Raimundo Sližio (1952–2008) tapyba tokia neįprasta, išskirtinė, kad jos neįmanoma su niekuo palyginti. Keistos figūros, keistos spalvos ir dar keistesnės paveiksluose pasakojamos istorijos. Tuo, žinoma, šis tapytojas ir įdomus ir kolekcininkams, iš kurių keli – Evaldas Rimšelis, Jurgaičiai, Zabuliai, Simas Sližys, Vilniaus dailės akademijos muziejus – paskolino R. Sližio paveikslų „Laiptų galerijoje“ eksponuojamai parodai, ir meno mėgėjams, gausiai sugūžėjusiems į parodos atidarymą.

Stulbinantis meninis pasaulis
R. Sližio tapyba – pavieniai darbai – Šiaulių „Laiptų galerijoje“ grupinėse parodose eksponuoti ne kartą, tačiau personalinė jo kūrybos paroda surengta pirmąsyk. Ir ji daugelį pakerėjo.

Dvidešimt šeši tapybos darbai – nuo pačių ankstyviausių iki vėlyviausių – parodoje pateikia visos šio menininko kūrybos pjūvį.

Atsiveria stulbinantis R. Sližio meninis pasaulis, kuriame žmonės, labiau panašūs į ateivius iš visatos platybių ar vandenynų gelmių, vilki prabanga tviskančius apdarus, gyvūnai, labiau panašūs į žmones, veda radijo laidas...
O paveikslų spalvos! Jos tokios netikėtos – minkštos, pastelinės... Veiksmo drobėse lyg ir nėra, bet kiekvienas jų lyg virpa nuo vidinės energijos.

Ir pavadinimų dailininkas nemėgo – patys žiūrovai tenusprendžia, kas paveiksle pavaizduota.

Tad kuo taip žavi šio menininko darbai? Atsakyti į šį klausimą gali padėti tik kolekcininkai ir menotyrininkai.

Domina kalbančios drobės  
Tapytojas R. Sližys dirbo ir restauratoriumi, ir pedagogu, ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, ir, žinoma, daug tapė. Jo kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose, Lietuvos valstybiniame dailės muziejuje, Magdeburgo valstybiniame muziejuje (Vokietija), dailininko darbų turi privatūs Lietuvos, Lenkijos, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Kanados, Gruzijos, Latvijos ir Estijos kolekcininkai.

Vienas iš tų kolekcininkų Evaldas Rimšelis domisi lietuvių tapyba pakankamai seniai – maždaug penkiolika metų. Kaip pats sako, jam padeda žymus kolekcininkas Edmundas Armoška ir dailės žinovas Ričardas Jakutis lavinti skonį ir plėsti interesus.

„Esu atsirinkęs kolekcionuoti tik kai kurių lietuvių dailininkų darbus, – sako E. Rimšelis. – Dauguma R. Sližio darbų į mano kolekciją atkeliavo šiam dailininkui išėjus Anapilin. Patekimo kanalų buvo pakankamai daug, esu įsigijęs aukcionuose ir iš kitų kolekcininkų. R. Sližio darbai man labai patinka, turiu jų pakankamai daug. Kuo sudomino? Kalba pati už save jo tapyba – mane domina kalbančios drobės, man gražu jo figūros, kolorito sprendimai.

Kolekcionuoti jo darbus – subjektyvūs emociniai sprendimai, nėra kokios nors sistemos ar racionalaus pagrindo. Darbai turi patikti man ir mano žmonai. O jau paskui yra kiti kriterijai.“

E. Rimšelis sako neturintis tikslo savo kolekcijos deponuoti ar slėpti: paskutiniu metu  keletas darbų eksponuoti M. K. Čiurlionio muziejui Kaune, Vilniaus rotušėje, Paveikslų galerijoje. Tuos darbus pakankamai aktyviai žmonės pamato – nėra tikslo jų kažkaip deponuoti ar slėpti.

„Tam tik reikia aktyvių galeristų, kad supažindintų žmones. Tokių kaip mano bičiulis R. Jakutis, kurio skoniu ir profesionalumu pasitikiu. Tai jis paprašė darbų parodai Šiaulių „Laiptų galerijoje“, –  sakė kolekcininkas E. Rimšelis, atvykęs į parodos atidarymą.

Originalios asmenybės į nieką nepanaši tapybos maniera
Kas kitas gali atskleisti geriau R. Sližio kūrybos savitumo paslaptis, jei ne parodos „Laiptų galerijoje“ atidaryme dalyvavusi dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė – 2011 m. išleistos knygos „Raimundas Sližys“ sudarytoja, Vilniaus dailės akademijos Dailės istorijos ir teorijos katedros dėstytoja, VDA galerijos „Akademija“ vadovė. Lietuvos dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos narė, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos prezidentė.

„Kuo ypatingas R. Sližys? Ne vienas kolekcininkas yra surinkęs daug jo darbų. Jis ir gyvas būdamas turėjo labai daug gerbėjų ir dabar žmonės jaučia jo išskirtinį autentišką braižą. Tokio nebuvo ir nėra panašaus. Net neįmanoma įsivaizduoti, kad kas nors galėtų pakeisti jį. O tą jo įdomumą nulemia kai kurios aplinkybės“, – sakė R. Rachlevičiūtė.

Pasak dailėtyrininkės, pirmiausia R. Sližys studijavo ne Tapybos katedroje, Vilniaus dailės akademijoje (tuometiniame Dailės institute), o Monumentaliosios dailės katedroje pas profesorę Sofiją Veiverytę, kuri išmokė jį disciplinos, tikslaus piešinio.

Šis menininkas nepakluso Lietuvos tapybos kanonui, nes jo nedomino emocija, tradicinė nusistovėjusi iš arsininkų mokyklos atėjusi tapybos samprata.

R. Sližys susikūrė tikrai savitą autentišką tapybos būdą, kurį nulėmė studijos Monumentaliosios dailės katedroje, nes visada žiūrėdami į jo kūrinius tarsi jaučiame sieną. Jis kaip monumentalistas tapo figūras ar kažkokius objektus lygiai nudažytoje drobėje, kas yra tikrai neįprasta.

Taip pat grynojoje tapyboje sukūrė labai savitą autentišką tipažą, iš dalies panašų į jį patį – tokia pat didele ryškia galva.

„Kai kur  tuose personažuose lyg atpažįstame R. Sližio autoportreto matricą. Pats būdamas tokios netradicinės išvaizdos jis vertino ir netradicinės nenudailintos nenusaldintos išvaizdos žmones. Ir mokėjo atsirinkti netradicinio grožio neklasikinio, nežurnalinio viršelio moteris, vyrus. Jį domino charakteringos nosys, išskirtiniai veido bruožai. Kokį personažą bepažiūrėtume, matome būdingą vanagišką nosį, labai dažnai pliką galvą, kuri leidžia išryškinti kaukolės formą. O personažų kūnai tarsi tirpo, likdavo lyg lašo formos, nes viskas susikoncentruodavo į tą galvą ir į siluetą. Ir matome, koks yra grožis to silueto: jis toks plaukiantis, primenantis vijoklines jūrinių augalų formas. Dėl to ir buvo sakoma, kad jose esanti sąsaja su secesija (XIX amžiaus pabaiga–XX amžiaus pradžia), kuri mėgo tokį plaukiantį banguotą S formos siluetą“, – aiškino R. Rachlevičiūtė.

Kaip teigė dailėtyrininkė, R. Sližys labai subtiliai nenaudojo tiršto dažo, viskas yra labai subtilu. Ir krenta į akis labai neįprasta spalvinė gama, kuri pirmiausia kreipia dėmesį į personažo apsirengimą. „Tai, kad jį domino medžiagų raštai, formos, audinio tekstūros, – akivaizdu. Matyt, dėl tokių savybių jis buvo pakviestas dėstyti į Kostiumo dizaino katedrą, kur tas jo polinkis stebėti, išryškinti portretuojamo žmogaus (jis ir labai geras portretistas buvo) bruožus padėjo to meto studentus (daugiausia studentes) sudominti piešiniu. O tai tikrai buvo nelengva. R. Sližys buvo charizmatiškas dėstytojas“, – pabrėžė dailėtyrininkė.

Dar vienas įdomus dalykas – R. Sližio darbuose yra gana daug rausvos spalvos, nors sovietmečiu rausva („ružava“ – žargoniškai) buvo nemėgstama. Studentus net bausdavo, kritikuodavo, jei pavyzdžiui, kokia būsima kostiumo dizainerė padarydavo rausvą bliuzelę ar sijonėlį, sakydavo: tau ne vieta Dailės institute, nes neturi skonio, nes rausva spalva asocijavosi toje sovietmečio pilkoje terpėje tik su tortu ir su kaimišku liaudišku kilimu – „divonėliu“, t. y. buvo beskonybės viršūnė.

„Sakyčiau, R. Sližio tapyboje iš dalies ir sąmoningai, ir nesąmoningai vyko tos rausvos spalvos reabilitacija. Jis praplėtė ir parodė, kad ne tik lietuvių tapyboje įprastos medžiagos – dumblo, dirvožemio – yra grožis, bet yra ir kitų spalvų – pastelinių, švelnių. O tai tikrai buvo neįprasta tapyboje, – atskleidė R. Rachlevičiūtė. – Tai tikrai daug bruožų leidžia išskirti ir supranti, kodėl tokiai originaliai asmenybei, kuri susiformavo Kaune, kuri baigė Dailės institutą, pavyko suformuoti labai originalią autentišką įsimenančią ir į nieką nepanašią tapybos manierą.“

O asmenybė buvo labai įdomi. Štai nors priklausė grupei „Penketas“, kurioje buvo tapytojai Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis ir Romanas Vilkauskas, R. Sližys jau ir joje labai išsiskyrė. Iš pradžių buvo labai kritikuojamas, nes niekas nesuvokė, kad gali būti tokia tapyba – lyg nerimta, lyg pramoginė, lyg komercinė.
Jis buvo ir gyvūnų mylėtojas, ir kartu medžiotojas, o jo drobėse (bent ankstyvojo periodo) gausu vabzdžių, laumžirgių, smulkių gyvūnėlių.

Ir dar. Dailėtyrininkė R. Rachlevičiūtė pripažįsta: „Ironiją ir humoro jausmą turėjo labai stiprų, aštrų, kartais būdavo ir sunku atlaikyti jo aštrų žodį. Kartu jis buvo toks pat aštrus ir negailestingas ir sau. Čia, jo darbuose, yra ir ironija, ir autoironija.“

Iš R. Sližio tapybos parodos „Laiptų galerijoje“.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.

Kolekcininkas E. Rimšelis prie savo mėgstamiausio paveikslo.
Dariaus ANČEREVIČIAUS nuotr.