Per 50 knygos mylėtojų, perskaitę „skelbimą Lieporiams“, popietę rinkosi į Danutės Kubiliūtės-Andrijauskienės, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narės, paskutinės knygos pristatymą mikrorajono bibliotekoje. Amžinybės mūzos įnoringai pasišaukė poetę ir prozininkę, likus dviem dienoms iki jos 80-mečio, net neleisdamos pasidžiaugti leidėjų baigiamu rengti didelės apimties eiliuotų tekstų ir novelečių rinkiniu „Prie ištakų savo“ (UAB „Litera“, 2018, 300 p.). Viršelio dailininkė ir skyrių atsklandoms panaudotų nuotraukų autorė – Vigita Juodvalkienė, įtaigiai jomis vizualizavusi skausmingas praeities, nostalgijos, vienatvės, išnykimo, užmaršties  potekstes.

„Visos knygos  skirtingos ir man brangios“
Baigusi Vilniaus geležinkelių transporto technikumą, Danutė atvyko į Šiaulius, dirbo Šiaulių geležinkelio stoties rūmų diktore, budėtoja, traukinių revizore, stoties viršininke... Kurti pradėjo išėjusi į pensiją – Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Bazinio literatūrinio išsilavinimo neturinčiai pradedančiajai Šiaulių poetei pirmąją knygą  „Kryžkelės“ (1997) padėjo išleisti Hubertas Smilgys. Nuo antrosios – literatę ėmė globoti doc. dr. Stasys Tumėnas. Kūrybinė draugystė juos siejo ištisą dešimtmetį. Per tą laiką publikuota „Išdegusi saulė“ (2000), „Edelveiso žydėjimas“ (2002), „Šaltinio gelmių sidabras“ (2005), „Per vasaros sniegą“ (vaikams, 2006), „Vaikystės varpeliai“ (vaikams, 2007), „Baltosios tylos užkalbėjimas“ (2008), „Pasižvalgymai gamtoje“ (vaikams, 2008). Danutė rašė, o konsultantas ir kuratorius lydėjo jos kūrinius pas skaitytojus. Po ilgokos pertraukos palydėjo ir paskutiniąją knygą, bet... pirmiau  autorę – į Švieskalnį (žodis iš Danutės eil. „Jo vardas – Laikas“).

Apie savo troškimą kurti bei įpročius Danutė yra sakiusi: „Rašymas –  didelis malonumas. Man išauga tokie dideli sparnai, kad aš atsirandu už kelių šviesmečių“; „Atsibundu 1–2 valandą nakties ir nebegaliu užmigti: matau žvaigždes, mėnesienos takais plaukiančius baltus debesis... Kaip tokį grožį galėtum pramiegoti?! Ir tada  mintys  apie BALTĄJĄ TYLĄ pačios atskuba. Kiek kartų ją – baltąją tylą – bandau prakalbinti, tiek kartų ji vis iškalbingiau, vaizdingiau, paslaptingiau prabyla“.

„Balto paukščio giesmė iš baltosios tylos“ verčia skaitytoją suklusti: baltas žiedas, baltas sniegas, balta šarma, baltas skrydis, baltas šokis, balta ramuma, baltas laukimas... Iš viso apie 30 jo vartojimo atvejų. Ką tai reiškia? Žinia, nuo amžių lietuviams balta spalva asocijuojasi su protėvių dvasiomis, todėl jai suteikiamos apsivalymo ir dieviškumo, šventumo, prakilnumo, didingumo simbolinės reikšmės. Balta spalva nuo seno siejama ir su sąmoningu pareigų vykdymu, socialiniu susitelkimu, tradicijų laikymusi, žinių turėjimu ir atmintimi. Krikščioniškajame gyvenime balta spalva simbolizuoja Dievo Tėvo dieviškąją šviesą.

„Kai blėso spalio saulė...“
Tai eilutė iš Jauniaus Kulnio (poeto, apdovanoto gebėjimu labai koncentruotai, įtaigiai eilėmis išsakyti mintis) dedikacijos „Išnyranti vaikystė“. Skirta ji D. Andrijauskienei, skaityta per knygos pristatymą. Šioje Jauniaus frazėje susipina tiesioginė ir perkeltinė „saulės“ prasmės, kurios  potekstė it „šerkšnas adatom sminga į širdį“, ypač kai atkreipi dėmesį į knygos struktūrą (sudarytojas doc. dr. S. Tumėnas). Pirmame puslapyje – konkursą laimėjęs D. Andrijauskienės „Himnas Šiauliams“, sukurtas Saulės mūšio 780-osioms metinėms atminti (muzika Dainiaus Danilaičio), o paskutiniuose (290–293): „Epilogas“, „Gyvenimo pėdos“, „Nekrologas“ ir „Savas krantas“, parašyti vasaros saulutei ritantis rudeniop – 2018-ųjų liepos mėnesį ir vėliau.

„Epilogu“ literatūroje vadinama baigiamoji kūrinio dalis, kurioje ryškinamas tolesnis veikėjų likimas. Kas tie eilėraščio veikėjai? Jie iš dviejų tikrovių – meno ir gyvenimo, būtent, autorė (pati Danutė, ne lyrinis subjektas) ir jos kūriniai: „Eilėraščiai – mano vaikai, / jau ir vaikystę išaugo. / Nuo rūstaus žodžio, sunkių minčių / saugo mane saugo“. Tie personifikuoti „vaikai“ formuoja meninės realybės autonomiją, pranašesnę už gyvenimo tikrovę.

Frazė „Gyvenimo pėdos“ kiekvienam suprantama. Danutės kūrinėlis skamba  minoru: „Balti vyšnių žiedai plazdėjo / Ir nuplazdėjo. / Pėdos mano per žemę / Ėjo nuėjo... / Ką užgyvenau – liko tik kryžius / Pakelėj. / Jį per sunku man nešti“. „Kryžius pakelėj“ gali būti suvokiamas tiesiogine prasme, bet labiau perkeltine – liko išvargti vargai (rūpesčiai, nelaimės, kančios).

Iš „Nekrologo“, rašyto sau, ryškėja autorės charakterio bruožai: nesipuikuojanti, kukli, nesigirianti savo eilėmis ar jų rinkiniais, nė neketinanti piršti jų kitiems („Poetė galiu būti tik sau“), išdidi, bet nereikalaujanti kitų dėmesio („Pripažinimo – lyg blyno – iš kitų neprašau“), save gerbianti ir savistabos būdu tą garbę sauganti.

„Savas krantas“ – subtilus išėjimo Švieskalnin apmąstymas, bandant stiprų jaudulį  švelninti gyvenimo tikrovę atspindinčiais žodžiais: „Kelio dulkes nusiprausiu / savam krante / ant nežinomybės slenksčio – / ne laikas dar eiti namo“. Bet... Bet „šiandien ryškiau nei vakar / spindi žvaigždės – / milijonais nenugyventų gyvenimų...“ Kas belieka daryti tokioms pajautoms užplūdus? „Prisėsim kryžkelėj“, – kviečia Danutė.

„Žodį mano – kaip kam patinka, taip sverkit“
Susirinkusiuosius menamam susitikimui su D. Andrijauskiene Lieporių bibliotekoje emociškai nuteikė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos jaunųjų kanklininkių – Dorotėjos Bridikytės (pirmasis grojimas publikai), Emilijos Lipinskaitės ir Indrės Nagliūtės (mokyt. Elena Ralienė) koncertinėmis ir folklorinėmis kanklėmis atliktos vaikų ir tautinės tematikos dainos. Užgautos stygos melodijų vingiais ir melosu kūrė prisiminimų erdvės įspūdį, o įspūdingas kanklių tonų sąskambis ir tembras – aliuziją į D. Andrijauskienės vaikystę Čečelių kaime, kur „Viešintą Lėvuo bučiuoja“, kur „pievos buvo jonvabaliais nusagstytos“. Muzika ruošė klausytojus įsijautimui į poetės  gamtos pasaulį, kur „rūku sklaidos laumių plaukai“, perdavė  užuominą į kasdienybės ir būties ribų paieškas („žaibo kirtis / angies geluonimi / nubrėžia ribą / tarp dviejų pasaulių“).

Įtaigesniam iš Kupiškio krašto kilusios Danutės eilių suvokimui labai svarbus buvo  Šiaulių dramos teatro aktorės Linos Bocytės subtilus tekstų (apie 20 eiliuotų ir 4 prozos) skaitymas. Kodėl tiek daug? Tikslaus atsakymo nežinau, spėju – retas kuris iš atėjusiųjų į literatūrinę popietę buvo vartę knygą (tiražas tik 150 egz.). Sutapimas ar ne, bet Ignalinos rajone gimusiai aktorei ir kupiškietei eilėraščių autorei – gimtieji namai ir šimtamečiai medžiai – didžiausia meilė, aistra ir ilgesys. Abiejų pamatinės vertybės – tiesa, grožis, gėris ir dorovė. Abiem aktualu susivokti, kas esi ir kas svarbiausia tavo gyvenime. Neišpasakyta abiejų meilė poezijai. „Pabundu naktį prisiminusi kokią nors eilutę, akimis susirandu knygą lentynoje, pasiimu ją ir skaitau“, – vieno gimtadienio proga yra išsitarusi L. Bocytė.

„Turbūt nė viena grožį ir meilę žadinanti materialaus pasaulio detalė neliko nepastebėta poetės ir neįpinta į eiles, bet ne šiaip paprastai, o filosofine skraiste apgaubta, – sakė knygos redaktorius Stasys Tumėnas, S. – Juodu sopuliu skamba aimanos apie vidinį žmogaus pasaulį: „Niekšybės karčios sėklos – / Kaip iš gausybės rago!“; „Leidžiamės supančiojami, / pažeminami, apvagiami; / apkerpėję tuščiadvasiškumu, / stumdomės prie garbės liūno...“. Redaktoriaus prisiminimų kontekste atsidūrė pastebėjimai, kad dauguma autorės tekstų rašyta ant gelstelėjusio puskartonio lapų, kad braižas buvęs nestandartinis. „Kai pirmą sykį paėmiau tuos lapus į rankas, akyse sumirguliavo – mačiau baisionišką gausybę „ū“. Įsižiūrėjau. Atlėgo. Brūkšneliai vietoje taškų sudėti ant „i“. Akys pamažu priprato prie jos ranka rašytų tekstų“, –  sakė Stasys.

„Teko ir man šifruoti įmantroką Danutės rašyseną, – dalijosi mintimis šventėje dalyvavęs Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ pirmininkas Vytautas Kabaila. – Danutė kompiuterio neturėjo, prašydavo manęs surinkti bent kiek tekstų. Prašymo žinią visada atnešdavo Danielius, jos vyras, pasibelsdamas į duris ir kviesdamas užeiti pas juos. Šiandien didžiuojuos buvęs pirmasis Danutės kūrinių skaitytojas. Dėkoju šeimai – vyrui Danieliui, dukrai Jolantai Jarašiūnienei, sūnui Robertui už itin brangią dovaną – „Prie ištakų savo“.

Lietuvių kalbos draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas Algirdas Malakauskas priminė, kad tik du šiauliečiai – D. Andrijauskienė ir gyd. Albertas Griganavičius (1934–2015) nepraleisdavo nė vieno nacionalinio diktanto konkurso. Danutė laimėjo konkursą „Raštingiausia motina“. Kaip aktyvi visuomenininkė valdžiai adresavo laišką  dėl žalojamos lietuvių kalbos, vieno jos eilėraščio žodžiais tariant, svetimkūniais apaugusios, tebemindomos ir tebeniekinamos.

„Iš kitų rašančiųjų ji išsiskyrė pilietiškumu, kai gynė ne vieną visuomenės interesą“, – rašyta žinutėje apie poetės mirtį. Gal originaliu protestu galima būtų įvardyti ir J. Kulnio prisiminimų fragmentą? „Sykį einu pėsčiųjų bulvaru. Matau Danutę. Sėdi ant vieno iš „Trijų nykštukų“. Sėdi ir, kaip tie geraširdžiai barzdoti žmogučiai, šelmiškai stebi praeinančiuosius. O kur jai prisėsti, aplinkui suolelio nėra?“

„Dvasiškai praturtėjau...“
„Klausydamasis širdies šiluma spinduliuojančių prisiminimų, mintyse fiksuodamas skaitomų tekstų mintis, nepaprastai praturtėjau dvasiškai, – taip savo dėkonę miesto  viešosios bibliotekos Lieporių filialo direktorei Reginai Vertelienei, bibliotekininkei Nijolei Petraitytei, knygos pristatymo organizatoriams, aktorei, kanklininkėms, prisiminimų sakytojams pradėjo svečias iš kito miesto mikrorajono Petras Raudonis.  –  Čia labai daug sužinojau. Jaučiuos tarsi būčiau perskaitęs ne tik šią, bet ir kitas jos knygas“. Analogiškas mintis išsakė poe¬zi¬jos stu¬di¬jos „Plė¬vias¬par¬niai“ literatė Ramutė Saulienė.

Pasakymas „sužinojau“ – padidėjusio žinių kiekio matuoklis, bet ne galutinė riba. Knygos tekstai gali pastūmėti skaitytoją gilesniam savo kultūros pažinimui. Pvz., joje  pateiktas prisiminimų ir paieškų pluoštas apie vaikystėje netoliese gyvenusį paslaptingą Kupiškio krašto vienišių, – Praną Gerulį (1888 –1972?), vegetarą, Vydūno pasekėją, mokėjusį net 7 kalbas („Su savo banda jis kalbėdavosi tik angliškai ir gyvuliai jį labai gerai suprasdavo“). Šios asmenybės pėdsakų aprašymas baigiamas sakiniu: „Tyrinėjimai privalo tęstis, nes to išskirtinė Kupiškio krašto asmenybė nusipelnė savo gyvenimu ir veikla“. Manau, kad autorės pageidavimas jau išgirstas: knygą „Prie ištakų savo“ visai neseniai priėmęs Kupiškio meras Dainius Bardauskas pažadėjo ją perduoti kraštotyrininkams, kad šie tęstų autorės įdirbį. Merą domino ir pati žemietė – Danutė Andrijauskienė, ir jos kūryba.  

Dar kitokia pažinimo kryptimi mane pačią nuvedė Danutės parašytas posmuotas biografinis tekstas „Simonas Daukantas“: „Apie jo gimimą – / būsimą tautos švietėją / šitaip buvo pranešta „svietui“ / bažnyčios metrikų knygoje: / „1793 m. spalio mėn. 29 d. / aš, Simonas Lopacinskis, / Lenkimų altarista, / apkrikštijau sūnų, / vardu Simonas, vakar gimusį / iš teisėtos moterystės tėvo bajoro / Jurgio Daukanto ir / motinos bajorės / Kotrynos Odintaitės“. Pradėjau gilintis į žemiečio biografines subtilybes, kurių, sovietmečiu mokytojaudama Lenkimų vidurinėje, nebuvau pastebėjusi. Domesys atvedė į dvarą Kivyliuose (Skuodo raj.), kur 1829 m. atitekėjo istoriko vyriausioji sesuo Anastazija Daukantaitė. Brolis Simonas ne kartą svečiavosi Kaunackių dvare. Mintis apie dvarvietės ir S. Daukanto atminimo išsaugojimą 2011 m. kilo Maskvoje gyvenantiems Vsevolodui ir Natalijai Cvetkovams, šeštosios kartos Kaunackių palikuonims. Vos ne griuvėsių atgaivinimo darbų ėmėsi Šiaulių pietinio rajono bažnyčios kunigo Jordano Urbono pusseserės Liudos šeima. 2013 m. iškilmingai švęstas atkurto paveldo pristatymas visuomenei.

***
Literatūrinės popietės dalyviai vieni kitiems sakė AČIŪ už bendrystę, poezijos terapiją, buvimą kartu su Danutės Andrijauskienės knyga. Lieporių bibliotekininkės dėkojo Danutės šeimos nariams už dovanotas „Prie ištakų savo“ knygas. It paukštė balta bibliotekos salėje nardė nekrologo mintis: „Poetai nemiršta – jų žodis sklando, nusėda skaitytojų sąmonėse, širdyse“, kurią renginio pabaigoje sustiprino prasmingai skambėjusi, pritariant dalyviams, E. Ralienės atliekama daina „Diemedžiu žydėsiu“.

Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė skaitomais tekstais užvaldė klausytojų dėmesį.
B. Musneckienės nuotr.