Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta šiauliečio dailininko Arūno Vasiliausko paroda „Neakvareliškos akvarelės“. Pasak filosofo Jurgio Dieliauto, paveiksluose abstraktūs pavidalai, kvadratai, apskritimai, trikampiai primena sapnų vandenį, mūsų sąmonės gelmėse įgauna konkretaus vaizdinio pavidalą, o spalvos iš pačios žemės žalumo, erozijos rausvumo jungiasi į ekspresyvų vėrinį ir mus paveikia muzikiniu skambėjimu.

Kodėl neakvareliškos?
A. Vasiliauskas „Šiaulių naujienoms“ sakė, kad taip jo akvareles kartą pavadino didžiai gerbiamas  tapybos klasikas, meistrų meistras Vitolis Trušys. „Iš tikrųjų nuėjau savais keliais, mano akvarelės – tai tapybinis spalvų žaidimas, daugiasluoksniškumas.“

Dailininkas atkreipia dėmesį į porą darbų. „Štai kryžiukas, jei galit įžvelgti, skirtas Tėvui Stanislovui. Visi jį puikiai žino, mėgsta pasigirti arbatą drauge gurkšnoję. Buvo rengiama paroda jo atminimui. Padariau tris darbus, bet nedalyvavau. Man taip atrodo, o kiti balažin kaip supras. O kitas iš ciklo „Žymėti akmenys“. Vitolis Trušys išaiškino, kokių spalvų yra. Jis tai buvo žinovas. O man atrodo, kad gintaras irgi mūsų akmuo. Juodą akmenį padariau supykęs, – prasitaria A. Vasiliauskas ir ironiškai svarsto toliau: – Mes kiekvienas norim amžino. Uošvei marmurą užklojam, kad niekada iš ten neišsivaduotų. Ir ko tik nepristatyta – ne kapinės, o skulptūrų paroda. Senosioms miestelių kapinėms yra 2–3 šimtai metų. Medinis kryžius nupuvo, įsmeigė kitą, tas sunyko – ir laidoja kitus. Seniems kauleliams sudėti kaulinyčios buvo. Žemelėje toj pačioj tilpo visi. Keičiasi tradicijos. Tai va, kartais mintys taip išsilieja.“

Paveikslai ir šį kartą pavadinimų neturi. „Meditacijai žodžiai nebūtini, – sako dailininkas. – Vienas draugas labai gyrė, paprašiau pasakyti paveikslo pavadinimą, tai padovanosiu. Išėjo tuščiomis. Praėjusioje parodoje taip pat toks pasiūlymas buvo. Prirašė žiūrovai visokių, gana taiklių ir nesąmonių. Padovanojau vienai vilnietei.“ Humoro nestokojantis A. Vasiliauskas prideda, kad jo akvarelės labai praktiškos: „Kai atsibos – galės atvirkščiai pakabinti.“

Spalvų ir emocijų muzika
Parodos atidaryme muzika liejosi ne tik iš A. Vasiliausko akvarelių. Garsiųjų kanklininkių Reginos Vaišnorienės ir Reginos Marozienės atliekami šiauliečio kompozitoriaus Algirdo Bružo kūriniai virpino sielos stygas. Su A. Bružu A. Vasiliauską sieja draugystė ir kūrybinis bendradarbiavimas.

„Prieš 30 metų pradėjome  bendrus projektus. Niekas taip dar nedarė. Sunku visus būtų išvardyti. Pavyzdžiui, paveikslas „Stygos“ iškeliavo į Ameriką ar Kanadą. Man Arūno paveikslai skamba iš tikrųjų“, – sakė A. Bružas parodos atidaryme. R. Marozienė taip pat kalbėjo, kad paveiksluose suvaldytas atsitiktinumas keistu būdu virsta muzika.

Dailininkas profesorius Antanas Visockis aptarė dabartinę akvarelės situaciją, didėjantį akvarelininkų aktyvumą, rengiamus tarptautinius konkursus, plenerus. Šiauliuose nesą daug akvarelės kūrėjų, todėl džiugina, kad A. Vasiliauskas tiek metų ištikimas akvarelei. Sukuria daug įdomių darbų ir pristato juos aukščiausiu lygmeniu Lietuvoje ir Baltijos forumuose. „Arūnas kaip menininkas šiandien visai kitoks. Abstraktūs darbai, džiazuoja muzikiniais ritmais. Bendraudamas  su kompozitoriumi, vidinę emociją perteikia, kurią sukelia aplinka arba muzika“, – kalbėjo tapytojas akvarelininkas A. Visockis.

Parodos autorius vėl juokaudamas įsiterpė, kad muzika jo kūryboje atsirado todėl, kad Dievas nedavė klausos ir balso. Jis labai norėjęs dainuoti mokyklos chore, kai mokėsi Panevėžio J. Balčikonio vidurinėje. Nepriėmė. Tai pamatęs gyvą kompozitorių prie jo prilipo ir iki šiol atkibti negali. O muziką labai mėgsta.

„Esu tik mokytojas“
„Netiesa, ką čia apie mane prišnekėjo, nesu toks didelis dailininkas, – pradėjo A. Vasilaiuskas, atsakydamas į gausybę sveikinimų. – Pakelkite rankas, kas nesate liejęs akvarelės. Kiekvienas bent vaikų darželyje ant sniego bandė. Esu mokytojas, ŠPI auklėtinis. 43 m. pedagogas. Šeštadieninis kūrėjas. Dabar jau laisvas, tai piešiu kasdien po brūkšnelį. Parodai esu išprovokuotas, jaučiuosi apgautas. Po jubiliejinės parodos  Kornelijus (Užuotas – Šiaulių universiteto Dailės galerijos vadovas, – red. pastaba), kuris „iš aukšto šneka“, pažadą išspaudė, teko vykdyti.“

Prieš parodos atidarymą kuklusis dailininkas šnekėjo panašiai. „Gera būti senjoru. Dabar jau nebe šeštadieninis dailininkas. Nežinau, ką daryčiau, jei negalėčiau kurti. Kasdien, kai tik žmona išeina į darbą, aš – į savąjį, po brūkšnelį darau. Kitą kartą rėminu. Man patinka, tai svarbiausia.“

A. Vasiliauskas tik trumpai tarsteli apie ką tik įveiktą ligą, nepasakoja ir apie jubiliejų – anoks čia nuopelnas gimti. Mieliau pasidžiaugia darnia šeima, tik apgailestauja, kad dar anūkų neturi. Prisimena savo meniškos sielos siuvinėtoją mamą ir kuo panašus į tėvą: abu gimę tą pačią dieną, abiem gamta – šventenybė ir džiaugsmas.

„Vos sušyla orai, važiuoju į plenerus. Kai atsisėdu gamtoje ar kokiame vienuolyne, aš svaigstu. Džiaugiuosi, kad galiu neskubėti. Ramybė atsirado, į senjorystę išėjus, – atsidūsta dailininkas. – Buvau užtempęs tą malonumą, reikėjo sūnui padėti. Tą pačią dieną, kai gavo stipendiją, paklojau pareiškimą ant stalo.“

Pedagogo darbas A.Vasiliauskui labai mielas, bet atsakomybė slėgė. „Vaikus greit gali įžeisti, nenorės nė artyn prieiti. Aš nedėsčiau, mokiausi kartu. Daug į gyvenimą išleidau, ne su vienu kolegomis tapome. Supykstu, kai mokytoju pavadina, – vėl akyse žybteli linksma kibirkštėlė. –  Dailė man leido su vaikais laisvai, nuoširdžiai bendrauti. Dievo dovana, kad tapau mokytoju.“

Iš biografijos
Arūnas Vasiliauskas – dailininkas, tapytojas, akvarelistas, etnografas, Šiaulių miesto savivaldybės politinis ir visuomenės veikėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos ir individualistų grupės narys. Daugiausia dirba akvarelės technika. Dalyvauja tarptautinėse parodose. Rengia personalines bei grupines parodas. Aštuonias grupines parodas organizavo su dailininku A. Krištopaičiu. Bendradarbiaudamas su kompozitoriumi A. Bružu visuomenei pristatė kelis įdomius, prasmingus projektus. A. Vasiliausko darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs kolekcininkai.

A. Vasiliauskas gimė 1942 m. kovo 26 d..Šiaulių pedagoginį institutą baigė 1974 m., dailės teorijos studijas tęsė A. Gerceno pedagoginiame universitete Leningrade. Dirbo Šiaulių pedagoginio instituto dėstytoju, vėliau – dar Šiaulių vaikų dailės mokyklos dėstytoju, Šiaulių „Aušros“ muziejaus dailininku, Šiaulių universiteto dėstytoju.

2019 04 06 7

A. Visockis ( vidury) aptarė parodą ir akvarelės situaciją Lietuvoje.
Romualdo STRUOGOS nuotr.

2019 04 06 4

2019 04 06 5

A. Vasiliausko „Neakvareliškos akvarelės.“
Romualdo STRUOGOS nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94604859
Į viršų