaus dailės akademijos muziejaus fondų. Ją pristatė menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė. Pasak jos, A. Puipa Lietuvos mene tebėra ryškus, nepakartojamas, žinomas ir labai mėgstamas žiūrovų bei dailininkų. Po menininko mirties surengtos septynios personalinės parodos Lietuvoje ir užsienyje (Bergene, Norvegija, ir Helsinkyje, Suomija). Tai iškilus menininkas, piešėjas par exellence, puikus pedagogas, kurio indėlis į piešinio meną dar tinkamai neįvertintas.
Savita technika ir konceptualumas
Audrius Puipa 1985 m. baigė grafikos studijas Valstybiniame dailės institute, nuo 1985 m. dalyvavo parodose. Nuo 1992 m. dailininkų grupės „1“ narys. Dėstė Vilniaus dailės akademijos piešimo katedroje. Kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.
Dailininkas dirbo įvairiomis technikomis – šilkografijos, spalvotos litografijos, akvarelės.
Jo paveikslai žavi meistriškumu, kruopščiai išryškinta kiekviena detale, raukšle veide, drabužio kloste ar gyvūno grimasa. Rimta veido išraiška atsidūrus priešais A. Puipos kūrinį greitai dingsta, esi priverstas nusikvatoti iš tikrų ir nevisiškai tikrų situacijų, pavaizduotos kasdienybės kombinacijos (kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio maudymas ir pan.). Gerai įsižiūrėjus kiekviename piešinyje galima atrasti ne vieną, o kelias siužetines linijas. Naudojamas ir savitas kompozicijos metodas – ritmiška preciziškai užbaigtų ir eskiziškų, tik pieštuku brūkštelėtų paveikslo plotų kaita. Beje, A. Puipa, kaip retas kitas dailininkas, į piešinius įrašydavo savo šmaikščius tekstus, paaiškinančius situaciją. Matydami jo darbus, tarsi jaučiame paties dailininko dalyvavimą visame, kas vyksta paveikslo erdvėje.
Gyveno ir dirbo – aistringai
Daug šiltų žodžių apie dailininką A. Puipą išsakė jo žmona Lilija Puipienė – dailininkė, grafikė, dėstytoja. Didžioji ekspozicijos dalis iš jos namų. Ji perdavė dukros Marijos, taip pat menininkės, atsiprašymą, kad negalėjo atvykti į parodos pristatymą.
„Audriui nebūdingas snobizmas, kuris Vilniuje dažnas, kai giriamasi užsieniais, pabuvimais, savęs parodymais, – sakė J. Puipienė. – Jis norėjo dalytis darbais ir mielai būtų pats važiavęs į Šiaulius. Aš taip pat džiaugiuosi kiekvienu kvietimu surengti parodą. Toks mano kryželis – platinti kūrybinį palikimą. Džiugu, kad galiu tai daryti. Neseniai Audriaus kūryba buvo eksponuojama MO muziejuje tarp kitų žymių asmenybių. Mamą palaidojusi, kitą dieną raudonai lūpas išsidažiau ir su gedulingais drabužiais nuėjau – kad jis danguje matytų, jog aš tą vyną išgersiu.“
L. Puipienės teigimu, jai džiugu čia būti, nes grynąjį meną „Fine arts“ ekskliuzyvinė Šiaulių publika turi teisę pamatyti.
„Nuoširdumas, humoras ir aistra – tai ryškiausios A. Puipos asmenybės savybės. Audrius buvo autoironiškas. Kitiems galėjo drožti tiesiai į akis. Bet niekas nepyko, nes jis negailestingai taršė ir save“, – sakė L. Puipienė.
Kaip dailininkas, labai produktyvus, tik 10 metų kūrybinio darbo, o sukurta išties nemažai. Šiemet jau 21 metai, kai A. Puipos nebėra. Tuomet dauguma menininkų dangstėsi simboliais, metaforomis, kūrė pakylėtus vaizdus, o Andrius su dar vienu A. Švėgždos mokiniu grįžo prie natūralistinio piešinio. A. Puipa – konceptualus menininkas, jo piešiniai – tai pasakojimai, istorijos su komišku atspalviu. Paveiksluose dailininkų dirbtuvės, kaimo gyvenimas. Jis kalbėjo, kad jeigu ne menas tai, tada išliks svarbi dokumentika.
Šešuolių kaimo mokykla, kurioje baigęs mokslus dailininkas dirbo, pasak žmonos, buvo alternatyva išvengti sovietinės armijos „čebatų“. Audrius mėgo bendrauti su keistuoliais, autsaideriais, kaimo girtuoklėliais, kalbėdavosi su jais, o kaimo skurdi buitis perteikta piešiniuose. Kai pasižiūri, rodos, per 20 metų buitis nepasikeitė, „Bėdų turgus“ panašius vaizdelius rodo.
Kol ten gyveno, intensyviai susirašinėjo su Lilija ir draugais. Epistoliarinis palikimas gausus, jo pagrindu menotyrininkė, gerai pažinojusi šeimą, R. Rachlevičiūtė sudarė knygą. Tai paminklas laikui, ypač įdomus tiems, kas baigė mokslus sovietmečiu.
„Tragikomiška mūsų jaunystė. Viena draugė, tapytoja, kuri irgi yra nupiešta, sakė, kad abu su vyru prieš miegą tą knygą pavarto, ramiai užmiega pasijuokę, – šypteli L. Puipienė. – Įdomiai joje atsiskleidžia Audriaus interesų ratas, joje sudėti laiškai Lilijai ir kitiems asmenims. Juose atsiveria nepaprastai jautraus ir kartu su lengvu humoru ir ironija į kasdienybę ir šventes žvelgiančio menininko požiūris.“
Pasak L. Puipienės, Audrius, šviesi asmenybė, fanatiškai daug dirbo, bet kokį darbą atlikdavo su didžiule aistra. Jis mėgo restauruoti baldus. Dažnai prisipirkdavo antikvarinių lėkščių, pasiskolinęs pinigų iš profesoriaus. „Negali pykti, nes jis turėjo savo įsivaizdavimą, kaip jo namai atrodys, kaip svečius priims. O svečių būdavo dažnai. Namai atlapotomis durimis, – pasakoja dailininko žmona. – Tais laikais ne restoranuose, ne kavinėse su draugais susitikdavome, virtuviniai pasisėdėjmai buvo populiarūs. Didžiausias mūsų turtas užgyventas – ryšiai, žmonės, artimi draugai, šeima. Tai mane džiugina, šildo. Dukrą nuo 10 metų lydi geri atsiliepimai apie tėvą. Šleifas vaikui labai didelis dalykas, puiku, kad saulėtas.“
Antra vertus, negalima visko idealizuoti. Žmonai didelio atsparumo reikėjo. Dailininkas gali tik 12 val. grįžti iš dirbtuvės, jam netikėtai reikia išvykti į plenerus, keliones. Reikėjo supratimo ir tolerancijos. Pati dailininkė dėsto architektams, taigi tos pačios profesijos žmonėms lengviau vienas kitą suprasti. Iš vyro pusės taip pat jautė paramą, toleranciją. Pavyzdžiui, kai žmona rengėsi parodai, A. Puipa mokė ją piešti ant litografinio akmens ir abu bendrai sukūrė įspūdingą rankų darbo parodos katalogą.
Namų ūkis, buities rūpesčiai – ne jo sfera. „Kai vienas šeimoje pagavęs gerą ritmą džiazuoja, kitiems reikia padėti, kad jis galėtų džiaugtis kūryba“, – atviravo L. Puipienė.
Menininkė prasitarė, kad keistų dalykų nutinka su vyro piešiniais. Neretai aplanko „de žavu“: rodos, iki smulkmenų visas detales pažįsta, vištas suskaičiavusi ir kita, o kai pasižiūri – netikėtai naujų dalykų pamato. Pavyzdžiui, Kamčatkos ciklo piešiny atranda siurrealistinių momentų – žiogą didžiulį, varlę. Apskritai, žmonos teigimu, A. Puipos dvasia kažkokiu būdu dažnai pokštų iškrečia. Šešuoliuose iškilmingu momentu, kai visi parodos atidarymui išsirikiavo, L. Puipienė puolė keturiomis ropinėti ant grindų. Pasirodo, ji gelbėjo varlytę, kad žmonės tos nesutryptų.
Tabu laužytojas
Vaizdingai R. Rachlevičiūtė ir L. Puipienė pasakojo apie parodą Šešuolių kaime. Ją surengti A. Puipa testamentu pavedė. Taip atiduodama pagarba kaimui, kuriame dailininkas kūrybinį kelią pradėjo.
„Šešuoliuose barokinė bažnytėlė ir mokyklėlė, kuri jau uždaryta, keli trobesiai belikę. Paroda kaimo bibliotekoje iškabinta. Karšta diena, – pasakoja moterys. – Nesitikėjome, kad taip pagarbiai žmonės susirinks. Pasipuošę baltais marškiniais, išsiprausę. Vietinis moterų choras išsirikiavo. Pusamžiai vyrai vienodais batais. Mat užvežė labdaros, tai pasipuošė visi. Susirinko buvę mokiniai, kai kurie suvargę girtuoklėliai, kiekvienas savo istorijas pasakojo. Apie tai, kaip mokytojas mergaites siųsdavo įmesti laiškų, už tai šokolado duodavo, kaip vyrukai pasiguosti pas mokytoją ateidavo. A. Puipa išmokė sagą įsisiūti, kepti pyragus. Jis ten buvo ir ūkvedys, ir auklėtojas, ir mokytojas už tą pačią menką algelę. Viena poetė paskaitė savo poezijos. Pasirodo, ne vieno žmogaus gyvenimui mokytojas didelę įtaką padarė.“
Menotyrininkė R. Rachlevičiūtė pusiau juokais kalbėjo, kad pabirai vardyti A. Puipos asmenybės savybes rizikinga – jis labai įdomus buvo. Pavyzdžiui, sakydavęs, kad jo hobis – „erotiniai pletkai.“ Tai – pasak menotyrininkės, meninės bohemos dalis. Ir piešiniuose matyti ta pašaipi tikrovė. Viename paveiksle prie stalo sėdi akademijos rektorius, kitame po stalu guli didysis tautos rašytojas Saulius Tomas Kondrotas.
„Audrius dažnai stebino pornografiniu nuširdumu, – šypteli menotyrininkė, – būtent žaviu pornografiniu nuoširdumu. Tarkim, kartą susitikęs ėmė pasakoti, kokį ekslibrisą man sukurs: „Sėdi tu vonioj prie apvožtos balėjos akis užvertus į viršų, tau į akis varva vandens lašai nuo vystyklų. Tu rašai. Pravertos durys, o vyras girtas virkdo armoniką. Šalia trinasi katė.“ Kai moteris užprotestavo, kad kačių negalinti pakęsti, nusileido, pažadėjo katės kambary nepiešti.
„Kitas žmogus įsižeistų, nes norėtų būti pavaizduotas prie prabangaus rašomojo stalo, – šypteli R. Rachlevičiūtė, – bet ant jo pykti negalėjai. Po Andriaus mirties bergždžiai ieškojome tokio piešinio, matyt, jis dar tik kūrė mintyse, dar tik kalbose gyveno.“
R. Rachlevičiūtės teigimu, A. Puipai nelengva buvo, ypač studijų laikais, bet humoras gelbėjo. „Buvo toks laikas, kai visi norėjo būti modernūs. Platus mostas, išraiškingos spalvos. Tai laikoma aukštos meninės vertės kūryba, – kalba menotyrininkė. – O Puipa paėmęs popieriaus lapą pradeda krapštyti nuo kairio kampo. Jam net siūlė eiti į kostiumo dizainą ir piešti sagas ar vazonus. Peikė, kad stalininiu metodu paišo.“
Drauge mokėsi Jurga Ivanauskaitė. Abudu tarkavo. Tik, pasak R. Rachlevičiūtės, Jurga neturėjo humoro jausmo, negebėjo atsikirsti. O Audrius vienam jį ėdusiam dėstytojui atkeršijo. „Gaila, jo trumpos pavardės negaliu pasakyti, nes dar tebedirba akademijoje, – sakė kalbėtoja. – Prie akademijos šlaistėsi benamis šuo, tai Audrius jį dėstytojo pavarde pavadino. Vardas prilipo ir visiems buvo gardaus juoko.“ Audriui palengvėjo, kai sutiko dėstytoją A. Švėgždą, kuris leido pajusti laisvę, paguodė, kad pieštų tai, ką nori piešti.
A. Puipa vieną akvarelę „krapštė“ metus ar dvejus, parodoje galima pamatyti studijų metų piešinius iš akademijos muziejaus fondų. Juose vaizdo gyvumas tikroviškumas neįtikėtinas. Pavyzdžiui sėdi moterytė, o jos lūpos, rodos, kruta. Arba po stalu numesti raudoni bateliai, atrodo, dar tebegaruoja, ką tik nuo įkaitusių kojų išsivadavę.
Dailininko paveikslai – ištisos istorijos, dažnai komiškos. R. Rachlevičiūtė atkreipia dėmesį į litografiją ilgu pavadinimu „Mano mokytojo P. Repšio kerštas amerikonui.“ Jame pagyvenęs vyras prasegtomis kelnėmis, o tolėliau P. Repšys piešia freską. Pasirodo, jaunas amerikietis įžeidė Petrą Repšį, apšnekėjo, kad brangiai pirko iš jo medalį, nors nusiderėjo pusvelčiui. Tai Audrius atkeršijo melagiui, nupiešė jį seną, prasegtu antuku. Vištos auditorijoje kapstosi todėl, kad P. Repšys dažnai dirbdamas valgydavo, o reikia švariai patalpas užlaikyti.
Pasak. R. Rachlevičiūtės, A. Puipa nesivaikė nei naujų technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų, jis laikėsi realizmo – ne anonimiško, beveidžio, provincialaus, neryžtingo, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo realizmo – principų. Pavyzdžiui, kūrinys „Musės pasirodymas“, kuriame atsiranda „akla musė iš Naujosios Zelandijos“ arba kitame paveiksle ant kaimiškos trobos sienų nupiešti safario medžioklės trofėjai.
A. Puipos kūryboje ryšku sodrus, šiurkštokas gyvenimo vaizdavimas, įdomus klasikos ir modernizmo susipynimas. A. Puipa vaizdavo savo draugus menininkus, bohemos atstovus, kultūros paribių tipus – girtuoklius, duobkasius, milicininkus, taip kūrė savotišką papročių, kasdienybės, buities, minčių ir aistrų enciklopediją, paryškindamas detales, tyčia suvulgarindamas vieną ar kitą elementą.
Jo darbuose nestinga komiškų istorijų, grotesko, šaržo, subtilios ironijos, nostalgijos prabėgančiam laikui. Iš vienos pusės, A. Puipa yra savo laiko metraštininkas, jis atidžiai stebėjo ir smulkiai vaizdavo kasdienį gyvenimą, švelniai ir atlaidžiai pasišaipydavo iš žmonių silpnybių, įterpdamas ne tik tikras istorijas, bet ir bevielio kaimo telegrafo gandus. Dailininko ironija, autoironija – meili ir neįžeidžianti to, kuris turi humoro jausmą. Antra vertus, jis laužė tabu. Jis tai darė žavingai, subtiliai. Vienas pagrindinių tabu, kurį jis sulaužė – tai, kad akvarelė nerimtas žanras, nerimtas meno kūrinys.


L. Puipienė: ,,Didžiausiais mūsų turtas užgyventas – ryšiai, artimi draugai, šeima.“
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

R. Rachlevičiūtė: „Audrius visada buvo alkanas įspūdžių, darbo, žmonių ir mokėjo visu tuo mėgautis.“
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Midvikio virtuvė. A. Puipa, sp. autolitografija.
Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.

Vilmanto DAMBRAUSKO nuotr.



