Tolyn į Tuniso pietus: nuo Matmatos kalnų iki Sacharos dykumos      
Viena iš įspūdingiausių Tuniso vietovių, primenančių mėnulio kraštovaizdį, yra pietuose išsidėstę Matmatos kalnai.  

Aplink Matmatą yra net keletas senųjų berberų gyvenviečių, tokių pačių, kokiose jie gyveno dar IV a. pr. Kr. Čia galima pamatyti unikalius urvinius namus. Matmata vadinama trogloditų kaimu. Trogloditais vadinami žmonės, gyvenantys kreidos urvuose. Trogloditai – tai dykumos berberai, nuo senų  laikų gyvenantys Matmatos apylinkių uolose išskaptuotose urvuose. Berberų gentis, norėdama apsisaugoti nuo dykumos karščio, išsirausė žemėje urvus ir ten apačioje įsikūrė. Urvai – savotiški namai kalno viduje, į kurių kiemą galima pažvelgti užlipus ant kalno. Kai kuriuos iš tų namų jungia tuneliai.

Tradicinis trogloditų namas savo forma primena didelį į smėlį įleistą dubenį akmeninėmis sienelėmis, iš kurio į visas puses šakojasi įėjimai į tamsius kambarius. Iš pradžių iškasama didžiulė šulinį primenanti duobė, tarsi didysis kiemas, o iš jo į visas puses išrausiamos kitos erdvios patalpos – kambariai. Juose visą parą laikosi maždaug 20 laipsnių šiluma. Tai itin svarbu, nes Sacharoje dienos itin karštos, o naktys – šaltos. Šie gyvenamieji būstai gali būti tarpusavyje sujungiami urvais-koridoriais ir sudaryti kompleksus.

Pažiūrėjome viena iš tokių urvų. Jame gyvenanti berberė Fatima, pasitiko turistus tautiniais drabužiais pasipuošusi, veidą ir rankas išsidažiusi augaliniais chna dažais. Ji leido apžiūrėti būstą ir mielai fotografavosi su visais atvykėliais, įspraudžiančiais į delną kelis dinarus. Berberų egzotiškuose būstuose nakčiai gali apsistoti ir turistai, nes keletas jų paversti viešbučiais. Šalia šio ir daugelio kitų kaimų berberai siūlo keliones į dykumą kupranugariais.

Neįtikėtinas Mėnulio paviršių primenantis Matmatos kraštovaizdis su trogloditų gyvenamaisiais namais, Tauzaro ir Duzo apylinkėse supantys smėlynai tapo idealia filmavimo aikštele JAV režisierio Džordžo Lukaso filmų „Žvaigždžių karai“ epizodams. Todėl čia kai kur galima aptikti „Žvaigždžių karuose“ panaudotų keistokų pastatų ar pavienes kosmines stoteles primenančių bokštelių.

Dažnas vaizdas dykumoje – berberų kaimai. Tai savitų papročių, kultūros ir kalbos tauta. Jie turi bendrų bruožų su tuaregais, gyvenančiais Vidurio Afrikoje, tačiau nieko bendra – su arabais. Berberų kaimuose vietiniai gyventojai tarpusavyje dar kalba senąja imazin kalba. Pagrindinis berberų pragyvenimo šaltinis – gyvulininkystė.

Berberų moterys išsiskiria tatuiruotomis rankomis ir veidais. Daug kur galima pamatyti berberes rankinėmis girnomis malant grūdus. Moterys staklėmis audžia gražiausius raštus, gamina įvairiausius rankdarbius. Šiuos rankdarbius, įvairius dirbinius, dykumų akmenis ir smėlio rožes vietiniai vyrai ir vaikai pardavinėja turistams. Jie taip pat užsidirba pardavinėdami savo dirbinius turistams.

Pietavome vaizdingoje Matmatos kalnų vietovės viešbutyje „Ksar Amazigh Matmata“. Po pietų toliau vykome į Tuniso pietus. Kelias ėjo per dykumą, išmėginome Paryžius-Dakaras lenktynių trasą. Važiuojant ralio Paryžius-Dakaras trasa, visureigių kortežas iš asfaltuoto kelio nusuko į smėlėtą šunkelį, kad pademonstruotų mums važiavimo dykuma ypatumus. Važiavome vinguriuodami per smėlio kopas iš vieno šono į kitą, patyrėme nepakartojamų įspūdžių ir vaizdų.  Sustojome pakely vienoje iš lenktynių trasos servizo stotelių. Čia atsigaivinome ledais ir šalta „Coca cola“. Atvykome į Sacharo dykumos pakraštyje įsikūrusį viešbutį „El Faouar“.

Vakare jodinėjome vienkupriais kupranugariais po Sacharos dykumą. Vietiniai gidai perspėjo apie slenkantį slėnį, kuriuo nesaugu vaikščioti, nes galima prasmegti. Matėme juodą kopą, vietiniai tiki, kad juodas smėlis – didelė laimė.  Matėme dykumos lapę, driežus varanus, skorpionus, gyvates. Dykumoje gėrėme berberų paruoštą arabišką arbatą, kuri nežmoniškai saldi ir stipri – visai kaip kava. Ji geriama iš nedidelių stiklinaičių, įmetus ten žalią mėtos lapą. Vakarienė ir nakvynė dykumų viešbutyje.

Pietų uostas – Gabesas
Pernakvoję, kitos dienos rytą išvykome toliau į pietus. Nuo Matmatos važiavome per didelių alyvmedžių giraitę, datulių plantacijas. Pravažiavome El Hicha, Amarat miestelius, kuriuose matėme kupranugarių vilkstinės, vietinius turgus.

Pakeliui sustojome Gabeso (dar Abesas, Gabes, antikoje Takapė) mieste. Jame gyvena apie 116 tūkst. gyventojų. Tai Gabeso vilajeto administracinis centras. Jis įsikūręs pietinėje šalies dalyje prie to paties pavadinimo įlankos, kartais dar vadinamas Pietų uostu. Čia yra oro uostas, į kurį atskrenda lėktuvai su turistais iš iš Lietuvos.

Gabesas garsėja puikiais paplūdimiais, viešbučių ir spa centrų gausa. Šis miestas-oazė, įsiterpęs tarp jūros ir žaliuojančių palmių giraičių, garsėja chna. Oazėje auga datulinės palmės, granatai, figmedžiai, vynuogės. Šioje vietoje auginami ir prieskoniai, kurių galima pigiai nusipirkti vietos turguje. Turguje gausu ir jūros gėrybių, nes šio miestelio gyventojai verčiasi žvejyba.  

Gabese papietavome restorane, gėrėme iš nedidelių puodelių tamsią arabų kavą. Ji buvo skani, tačiau labai saldi. Paskui sėdę į visureigius išvykome keliu, vedančiu į Atlaso kalnus. Arabų vairuotojų vairuojamais automobiliai, aprūpintais puikia kondicionavimo sistema, įveikėme nemažą atstumą pavojingais kalnų keliais.

Kuo toliau į pietus, tuo darėsi karščiau. Mažos kalvelės, krūmai, brūzgynai, pusiau išdžiūvusios upės vagos. Kur ne kur plyti oazės, kurias juosia palmių giraitės. Vešlią augmeniją pakeitė skurdūs krūmynai ir žolės. Ir visą kelią lydėjo nuolatinis palydovas – kaktusai. Vietoj mūsų akiai įprastų miškelių čia driekėsi alyvmedžių giraitės, aplink kurias – kaktusų gyvatvorės, apsaugančios pasėlius nuo įvairiausių kenkėjų ir išalkusių gyvūnų.

Kylame serpantinais vis aukštyn į kalnus. Keliaujant Atlaso kalnais, siaurais bei vingiuotais keliais, žadą nuo aukščio ir staigių kalnų kelių užspausdavo net labiausiai patyrusiems turistams, galintiems pasigirti profesionaliu vairavimu gimtinėje.

Duga – geriausiai išlikęs antikos miestas
Privažiuojame Dugą. Iš pradžių Duga buvo berberų gyvenvietė. II a. pr. m. e. ji tapo Numidijos karaliaus Masinisos sostine. II a. pr. m. e. Dugą užgrobė romėnai ir ji tapo senovės Romos imperijos miestu Šiaurės Afrikoje. Dugą dar valdė Bizantija, o vėliau ji buvo užgrobta vandalų.

Dabar Duga vienas geriausiai išlikusių antikinių miestų, užimantis 65 ha archeologinių kasinėjimų plotą. Jame daug architektūros ir istorinių paminklų.

Aplankėme Kapitolijaus griuvėsius. Iki šių dienų labai gerai išsilaikęs 3500 vietų senovės romėnų teatras, statytas dar 168 m. iki mūsų eros. Mieste išliko nemažai senovinių gatvių, statinių ir mozaikų fragmentų, romėnų pirčių, finikiečių mauzoliejus, Saturno šventykla, pastatyta II a. pr. Kr., kurioje buvo garbinamas Jupiteris, 205 m. pr. Kr. Aleksandro Severo garbei pastatyta triumfo arka.

1997 m. Duga įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip geriausiai išlikęs senovės miestas Šiaurės Afrikoje.

Amatininko dirbtuvė Gabese.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Transportas Dugos gatvėje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.