Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko Evos Tombak ketvirtosios knygos „Minčių žvėrynas“ pristatymas. Redaktorė, žurnalistė, rašytoja, jogos mokytoja, keliautoja E. Tombak papasakojo apie savo nesėkmingas patirtis, kurios jos nepalaužė, o skatino judėti į priekį. Taip knygų autorė atrado jogą, be kurios dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo. Naujausioje knygoje „Minčių žvėrynas“ autorė dėmesį koncentruoja į mūsų pačių įvairias mintis, kurios neretai gali mus ir trikdyti.
„Man norėjosi parodyti savo asmenybės reikšmingumą“
Knygų autorė ir jogos mokytoja E. Tombak papasakojo, kaip Lietuvoje atsirado pirmasis nepriklausomas žurnalas moterims „Ieva“. Taip atsitiko, jog ją atleido iš darbo. Pasikeitė redaktorius, o naujojo redaktoriaus požiūris buvo toks, jog moterų, kurios turi mažų vaikų, ar tos, kurios dar gali gimdyti, jo leidinyje neturėtų būti.
Tada E. Tombak labai supyko, tačiau tuo metu buvo labai geras laikas pasikeitimams. Taip ji nusprendė pradėti leisti savo žurnalą.
„Man tai buvo žaidimas, norėjimas sureikšminti save ir parodyti, kad esu kažko verta. Taip išėjo, jog tas žodis materializavosi. Viskas įvyko tinkamu laiku, 1989 m. „Ieva“ buvo pirmasis nepriklausomas žurnalas moterims. Pinigų leisti leidinį nebuvo, reklamos verslas tuo metu nelabai egzistavo, bet žinojau, kad Vakaruose egzistuoja leidinių, kurie turi labai gražių reklamų. Labai norėjosi sukurti kažką panašaus į tai. Jei prisimenate, kaip 1989 m. atrodė leidiniai, ta pati „Tarybinė moteris“, jos tuomet storis buvo 34 puslapiai, buvo visa juodai balta ir spausdinta ant laikraštinio popieriaus. O man norėjosi parodyti savo asmenybės reikšmingumą ir išleisti leidinį, kuris būtų ant kreidinio popieriaus, turėtų labai daug puslapių. Suradau pirmąją reklamos vadybininkę, savo kaimynę, kuri irgi neturėjo ką veikti. Sakau, jog reikia mums surasti reklamos, kad galėtume padengti leidinio spausdinimo išlaidas. Puikiai prisimenu tą dieną, kai surinkau žmones – mano leidinio komandą, tai buvo žmonės iš gatvės. Puikiai prisimenu ir tą panišką baimę, kada jiems pasakiau, kad leidinio redaktore būsiu aš. Labai bijojau, kad kažkas anksčiau už mane tai pasakys“, – pasakojo E. Tombak.
Kiekvieną ragina nebijoti savo avantiūrizmo
Lietuva buvo pirmoji iš Baltijos šalių, kuri ėmė spausdinti žurnalą „Cosmopolitan“. Knygų autorė ir jogos mokytoja E. Tombak pasakojo, jog žurnalas „Cosmopolitan“ atsirado tada, kai su „Ieva“ prisidarė tokį kiekį skolų, kad tebuvo tik dvi išeitys: arba gėdingai užsidaryti, arba surasti, kas perpirktų bankrutuojantį leidinį.
„Tuomet gimė absoliučiai beprotiška idėja: į vieną tarptautinį leidinį įdėjome reklamą, nors tuo metu neturėjome pinigų. Tačiau taip padarėme, nes tikėjome, jog visi sunkumai stebuklingai išsispręs. Niekas neišsisprendė, sumokėjome 2600 dolerių. Tai buvo milžiniški pinigai už pusę puslapio juodai baltos reklamos. Pamenu, kai atsiuntė mums tą leidinį, tada su vyru desperatiškai jį vartėme ir pirmiausiai pamatėme žurnalo „Cosmopolitan“ reklamą. Abu susižvalgėme ir nusprendėme leisti šį žurnalą Lietuvoje. Nesvarbu, kokia idėja atrodytų beprotiška, bet visada verta pamėginti neišsigąsti savo avantiūrizmo. Žurnalas „Cosmopolitan“ išėjo po mėnesio, kai pasigimdžiau trečiąjį savo vaiką. Labai su vyru bijojome, jog sužinos, kad esu nėščia, nes galėjo žurnalo „Cosmopolitan“ pirmojo leidinio išleidimą ir atidėti. Paslaptyje laikėme šį faktą. Ir tik tada, kai išėjo pirmasis leidinys, pasakėme, kad pas mus yra vieno mėnesio vaikas. Tačiau nemanau, kad taip reikia daryti. Kai tu laukiesi, nereikia leisti žurnalą „Cosmopolitan“, – sakė E. Tombak.
Ji labai myli tai, ką daro, todėl ją reikėjo atplėšti nuo „Ievos“ tam, kad galėtų su ja išsiskirti. Todėl šį leidinį pardavė. Tada jai buvo taip gėda, kad nebuvo net kur akių dėti. Ir tada nusprendė, kad reikia išvažiuoti ir padaryti kažką naujo. Nebesinorėjo toliau leisti žurnalų, nes buvo didelė gėda, kai turėdavo prašyti pinigų, meluoti tiražą ir kokia nauda bus reklamos davėjams. Taip ji išvažiavo į Australiją, tačiau ten patyrė dar vieną nesėkmę. Ten žaibiškai jai nepavyko įgyvendinti dar vieno verslo. Tačiau Australijoje ji atrado jogą, apie kurią niekada nebuvo net pagalvojusi.
Jogos mokymasis buvo pats geriausias dalykas
E. Tombak mėginimai pradėti praktikuoti jogą realiai baigdavosi niekuo. Kai ji nueidavo į jogos užsiėmimus, suprasdavo, kad tai yra visiškai ne jos vieta, nes ten niekas nevyksta, o jai visada norėjosi kažką daryti. 16 metų kiekvieną dieną po 10 km bėgiodavo, kažkada trejus metus kiekvieną dieną vaikščiojo į aerobikos užsiėmimus. Jai reikėjo judesio, nes jei nėra prakaito, vadinasi, nieko ir nėra.
„Aš jogos mokytoja tapau vėlai – man buvo per 50 metų. Tai reiškia, kad kai nuvažiuoji į jogos kursus, esi su labai jaunais žmonėmis. Jų amžiaus vidurkis apie 25 m. Tada įsivaizduokite, kaip tu šalia jų jautiesi. Tu matai, kokie jie yra lankstūs, kiek jie daug visko gali.
Dar apsunkinau save tuo, kad mokiausi anglų kalba. Todėl ne viską supratau, buvau sena, nelanksti ir dar su svetima kalba. Pamenu, viena labai žavi panelė iš Vokietijos mane pakvietė kavos. Tada jai bandžiau pasakyti, kaip jaučiuosi. O ji man atsakė, kad pažiūrėk, kiek tau metų.
Šiandien, kai žiūriu į tai atgal, suprantu, kad būtent jogos mokymasis buvo pats geriausias dalykas. Aš supratau, kad buvau bloga mokinė, tačiau man buvo nesvarbu, jei ir negausiu pažymėjimo, vis tiek norėjau būti ten. Tai yra stipru, kai sugebi nepabėgti iš ten, kur tau yra blogai.
Aš nesu ideali jogos mokytoja kiekvienam, nors kažkam esu. Kiekvienas iš jūsų tam tikrame žmoguje gali pamatyti savo tikrąjį mokytoją. Iš pat pradžių savo vaikams esame didieji mokytojai ir idealai, o vėliau jie supranta, kad tėvai nėra idealūs, nes ne viską žino. Lygiai tas pats yra ir su mokytojais. Mūsų didžiausi nusivylimai yra tai, kad vertiname žmones. Jiems priskiriame dieviškąsias savybes, bet turime ir žmogiškųjų savybių, kurios yra labai gražios“, – pasakojo
E. Tombak.
Srautinis rašymas padeda suprasti, kas iš tikrųjų esi
Knygų autorė ir jogos mokytoja E. Tombak teigė, jog visi esame kaip kaukių komplektas, nes vis kažką vaidiname. Pavyzdžiui, turime vaidmenis šeimose, darbuose ir labai dažnai tapatinamės su tais vaidmenimis.
E. Tombak anksčiau tapatinosi su žurnalu „Ieva“, nes manė, kad šis žurnalas yra ji pati. Lygiai tas pats yra ir su mūsų sukurtais vaidmenimis, ir su tais vaidmenimis, kuriuos primeta kiti.
Todėl E. Tombak praktikuoja srautinį rašymą, kuris suteikia galimybę sugrįžti prie savo autentiškumo ir pajausti, kas esi.
„Visi norime, kad prie mūsų artėtų tie žmonės, su kuriais turime panašius dažnius, bet tam reikalingas autentiškumas. Jei vaidinsime, prie mūsų ir bus tie žmonės, kuriuos pritraukia mūsų vaidmuo. Nemanau, ar būtų gerai, jei išliktume tokie patys, kokie buvome vaikais. Gerai yra, kai suvoki, kad tavo amžius geras dalykas, nes pokyčiai be galo įdomūs, o joga, savistaba ir mano knyga yra būtent apie tai. Normalu, kad mes keičiamės.
Pavyzdžiui, baimė yra proto cenzorius, kuris sako, kad mums reikia laikytis tam tikrų vaidmenų, nes esame nepakankamai geri, gražūs ar talentingi. Baimė yra toks pojūtis, kai nereikia stengtis jo sunaikinti ar nuo jo pabėgti. Būtų labai gerai suprasti, kodėl ji yra. Vienas iš srautinio rašymo būdų ir yra, jei žinai, kad turi baimę, gali pamėginti pasiaiškinti, ką ji tau sako. Tada atsisėdi ir rašai visas savo baimes, kurios ateina į galvą. Yra labai įdomu tai atlikti grupėje, nes tada pamatai, kokie būdami išoriškai skirtingai, esame savo prigimtimi vienodi. Taip pat yra labai geras metodas, kai parašai savo baimei laišką“, – pasakojo knygų autorė ir jogos mokytoja E. Tombak.
„Minčių žvėrynas“ – knyga apie savo minčių sekimą
E. Tombak pasakojo, jog visas savo knygas galėtų pavadinti saviterapija. Pirmąją knygą „Kas liko už kadro“ parašė prieš išvykstant į Australiją. Tai buvo lyg atsisveikinimas. Antrąją knygą „Laisvė basomis“ parašė, kai grįžo iš Australijos ir buvo išbandžiusi jogą. Trečioji knyga „Laimės piliulės“ buvo apie laimę, tokią temą autorei pasiūlė leidykla, tačiau E. Tombak negali suprasti, kodėl rašė tokia tema, nes jai ši tema nėra labai svarbi. Jos manymu, žmonės labai sureikšmina žodį „laimė“. Dauguma įsivaizduoja, kad laimė yra susijusi su turėjimu, tačiau tie, kurie turi, supranta, kad tai nėra laimė.
„Pradžioje galvojau, jog naujausios knygos idėja bus parašyti apie savistabą. Tai būtų lyg knygos apie jogą pratęsimas. Tačiau vėliau viskas nuklydo į minčių sekimą, kokie minčių gyvūnai mus dažniausiai aplanko. Juk tai yra mąstymas apie prasmę, apie amžių, apie išėjimą, apie santykius. Tokiu būdu knygoje „Minčių žvėrynas“ atsirado tiek daug visokių skyrių. Norėjau šia knyga parodyti, kiek yra daug kelių.
Realiai ši knyga yra apie nusiraminimą, savo minčių sušukavimą, nes mus dažniausiai ir trikdo mūsų mintys. Didžioji dalis minčių yra netikros, jos yra perpintos su emocijomis. Mano vienas iš metodų yra pasakyti minčiai ne dabar, tačiau jei ji nepasiduoda, ją pasiunčiu.
Kai pradedi sekti savo mintis, mano atspirties taškas būna joga. Man labai gražu yra budistinės technikos, kurios siejasi su žvėrimis. Pavyzdžiui, meditacija susijusi su beždžione. Taip pat man labai patinka atrasti šunišką ir liūtišką protą. Skaitydama viską stengiuosi perleisti per save. Siūlau ir jums, kai skaitote knygas, kuriose yra patarimai, niekuo aklai nepatikėkite. Pirmiausia tai perleiskite per save ir pažiūrėkite, ar jums tai tinka. Jau žinau, kad mano penktoji knyga bus apie mistinius nutikimus. Tai bus žmonių iš Lietuvos istorijos, kurios bus unikalios ir tuo pačiu stengiausi atsirinkti tuos pašnekovus, kurių sveiku protu neabejoju“, – pasakojo knygų autorė ir jogos mokytoja E. Tombak.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
