Šiauliuose Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės renginiai buvo ne tik labai įvairūs, bet ir skatinantys motyvaciją bei norą tobulėti. Šiaulių mieso savivaldybės Viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė sutapo su jų „Poezijos pavasarėlio“ veiklos 20-mečiu. Šią progą sumanyta paminėti ypatingai, todėl dėmesys buvo skiriamas Žemaitijos metams. Tiek bibliotekininkės, tiek Šiaulių miesto mokiniai buvo pakviesti į kūrybines žemaitiško eilėraščio dirbtuves su filologe, etninės kultūros puoselėtoja Dalia Zabitiene, kuri deda visas pastangas įrodyti, jog žemaičių kalba yra lygiai tokia pati viskam tinkanti, kaip ir bendrinė lietuvių kalba. D. Zabitienė žemaitiškai rašo noveles, humoreskas, pasakas, eilėraščius, mokslinius bei publicistinius straipsnius, juos publikuoja ir periodinėje spaudoje, ir įvairiose knygose. Taip pat įvairiausiose Lietuvos vietose organizuoja bei tarmiškai veda renginius bei edukacinius užsiėmimus vaikams ir jaunimui.

„Dialektologija yra tas dalykas, kuris mane „veža“
Filologė, etninės kultūros puoselėtoja D. Zabitienė pasakojo, jog su ja nuo pat pirmų dienų buvo kalbama žemaitiškai. Ji augo tokioje aplinkoje, kur visi kalbėjo tik tarmiškai, todėl tarmiškai kalba taip, kaip kalbėjo jos mama, nors ir nepavyko išlaikyti visų mamos kalboje pasitaikių tarmiškų formų.

O pradėjusi eiti į mokyklą natūraliai išmoko ir lietuvių bendrinę kalbą. Todėl D. Zabitienei nėra sunku vesti renginį lietuvių bendrine kalba ar žemaičių kalba, tačiau kai renginį veda žemaitiškai, kad kitiems nekiltų klausimų, visada pamini, jog geba pranešimą skaityti ir bendrine lietuvių kalba.

„Iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad man reikės studijuoti lietuvių filologiją ir etnologiją Klaipėdos universitete. Tuo metu sakiau, kad to nenoriu, nes norėjau labai daug ko, pavyzdžiui, režisūros studijų.

Esu Šiaulių universiteto auklėtinė. Šiame universitete baigiau lietuvių filologijos bakalauro studijas, studijavau ir literatūrologijos magistrantūrą. Truputėlį gailiuosi, kad pasirinkau literatūrologiją, nes reikėjo pasirinkti kalbotyros magistrantūrą. Visa tai, kas susiję su mano veikla, yra labiau kalbos dalykai.

O dialektologija yra tas dalykas, kuris mane „veža“. Mano domėjimasis etnine kultūra prasidėjo labai labai seniai, bet spyris buvo, kai 1991 m. iš Skuodo kilęs kalbininkas Juozas Pabrėža išleido ploną knygutę „Žemaičių rašybos patarimai“. Šioje knygoje buvo susistemintos žemaičių kalbos rašybos taisyklės. Išstudijavusi tam tikrą medžiagą galiu pasakyti, kad tikrai labai nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi ta bendrine kalba, kuri yra dabar.

Po 1991 m. buvo leidžiamas žemaitiškas laikraštis „A mon sakā?“ Tada visi puolėme rašyti žemaitiškai. Pasirodo, galima rašyti taip, kaip tu kalbi, galima rašyti savo gimtąja kalba, nes J. Pabrėža sako, kad žemaičiai – ne tarmė, o kalba, nes yra 4 segmentai: fonetika, morfologija, leksika ir sintaksė. Tai yra visi keturi dalykai, kuriuos turi kiekviena kalba. Pavyzdžiui, šiaurės žemaičių patarmė, kuri dar skyla į šiaurės žemaičius telšiškius ir šiaurės žemaičius kretingiškius, o jie yra bene toliausiai nuo lietuvių bendrinės kalbos“, – pasakojo filologė, etninės kultūros puoselėtoja.

„Noriu įrodyti, jog žemaičių kalba yra tinkama absoliučiai viskam“  
D. Zabitienė gimė ir augo Mosėdyje, dabar gyvena Skuode, yra Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė. Žemaitiškai rašo absoliučiai viską: eilėraščius, pasakas, noveles, humoreskas, publicistinius ir mokslinius straipsnius.

Prisideda prie žemaičių kultūros draugijos vakaro „Žemaičių kultūros diena“. Anot D. Zabitienės, šis renginys yra buvęs Pasvalyje, Varėnoje, Vilkaviškyje, Trakuose, Vilniuje. Tai nėra savo etninės kultūros iškėlimas, norint pasakyti, kad ji yra aukščiau už kitus regionus. Tai skatinimas, kad kiti sektų šiuo pavyzdžiu.

„J. Pabrėža, kaip tikras skuodiškis, įrodė, kad žemaičiai turi kalbą, todėl aš turiu įrodyti, jog žemaičių kalba, kaip bet kuri kita kalba, yra tinkama absoliučiai viskam, visose sferose, ne tik buitiniuose pokalbiuose. Aš visą laiką sakau: saugokite savo kalbą, nes tarminė kalba nyksta. Man visos tarmės labai patinka, tiesiog bėga seilės, kai tarmiškai kalba rokiškėnai, kupiškėnai. Apie žemaičių tarmę  sakoma, kad ji yra grubi ir bjauri, bet taip sakoma vien dėl to, kad kalbama tarmiškai.

Pati kitomis tarmėmis nerizikuoju kalbėti, tačiau kiti, kurie daug metų gyvena mano krašte, jaučia spaudimą kalbėti tarmiškai. Mano nuomone, ir gerai, jei nekalbate, nes jei kalbėsite tarmiškai tik dėl spaudimo, labai išdarkysite žemaičių kalbą. Esmė yra ta, kad kiekvienas turi kalbėti savo gimtąja kalba. Tenka dalyvauti konferencijose, skaitau mokslinius pranešimus žemaičių kalba.

Tačiau šalia šios kalbos yra daug ir kitos veiklos. Lietuvoje tikriausiai nėra likę rajonų, kur nebūčiau vedusi kokio nors etninio renginio, o jie būna labai įvairūs. Pradedant nuo žemaičių kultūros draugijos vakaro „Žemaičių kultūros diena“ iki edukacinių programų vaikams.

Taip pat yra tokia literatūrinė-etnografinė programa „Mes Žemaitėjės vākā“, kurią rodėme Pagėgiuose. Taip pat nufilmuotos mano žemaičių kalbos pamokos. Šalia to dar yra ir žemaitiškų dainų atlikimas. Aš dabar galvoju, kad etnologe ir turėjau būti. Turėčiau būti tas žmogus, kuris dirba su žmonėmis, su kolektyvais, aš esu apsigimęs kultūros darbuotojas. Tačiau kartais gyvenime yra taip, kad ne tu renkiesi darbą, bet darbas pasirenka tave. O įpratimas – antras prigimimas“, – pasakojo D. Zabitienė.

Tikras žemaitis nėra tas, kuris moka tik kalbą
Filologė, etninės kultūros puoselėtoja teigė, jog etninio identiteto negali būti be kalbos, kuri yra pats svarbiausias dalykas. Žemaičiai yra labiau matomi lyginant su kitų regionų žmonėmis, o paklausta, ar visi gali išmokti žemaičių kalbą, atsako žymaus lietuvių kalbininko Alekso Girdenio žodžiais: „Kalba nėra kaip savotiška ženklų sistema, tai yra labiau susiję su mąstymu.“ Žemaičių kalbą galima išmokti, tačiau niekada nebūsi tas tikrasis žemaitis, kuris kalbą gauna kartu su motinos pienu.

„Galima išmokti žemaičių kalbą, kaip išmokstame bet kurią kitą kalbą, bet tai yra toks savitas pasaulio matymas. A. Girdenis sakė, kad tarmės yra atskiri langai, pro kuriuos žiūrime į pasaulį. Pavyzdžiui, žemaičių kalboje žodžių tvarka sakinyje yra visiškai kitokia, nes tai yra susiję su mąstymu. Mes pasakome kaip ir tą patį, bet visiškai kitaip. Juk žmogaus mąstymo nepakeisi – nors kalbą galima išmokti, bet žemaitis nebūsi.

Etninė kultūra yra tas klodas, kuris yra mumyse, to neugdant ir neskatinant. Tai priklauso nuo to, kokiame regione gimei, kokie buvo to regiono papročiai, gyvenimo ar maitinimosi būdas. Tai tam tikra prasme po to suformuoja tave. Net geriausia yra keiktis žemaitiškai, nes jei keiksiesi lietuvių bendrine kalba, žodžiai bus necenzūriniai. Žemaitiškai gali išsikeikti nepavartojęs nė vieno necenzūrinio žodžio, bet tas žmogus visą gyvenimą tau neatleis.

Man yra keista, kai kiti sako, kad laisvai kalba angliškai ar rusiškai. Tada automatiškai to žmogaus paklausiu, ar jis moka tos kalbos frazeologiją, visas patarles, priežodžius ir sinonimiką. Kai žmogus atsako, kad ne, nes sugeba tik bet kuria tema susikalbėti, negali sakyti, kad moki laisvai kalbėti“, – pasakojo D. Zabitienė.

„Šiauliai man davė labai daug“
Pakviestai atvykti į Šiauliuose Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga organizuojamą renginį, D. Zabitienei buvo nepaprastai malonu sugrįžti į miestą, kuris jai sukelia labai daug sentimentų.

„Aš galėjau rinktis bet kurį universitetą, kuriame būčiau galėjusi studijuoti. Daug kas man sakė: kam tu mokysiesi Šiauliuose, jei yra Vilniaus universitetas. Tada pasakiau, kad vien dėl to, kad Vilniuje yra universitetas, aš mokysiuosi Šiauliuose. Ir visiškai nenusivyliau.

Tik supratau vieną dalyką, ką turėtų suprasti kiekvienas studentas. Negalima kalbėti apie mokyklą, apie dėstytojus, apie tai, ar man kažką davė ar nedavė. Labai daug kas priklauso, ką tu nori imti. Priklauso nuo to, ar tu nori imti. Ne paslaptis, kad yra studentų, kurie sako: man labai reikia diplomo, darbą faktiškai jau turiu, arba man labai reikia diplomo, bet pagal jį niekada nedirbsiu.

Aš buvau sakiusi, kad iki 50 m. mokysiuosi, bet dar to neištesėjau, bet dar laiko yra. Tai, ką gavau, iš tiesų gavau labai daug. Šiauliuose sutikau labai nuostabių žmonių. Tikrai prisimenu Šiaulius su didžiausiais sentimentais. Aš kaip tik Šiauliams jaučiuosi skolinga, o pakvietimas atvažiuoti čia man yra didžiulis džiaugsmas, ir jei tik galėčiau, atiduočiau Šiauliams daug daugiau.

Net klaikiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti, kad Šiauliuose neliks aukštosios mokyklos ar labai mažiukas jos padalinys. Aš esu iš to laiko, kai norint stoti į universitetą, reikėjo pereiti konkursą, turėti labai gerus pažymius. Tuo metu studentų buvo be galo daug. Man Šiauliuose viskas buvo gerai, o čia grįžtu kaip namo“, – pasakojo D. Zabitienė.

Šiaulių moksleiviai susipažino su žemaičių tarme
Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės proga filologė, etninės kultūros puoselėtoja D. Zabitienė vedė edukaciją Šiaulių miesto moksleiviams. Iš pat pradžių su mokiniais bandė skaityti žemaitiškai, vėliau spėliojo žemaitiškų žodžių reikšmes, o pabaigoje visi kartu sukūrė žemaitišką eilėraštį apie pavasarį. D. Zabitienė teigė, jog norinti, kad iš šio renginio išėję vaikai bent kažkiek žinotų, kas yra tie žemaičiai, kokios yra jų patarmės, kodėl būtent šiais metais minime Žemaitijos metus.

„Tenka įvairioms auditorijoms vesti edukacijas, tačiau labai priklauso, koks yra vaikų amžius. Pavyzdžiui, antrokai nenori nieko klausytis, jie nori tik žaisti. Visa tai, ką tu nori jiems įdiegti, turi įdiegti per žaidimus, nes jiems akademinės paskaitos nepaskaitysi. Gali pasakyti 2 ar 3 sakinius ir daugiau reikia aktyviai kažką veikti. Jei yra vyresnio amžiaus vaikai, jiems patinka diskusijos, jie turi įvairiausių klausimų. Vaikams reikia interaktyvių dalykų. Nereikia pasakyti per daug faktų, tik kelis, kad vaikas įsimintų.

O šiandieniniame renginyje su šiauliečiais moksleiviais juokausime, bandysime skaityti žemaitiškai, spėlioti žemaitiškus žodžius, žinoma, bus ir prizai. Taip pat rašysime žemaitišką eilėraštį. Žemaitiško eilėraščio kūrimas yra didžiausia avantiūra, kokia tik buvo Lietuvoje, nes tokie dalykai nėra paprasti net ir tikram žemaičiui. Mano nuomone, bus tokių šiauliečių, kurie nebus girdėję šios tarmės, nes aš atstovauju šiaurės žemaičiams ir šiaurės žemaičiams telšiškiams“, – pasakojo D. Zabitienė.

Susitikimo su Šiaulių moksleiviais pabaigoje filologė, etninės kultūros puoselėtoja teigė, jog dabar visi norime lygiuotis į geriau išsivysčiusias valstybes, norime perimti jų tradicijas, švęsti jų šventes, kalbėti jų kalbomis, perimti jų gyvenimo būdą, patiekalus. Tačiau kuo tada būsime jiems įdomūs. Ar tuo, kuo esame į juos panašūs, ar vis dėlto tuo, kuo nuo jų skiriamės, o skiriamės savo kultūra, regionais, savo etnine kultūra. O etninės kultūros pagrindinis ženklas yra tarmiška kalba.

„Tie, kurie turite tarmę, kurie esate toje aplinkoje, kurioje vartojama tarmė, padėkite ją išsaugoti. Jei jūsų šeimose, giminėse yra žmonių, kurie kalba tarmiškai, surinkite jų vartojamus žodžius. Žmogus į šį pasaulį ateina nebūtinai kažko sukurti, bet bent jau tai, ką gavo, perduoti kitiems“, – teigė filologė, etninės kultūros puoselėtoja D. Zabitienė.

Renginys organizuotas įgyvendinant Šiaulių miesto savivaldybės finansuotą projektą „Nacionalinė bibliotekų savaitė 2019: ateik, sužinok, išmok“.

2019 05 04 32

D. Zabitienė Šiaulių moksleivius supažindino su žemaičių tarmės žodžiais, skaitė žemaitiškai parašytą poeziją bei kūrė žemaitišką eilėraštį apie pavasarį.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94563177
Į viršų