Nepalas – Himalajų širdis
Iš Indijos į tolimąjį Nepalą atvykome lapkričio mėnesio pradžioje. Mūsų žygis Nepale truko beveik tris savaites ir vyko per Himalajus, kalnų serpantinų keliais ir vieškeliais.
Kelionės metu susipažinome su įspūdinga Nepalo gamta, kraštovaizdžiu, žmonių buitimi, tūkstantmečio senumo šventyklomis ir šiuolaikiniais moderniais ašramais, budistiniais vienuolynais ir induizmo apeigų skulptūromis, įvairių tautų ir tautelių papročiais ir tradicijomis. Šis žygis atspindi įvairialypį ir nepakartojamą kalnų šalies – Nepalo – pasaulį, kuris žaižaruoja įspūdingomis spalvomis, nepakartojamais vaizdais, subtiliais kvapais ir garsais.
Pasikeičia ne tik žmonės, gamta, aplinka, bet ir oras. Patenki į visai kitą pasaulį, kuris pavergia savo nuoširdumu, išskirtinumu, gamtos ir žmonių įvairove. Ši šalis išsiskiria begaline erdve, skaidriomis spalvomis, kalnų oro gaiva, debesų kepurėmis viršukalnėse...
Nepalas – nedidelė valstybė Himalajų kalnuose, tarp Kinijos ir Indijos, užimanti 147 181 kv. m plotą ir turinti apie 30 mln. gyventojų. Čia susikerta keliai, jungiantys Indiją, Tibetą ir Kiniją.
Įdomi ne tik šios šalies gamta, bet ir istorija, kultūr ir papročiai. Prieš daugiau kaip 250 metų, 1768 m. tuometinis valdovas Prithivis Narajanas suvienijo visą šalį, sukurdamas dabartinį Nepalą. Po daugelio pakilimų ir nuosmukių 1923 m. Nepalui buvo suteikta nepriklausomybė, pradėtos demokratinės reformos. 2006 m. buvo priimta nauja laikina Konstitucija, 2007 m. gruodį Nepale prasidėjo oficialus perėjimas į parlamentinę demokratiją, monarchija liovėsi egzistavusi. 2007 m. gruodžio 28 d. Laikinasis parlamentas paskelbė, kad Nepalas tampa federaline demokratine respublika. Pirmas Steigiamojo susirinkimo susitikimas tai oficialiai įteisino 2008 m. gruodžio 28 d. Dabar šis demokratijos procesas tęsiasi.
Nepalas iš visų pusių apjuostas kalnų. Jis visas patenka į Himalajų ekosistemą. Šiaurėje – pagrindinis Himalajų kalnagūbris su aukščiausiomis pasaulio viršūnėmis, apimąs 300 kvadratinių kilometrų – penktadalis Nepalo ploto. Čia svajoja apsilankyti viso pasaulio alpinistai ir keliautojai, norintys iš arčiau pamatyti Himalajus, aukščiausią pasaulio kalną – Everestą.
Didžiąją dalį Nepalo sudaro vidurio kalvos (Pahar), sutampančios su Mahabharato kalnagūbriu. Jis užima 18 000 kvadratinių kilometrų, vos ne penktadalį šalies teritorijos. Tai tankiausiai gyvenama krašto dalis, apaugusi miškais ir krūmynais.
Pietuose Mahabharato kalnagūbrį pratęsia Šivaliko kalnagūbris. Keliose vietose tarp jo ir Mahabharato kalnagūbrio susidaro siauri ir ilgi slėniai: Džogbudha, Surkhetas, Dangas, Čitvanas, Kamala, Marin Khola, Karputaras, Navalpuras, Saljantaras, Palpa, Pokara, Tumlintaras – tai lygumų žemės, šalies aruodas.
Nepale didelė gamtos įvairovė. Pasienyje su Indija plyti musoniniai miškai ir tropinės savanos, vidurio kalvose – subtropiniai lapuočių ir spygliuočių miškai, Himalajų šlaituose – aukštikalnių pievos ir krūmynai. Čia aptinkama apie 1240 gyvūnų ir beveik 7000 rūšių augalų. Išskirtiniausi šalies žinduoliai: bengalinis tigras, bengalinė lapė, dūminis leopardas, irbis, mažoji panda ir kt. (Žr.: vikipedija: https://webcache.googleusercontent.com/search?q=сache:uplfUT...).
Keliautojas Antanas Poška knygoje „Indoeuropiečių istorijos pėdsakais“ apie Nepalą rašė: „Pietinėse Himalajų prieškalnėse, kur susidarė didesnės terasos ir Trisulio, Gandako, Kaurio, Bario, Kosio ir Bagmačio upių slėnio lankos, žemdirbiai įsikūrė dar prieš mūsų erą. Šios lankos, kasmet apsemiamos liūčių metu ir tręšiamos nuosėdomis, yra nepaprastai derlingos. Klimatinės sąlygos ten leidžia nuimti du, o kartais net tris derlius. Atitinkamame aukštyje auginami rugiai, kviečiai, miežiai, avižos. Žemesnėse vietose, upių terasose, auginami ryžiai, cukrinės nendrės, kardamonas, žemės riešutai, tabakas. Soduose auga mangamedis, citrinos, apelsinai, bananai.
Palyginti su Indijos žemdirbiais, nepaliečiai labai darbštūs ir rūpestingi, nes be šilto klimato ir kalnų srovių vėsos, visa kita yra sukurta jų pačių rankomis. Visas dirbamos žemės plotas yra atkariautas iš džiunglių. Nepaprastai daug darbo reikalauja pasėlių ravėjimas ir dirvų apsauga, kad kur nors užtvankėlėje prasiveržęs vanduo neužneštų viso lauko dirvožemiu. Laukuose dirba visi, net ir naktimis, nes reikia viską pertvarkyti iki didžiųjų liūčių ir suspėti per sezoną nuimti net tris derlius.
Nepaliečiai, kaip ir visi žemdirbiai, yra labai vaišingi. Svečią ar kaimyną, užsukusį į jų namus, vaišina trimis tradicinėmis miežių alaus stiklinėmis. Jų namai labai primena lietuviškus, tiktai jie dengti nendrėmis su skyle stoge dūmams išeiti, kurią, šaltesniam orui užėjus, visai uždaro. Yra net posakis: „Kai kalnai baltėja, nepaliečiai juodėja“, tai yra apsmilksta. Kiekvienas kaimas turi savo numą – pastatą, kuriame renkasi seniai aptarti įvairių reikalų. Brakad, Pančajato (penkių valdybos narių) vadovas, tariasi dažniausiai dėl derliaus pardavimo kainų ir skiria žmones, kuriems derlių teks pristatyti į turgų ar net nugabenti į Indiją.
Viskas gabenama dažniausiai ant pečių, nes nėra jokių kelių, o tik siauri takeliai, dažnai besiraitantys uolų briaunomis. Jakais gabenama tik geresniais keliais. Šie gyvuliai labai kvaili ir dažnai sugadina krovinius. Nepaliečiai kartais keliauja net tris tūkstančius kilometrų, kad savo prekes parduotų centrinėje Indijoje. Dažnai ir laukai, vadinami pukko, yra už 200 kilometrų nuo gyvenvietės. Tokių laukų nereikia laistyti. Juose sėjama prosa, kukurūzai, miežiai, nes jų nereikia ir ravėti. Norint gauti tris derlius, grūdai prieš sėją daiginami namie, o tik sudygę sodinami dirvon, dar nenuėmus pirmojo derliaus. Ardami nepaliečiai nesinaudoja geležine žagre. Vieni iš jų aiškina, kad negalima motinos žemės krūtinės draskyti geležimi, kiti sakosi, kad geležinės žagrės akmenuotoje dirvoje greičiau lūžta negu medinės. Garbina motiną žemę – Šrimati ir laikosi budizmo nuostatų. Kalba indoeuropiečių kalbomis. Sakosi, kad jie atsikėlę iš Septynupio, tai yra, iš krašto, plytinčio tarp Balchašo, Sasykolio, Alakolio ežerų, Džungarijos Alatau ir Šiaurės Tian Šanio kalnagūbrių“.
Lumbinis – Budos gimtinė
Sunouli. Indijos ir Nepalo pasienis. Lapkričio 6 dienos ankstyvas rytas. Septinta ryto. Ryto tyla ir žydras dangus. Oras gaivus ir skaidrus. Jaučiasi pirmieji aklimatizacijos požymiai, nuo aukščio lengvai svaigsta galva. Pėsčiomis, su kuprinėmis prikrautomis alpinizmo amunicijos mes, lietuviai žygeiviai, pereiname Indijos ir Nepalo valstybių sieną. Sutvarkę visus pasienio formalumus, įžengiame į Nepalo valstybės teritoriją. Čia, pasienio užkandinėje, išgeriame arbatos su jakės pienu ir pajudame Nepalo sostinės Katmandu link. Mus veža privačios Katmandu kelionių kompanijos „Manakamana“ turistinis autobusas, kurį vairuoja linksmas nepalietis vairuotojas. Visą kelią mus lydi iš autobuso automagnetolo sklindanti nepaliečių muzika ir dainos, primenančios indų liaudies melodijas.
Pakely sustojame Lumbinio miestelyje. Čia atkeliauja piligrimai ir maldininkai iš viso pasaulio, garbinantys Budą. Pasak legendos, Budos gimimo vieta yra netoli Kapilavastu, Nepalo teritorijos pietuose, apie 190 kilometrų į vakarus nuo Katmandu. Pagal legendą, būtent čia Lumbinio kaime, netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos prieš daugiau kaip du su puse tūkstančio metų (apie 560 m. pr. Kristų) gimė Sidharta Gautama, kuris vėliau buvo pavadintas Buda (Bodisatva) ir tapo budizmo pradininku. Jis atnešė Gerąjį mokymą milijonams žmonių.
Lumbinio vietovėje, į šiaurės rytus nuo tos vietos, kur Bodisatva nusileido į savo motinos įsčias, stovi stupa. Dabar čia esančią stupą, vienuolyno liekanas ir rūmų griuvėsius, apjuostus įvairiaspalvėmis maldos vėliavėlėmis, lanko maldininkai ir piligrimai, išpažįstantys budizmą, iš įvairių pasaulio šalių.
Nepalas. Lumbinis.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
