Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ spaudos konferencijoje pristatė savo pirmąjį muzikinį vaizdo klipą „Tykus tykus“. Šiame muzikiniame vaizdo klipe „polifoniečiai“ turėjo galimybę pasinerti į visiškai kitokį amplua, kai jų atliekamas kompozitoriaus Vaclovo Augustino „Tykus tykus“ kūrinys susiliejo su Salduvės piliakalnio nepaprasto grožio rudens gamta. Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ vadovė Nijolė Saimininkienė teigė, jog populiariojo žanro žvaigždės yra pripratusios prie muzikinių vaizdo klipų kūrimo, tačiau akademinio ir klasikinio žanro atstovai jaučiasi kukliai ir nelabai nori apie tai kalbėti, tačiau šis „Polifonijos“ ir webin.lt bendras darbas yra nepaprastai įdomus, kūrybiškas ir ne mažiau prasmingas nei chorinės dainos atlikimas.
„Aiškaus scenarijaus neturėjome“
N. Saimininkienė teigė, jog galutinis rezultatas jų nenuvylė. Pagal šį muzikinį vaizdo klipą „Tykus tykus“ galima drąsiai teigti, kad „Polifonijos“ nariai gali būti ir tikri artistai, tikri aktoriai, nors jie įpratę tik dainuoti, o ne vaidinti, tačiau filmuotoje medžiagoje atrodo kaip profesionalūs atlikėjai.
„Kai nuvažiavome į Salduvę žinojome, kad yra tokia daina ir ko maždaug norime, tačiau šio klipo siužetą sudarė operatoriai, režisieriai, nes mes aiškaus scenarijaus neturėjome, tiesiog žinojome, kad tai yra daina apie žirgą, apie mergelę, nuo kurios bernelis tykiai nuėmė rūtos vainikėlį. O siužetas susidėliojo taip, kad brandaus amžiaus vyriškis prisimena, kaip jis buvo jaunas, kaip su mergelėmis bendravo, kaip tą rūtų vainikėlį tykiai nuėmė. Ir jis su savo žirgu liko patys artimiausi draugai, nes žirgas yra jo jaunystės dienų gražaus ir malonaus gyvenimo liudininkas.
Kompozitoriaus V. Augustino „Tykus tykus“ yra labai populiari choriniame pasaulyje daina, kurią dainuoja ir japonai, ir austrai, ir daugybę kitų tautų. Pats kompozitorius V. Augustinas apie šią dainą kalbėjęs, kad ji yra jo perkurta daina, girdėta dar vaikystėje“, – pasakojo choro „Polifonija“ vadovė N. Saimininkienė.
Muzikinio vaizdo klipo kūrėjas, webin.lt vadovas Dalius Mockevičius pasakojo, jog turėjo gana sunkią užduotį, kai nežinojo, koks rezultatas jų laukia.
„Mūsų užduotis buvo padaryti šiltą, mielą videoklipą, tačiau pastebėjome, kad ši užduotis buvo kur kas sudėtingesnė, nei manėme. Taip buvo todėl, nes buvo didelis kiekis žmonių, bet susitvarkėme ir videoklipas išėjo emocingas, šiltas, matome įvairius žmonių žvilgsnius. Iš pradžių Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ nariai gal ir jautėsi nepasitikintys savimi, nes tai galėjo būti jų pirmas kartas, kai buvo filmuojami, tačiau tikiuosi šiuo videoklipu suteikėme jiems viltį daugiau pasitikėti savimi ir kad tokių darbų ateityje bus dar daugiau“, – pasakojo D. Mockevičius.
„Labai patiko gamtos suderinamumas su mūsų choru“
Iš karto buvo nuspręsta, kad muzikiniame vaizdo klipe turi būti ir žirgas, nes kompozitoriaus V. Augustino dainoje yra minimas ir žirgelis, ir bernelis, todėl buvo kreiptasi į Šiaulių jaunųjų gamtininkų centrą. Taip muzikiniame vaizdo klipe „Tykus tykus“ atsirado ne tik žirgas, bet ir raitelis, kurį įkūnijo Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro jojimo instruktorius Gytis Grikavičius. Choro „Polifonija“ vadovė N. Saimininkienė pasakojo, jog G. Grikavičius atjojo su kaubojaus skrybėle, apsirengęs taip, kaip ir dera tikram kaubojui, tačiau pažiūrėjus į jį suprato, kad kažkas ne taip. Taip raitelis G. Grikavičius iš kaubojaus vaidmens tapo berneliu su tautiniais rūbais. Jam buvo paaiškinta, kokia yra bernelio užduotis lietuvių visuomenėje, o jam tereikėjo į jį įsikūnyti, kas, anot paties raitelio, jam visai neblogai pavyko.
„Tai buvo mano pirmasis bandymas filmuotis. Kai man pasakė ir paaiškino, kad turėsiu vaidinti bernelį, kiek galėjau tiek ir stengiausi. Žirgą suvaldžiau, nes pats nemažai joju ir pats žirgas buvo pratęs prie įvairių garsų. Pavyzdžiui, prie dronų skraidymo, nes netoli Šiaulių jaunųjų gamtininkų centro yra Zoknių oro uostas, pro mus skraido naikintuvai ir kiti lėktuvai, todėl žirgui tai buvo įprasta. Man pačiam širdy buvo jaudulys, norėjau, kad viskas pasisektų. Todėl manau, kad pasisekė labai gerai, nes pats sau patikau“, – pasakojo G. Grikavičius.
Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ altas Ligita Mykolaitytė prisiminė, jog kai buvo filmuojamas muzikinis vaizdo klipas „Tykus tykus“, buvo labai graži diena, retkarčiais išlįsdavo saulė, kas buvo keista, nes buvo filmuojama spalio mėnesį.
„Dar buvo nenukritę lapai, todėl atsiskleidė labai graži gamta, teko iš arti pamatyti ir žirgą. Kai pažiūrėjau šį muzikinį vaizdo klipą, pamačiau labai gražius žmones su labai gražiais rūbais gamtoje. Man labai patiko gamtos suderinamumas su mūsų choru. Melodija taip pat labai patiko, šis muzikinis vaizdo klipas tikrai atspindėjo dainą, nes buvo ir žirgelis, ir bernelis, ir gražios mergelės, ir mūsų visas choras“, – pasakojo L. Mykolaitytė.
Muzikiniame vaizdo klipe – išraiškingi „Polifonijos“ narių veidai
Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovui Tomui Ambrozaičiui buvo patikėtas ne ką mažiau svarbus vaidmuo. Jis turėjo įkūnyti brandaus amžiaus vyrą, raitelį, prisimenantį savo jaunystės laikų įspūdžius. Pats meno vadovas pasakojo, kad tai jam buvo nelengvas iššūkis, nes paskutinį kartą ant žirgo sėdėjo tik vaikystėje.
„Mano pirmasis jojimas vyko kaime, kai man buvo 9 m., jojau be balno. Pamenu, bočius užkėlė, užsikabinau į karčius ir kažkaip perėjau į kiemą. O šiame muzikiniame vaizdo klipe juk nebūsiu bet kaip įsikabinęs ar apsikabinęs žirgą. Labai dėkoju Gyčiui, kuris yra šaunus, išskirtinės kantrybės žmogus. Jis man papasakojo visas taisykles, kurios veikė, ir man labai greitai padėjo, nes tuo metu nebuvo daug laiko. Ir iš tikrųjų iš manęs išėjo tas pagyvenęs žmogus su savo kažkokiais prisiminimais. Dabar žiūriu ir galvoju, kad reikės išsisaugoti šį muzikinį vaizdo klipą: kai sulauksiu tam tikro amžiaus, turėsiu kuo pasidžiaugti, kad kažkada visai neblogai atrodžiau. Kai pamačiau sutvarkytą muzikinį vaizdo klipą, pirma mintis buvo, kad jame yra labai gražūs žmonės, kurių išraiškingi veidai. Didžiausias žavesys ir buvo tas, kad kai kurie choristai nepasitikėjo savimi ar buvo nepatyrę filmavimo. Taip žmogus yra grynas, specialiai nesišypso, nepozuoja jis yra toks, koks yra, koks eina per gyvenimą. Tai buvo ta akimirka, kurios negali nusipirkti ar pačiupinėti, tai buvo neįkainojama. Tame veide gali pamatyti visą jo gyvenimą“, – savo įspūdžiais pasidalijo T. Ambrozaitis.
