Kelionių albumas. Po Egiptą: Nilo ir piramidžių šalį Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio keliais

Daugelis keliautojų ir piligrimų vyksta į Egiptą pajusti laiko dvelkimą, civilizacijos priešistorę, pažinti piramidžių ir faraonų žemę. Egiptas yra Rytų ir Vakarų susidūrimo vieta, arabų pasaulio ir Vidurio Rytų širdis. Visas jo gyvenimas priklauso nuo siauru kaspinu nusidriekusios didžiausios pasaulyje Nilo upės. Dykumos grožiu, vešlių oazių, nuostabiu povandeniniu pasauliu ir stulbinančiais istorijos paminklais garsėjanti šalis traukia keliautojus iš viso pasaulio.

Šių eilučių autoriaus kelionės tikslas buvo keliauti Mikalojaus Kristupo Radvilo Našlaitėlio keliais ir palyginti įvykusius pasikeitimus su šio keliautojo knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ (Vilnius, „Mintis“, 1990 m.) aprašytomis vietomis, susipažinti su senąja Egipto civilizacija, jos simboliais ir ženklais, palyginti, kaip pasikeitė amžių bėgyje šios šalies kultūra ir istorija.

Žinoma, per palyginti trumpą kelionę neįmanoma aprėpti šios daugialypės ir įvairiapusiškos šalies istorijos ir dabarties. Todėl buvo pasirinkti būdingiausi šios šalies kultūros ir istorijos paminklai, tyrinėti žymiausi Egipto architektūros ir praeities statiniai. Be to, susipažinta su Nilo pakrančių gyventojų buitimi ir papročiais, dykumos klajoklių-beduinų gyvenimu ir tradicijomis.

Aleksandrijoje
Aleksandriją – antrą pagal dydį miestą Egipte (3,8 mln. gyventojų) – įkūrė 332 m. pr. Kr. Aleksandras Makedonietis, grįždamas su savo armija po pergalingo žygio nuo Memfio palei Nilo tėkmę. Šis miestas, dažnai vadinamas Viduržemio jūros perlu, yra įsikūręs apie 200 km nuo Kairo, Nilo deltoje. Aleksandrija Ptolemėjų dinastijos laikotarpiu (305–30 m. pr. Kr.) buvo viso Egipto sostinė, prekybinis ir kultūrinis centras. Dabar Aleksandrija – didžiausias Egipto uostas ir pagrindinis pramonės centras, besidriekiantis palei Viduržemio jūrą.

Aleksandrijoje senovę mena katakombos, kurias verta aplankyti. Kom-el-Šogata katakombos, dar vadinamos Aleksandrijos katakombomis, – tai uolose I-II a. iškirsta trijų lygių laidojimo vietovė. Šis kompleksas yra vienas didžiausių graikų-romėnų nekropolių Egipte. Uolų ertmėse įrengti laidojimo šuliniai, nišos sarkofagams, koplytėlės su suoliukais lankytojams. 35 m gylio nekropolį sudaro per 300 nišų, skirtų laidojimui. Kol-el-Šogata laidojimo rūsiai išpuošti mitologinėmis figūromis ir įvairiais piešiniais.

Aleksandriją verta aplankyti jau vien dėl to, kad čia 280 m. pr. Kr. buvo pastatytas garsusis švyturys ir įsteigta seniausia pasaulyje biblioteka. Aleksandrijos rytiniame uoste, Faro saloje, stūkso fortas Keit Bei. Šioje vietovėje kažkada stovėjo vienas iš septynių pasaulio stebuklų – maždaug 117 m aukščio Aleksandrijos švyturys, statytas apie 280 m. pr. m. e. Švyturio funkcija buvo padėti orientuotis į Aleksandrijos uostą įplaukiantiems laivams. Mokslininkai neabejoja, kad Aleksandrijos, arba Faro, švyturį maždaug po 1500 m. sugriovė žemės drebėjimas. Šio unikalaus statinio griuvėsių nuolaužos nuklojusios Viduržemio jūros dugną.

Aleksandrijos pakrantę ne kartą niokojo ne vienas žemės drebėjimas, sunaikindamas ištisas senovės žmonių bendruomenes. XX a. pradžioje iš jūros dugno buvo pradėti kelti įvairūs statinių fragmentai, kurie dabar eksponuojami Aleksandrijos romėnų teatre. Netoli Aleksandrijos rytinio uosto po vandeniu aptiktas karališkasis kvartalas, taip pat legendinės Kleopatros ir Aleksandro Makedoniečio karvedžio Ptolemėjo šventyklos.

2001 m. birželio mėnesį povandeninės archeologijos specialistai aptiko faraonų skulptūrų, akmeninių rašymo lentelių ir kitų senovės vertybių. Ilgi cilindro formos akmens dariniai – 2 tūkstančių metų senumo kolonos, kurių keli šimtai kažkada supo iki šiol išlikusią garsiąją Pompėjo koloną – aukščiausią antikinį monumentą Aleksandrijoje. Kolonos, kurios senovėje buvo suverstos į jūrą, kad užkirstų kelią užkariautojų laivams, riogso Viduržemio jūros pakrantėse. Šalia jų – daugybė apie toną sveriančių sfinksų. Kai kurios skulptūros puikiai išsilaikiusios, kitos – be galvų.

Radvila Našlaitėlis rašo: „(1583 m. – J. N.) Rugsėjo devynioliktą plaukėme pro labai didelių rūmų griuvėsius ir datulių palmes, augančias abiejuose kanalo krantuose. Nukeliavę apie keturias mūsų mylias, saulei tekant, atvykome prie Aleksandrijos miesto uosto. Aleksandro Didžiojo laikais tas uostas vadinosi Rakasta. Jis yra už ketvirčio mylios nuo miesto; čia iš kanalo išlipa į sausumą.“

Netoli nuo Aleksandrijos miesto vartų, kairėje pusėje, aukštai ant kalvos yra Serapėja su 25 m aukščio raudono granito Pompėjos kolona. Manoma ji buvo pastatytas imperatoriaus Diokletiano garbei. Radvila Našlaitėlis rašo: „Nuostabiai daili Pompėjaus kolona pastatyta ant šešiolikos uolekčių aukščio pamato. Kiekvienas keturkampio šonas devynių uolekčių. Pati kolona apvali, iškalta iš vientiso marmuro akmens, šešiasdešimties uolekčių aukščio. Tokia stora, kad keturi vyrai, ištiesę rankas, galėtų apimti. Viršuje keturkampė plokštė dešimties uolekčio aukščio. Taigi visa kolona su savo dalimis yra aštuoniasdešimt šešių uolekčių aukščio. Marmuras pelenų spalvos, bet pačioje kolonoje rausvas; taigi pamatas ir kapitelis atrodo iš skirtingos rūšies marmuro. Stebėtina, kaip tokio svorio akmenis galėjo įtraukti į tokį aukštą kalną ir ten pastatyti. Istorikai pasakoja, kad šią koloną pastatęs Julijus Cezaris, ir dėl ko ji pavadinta Pompėja.“
Aleksandrijoje verta pamatyti Dašuro piramidę, kuri vadinama raudonąja. Joje palaidotas Cheopso tėvas – faraonas Senefrus. Tai 90 m aukščio piramidė, 28 m. aukštyje yra įėjimas į ją. 60 m ilgio koridoriumi lankytojai leidžiasi iki kapavietės.

Aleksandrija tapo vienu pagrindinių krikščioniškosios minties centrų. Čia Biblija versta į lotynų, koptų kalbas. Aleksandrijoje, galima sakyti, gimė koptų religija, buvo įkurta pirmoji katechetų mokykla, prieinama kiekvienam norinčiajam. Žodis „koptas“ yra kilęs iš graikiško „aegyptios“, reiškiančio „egiptietis“, kurį arabai pervertė ir sutrumpino iki kopto.

Į krikščionybę koptus atvedė šv. Morkus. Būtent Egipte koptų atsiskyrėliai davė pradžią vienuolynams, kurie Europoje paplito gerokai vėliau. Koptų maldos ir giesmės nesulyginamos su jokiomis kitomis, o paveikslai irgi nepanašūs į kitų krikščioniškųjų religijų paveikslus. Koptų religijai būdinga nuo ankstyviausių pagonybės laikų Egipte puoselėta Dievo sūnaus samprata: jis esąs vien dieviškos prigimties, ir visi žmogiškieji pradai išnyksta jo dieviškume.

Svarbiausia koptų tikėjimo tiesa – Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė iš numirusiųjų. Todėl didžiausia jiems šventė – Velykos. Penkiasdešimt penkias Didžiojo pasninko dienas jie negeria vyno ir kavos, nevalgo mėsos. Savaitę prieš Velykas švenčiamas palmių sekmadienis. Palmių šakelėmis puošiamos bažnyčios. Į bažnyčią koptai eina pasipuošę geriausiais drabužiais. Ant šventinio stalo patiekiamas keptas kalakutas, aviena, ilgai verdami kiaušiniai, jie dažomi ir dovanojami vienų kitiems.

Aleksandrijoje šv. Morkus skelbė savo Evangeliją ir čia ilsėjosi jo palaikai, kol venecijiečiai 829 m. po Kr. juos perkėlė į Veneciją. Radvila Našlaitėlis rašo: Aleksandrijoje (J. N. past.) „tos ilgosios, į Rozetę einančios gatvės viduryje yra keturkampis akmuo. Ant jo buvo nukirsta galva šv. Morkui Evangelistui, Aleksandrijos vyskupui. Net patys turkai gerbia tą vietą: akmuo uždengtas kitu, tam reikalui parūpintu platesniu akmeniu, kad praeiviai nemindžiotų to švento vyro nukankinimo vietos, nes tvirtina ją esant tikrą.

Rugsėjo dvidešimt antrą dieną aplankiau Šv. Morkaus bažnyčią netoli obelisko. Ji, maža ir tamsi, yra koptų ar chaldėjų žinioje. Einant didžiojo altoriaus link, dešinėje pusėje, po kitu altoriumi, yra ankšta niša. Joje po nukankinimo ilgą laiką gulėjo šv. Morkaus kūnas, kol venecijiečiai, slapta jį pagrobę, nusigabeno į Veneciją. Koptai labai skaudžiai ir su didele gėda atsimena tą dalyką.“

Trečiajame amžiuje prieš Kristų Ptolemėjas I Aleksandrijoje įkūrė garsiąją biblioteką, kurios raštai padėjo ne vienam įstabiam tuometinio pasaulio išminčiui. Manoma, kad to meto Aleksandrijos bibliotekoje buvo sukaupta apie 700 000 papiruso ritinių.

Arabų antpuoliai biblioteką sunaikino, išmintis pergamentuose virto pelenais. Tačiau tie patys arabų palikuonys prieš ketvirtį amžiaus Aleksandrijos universitete ėmė brandinti naujos, šiuolaikinį pasaulį stulbinančios „futuristinės“ bibliotekos idėją. Bendras bibliotekos pastatų plotas – 45 tūkst. kv. m. Dabar šios bibliotekos teritorijoje yra Kaligrafijos muziejus, Aleksandrijos muziejus, planetariumas, Mokslo muziejus ir kt. mokslo ir kultūros objektai.

Naujoji Aleksandrijos biblioteka oficialiai vadinama Bibliotheca Alexandrina traukia akį originalia pastatų išvaizda. Kipro respublikos sostinėje Nikosijoje gyvenanti, iš Šiaulių kilusi rašytoja Dalia Staponkutė, rašo: „Nuostabioji ir iškalbinga Bibliotheca Alexandrina, bylojanti apie didingą Aleksandrijos praeitį, neturi beveik nieko bendra su miesto dabartimi ir, reikia tikėti, priklauso jo ateičiai“ (D. Staponkutė, Aleksandrijos saulė. „Šiaurės Atėnai“, 2002 m. gruodžio 28, p. 4).

Šis pagal norvegų architektų originalų projektą visiškai ant jūros kranto pastatytas apskritimo pavidalo statinys primena milžinišką pakrypusį būgną. Iš stiklo ir aliuminio sukonstruotas stogas plotu beveik prilygsta dviem futbolo aikštėms. Plokščias stogas dailiai nuožulnėja – nuo septintojo aukšto iki gilios įdubos apačioje. Metalinis paviršius atspindi šviesą, todėl pastatas iš tolo panašus į tekančią saulę. Šioje bibliotekoje kaupiama dabarties išminčių ir rašytojų kūriniai, rankraščiai, įvairi archyvinė medžiaga.

2014 m. balandžio 1 d. Aleksandrijos bibliotekoje įvyko seminaras „Sėkmingų Egipto ir Lietuvos kultūrinių ryšių pavyzdžiai“, kurio metu Lietuvos ambasadorius Egipte Dainius Junevičius apžvelgė pastarųjų metų renginius, kuriais ambasada pristatė Lietuvos kultūrą Egipte bei Aleksandrijos bibliotekai iškilmingai įteikė vertingą dovaną – daugiau kaip 120 pavadinimų knygų anglų kalba ir reprezentacinių albumų, supažindinančių su Lietuvos istorija, kultūra. Šios knygos Aleksandrijos bibliotekoje sudarys simbolinę „Knygų apie Lietuvą lentyną“.

Perduodamas knygas ambasadorius pažymėjo, kad kultūriniai Lietuvos ir Egipto santykiai užsimezgė jau daugiau kaip prieš 400 metų, kai 1582–1584 metais Jeruzalėje ir Egipte lankėsi Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis, pabuvojęs šiuose kraštuose ir grįžęs į gimtąjį Nesvyžių, parašė knygą „Kelionė į Jeruzalę“. Vėlesniais laikais Egipte lankėsi nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų, mokslininkų, orientalistų. XIX a. antroje pusėje keletą kartų Egiptą aplankė grafas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), kurio vertinga egiptietiška kolekcija buvo padovanota Luvro muziejui. Tarpukario metu Egipto kultūrą ir istorija tyrinėjo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885–1941), parašiusi nemažai mokslo studijų apie šią šalį (Aleksandrijos bibliotekai perduota knygų apie Lietuvą kolekcija. Žiūrėta internete: https://eg.mfa.lt/eg/ltnaujienos/aleksandrijos-bibliotekai-perduota-...).

Tūkstančio minaretų mieste
Viena kelionės Egipte diena buvo skirta išvykai į Kairą – tūkstančio minaretų miestą. Išvykstame anksti ryte iš viešbučio Hurgadoje, lydimi ginkluoto policininkų ir kariškių eskorto. Taip Egipte lydimi visi autobusai su užsienio turistais, siekiant apsaugoti juos nuo galimo teroristų ar plėšikų išpuolio. Kelionė tęsiasi daugiau kaip šešias valandas ir pagaliau mes pasiekiame Egipto sostinę.

Kaire gyvenama jau daugiau kaip 6000 metų. Romėnų ir Bizantijos laikais čia buvo Babilono miestas, vėliau pavadintas Fustatu, įkurtas Amr Ibn al-As, karvedžio, kuris 642 m. po Kr. užkariavo Egiptą. Fustatas buvo vienas iš turtingiausių naujojo musulmonų pasaulio miestų. X a. keliautojų palikti aprašymai mini jį kaip kosmopolitinį metropolį, su sodais, apšviestomis gatvėmis ir pastatais iki 14 aukštų. Iki 969 m. miestas buvo arabų vietininkų Egipte sostine, nuo 969 m. – Fatimidų rezidencija. Fatimidų kalifas nusprendė miestą pavadinti Al-Qahira (arabiškai „laimėtojas“). Europiečiai šį pavadinimą vėliau sutrumpino iki Kairo.

Kairas – kontrastų ir permainų sostinė, didžiausias Afrikos miestas, kuriame gyvena beveik 17 milijonų gyventojų. Čia įvairios pagonių, krikščionių ir musulmonų civilizacijos paliko savo istorijos pėdsakus, kurie geriausiai atsispindi piramidėse, margaspalviuose turguose, islamiškose mečetėse ir antikinėse koptų bažnyčiose.

Šiandieninė arabiškojo Egipto valstybinė religija yra islamas, tačiau iki V a. koptų bažnyčia buvo pagrindinė vietinė Egipto krikščionių bažnyčia. Egipte gyvena tikrieji šios šalies palikuonys, kurie save vadina „koptais“ (lietuviškai „krikščionimis“). Jie ant dešinės rankos riešų turi išsitatuiravę kryžiaus formos ženklą. Koptų Egipte yra apie 7 mln. ir apie 1000 koptų šventyklų.

Šv. Morkus, vienas iš 12 Jėzaus apaštalų, krikščionybę Egipte pradėjo skelbti 35 m. po Kr. Aleksandrijoje, kur įkūrė pirmą Afrikoje krikščionių bendruomenę, padėjusią pamatus Egipto krikščionybei. Oficialia šalies religija ji tapo tik nuo IV amžiaus.

Apie šios vienos seniausių krikščioniškų bendruomenių istoriją galima sužinoti Koptų muziejuje. Jame saugomi puikūs ir reti eksponatai, laidojimo atributai, religiniai veikalai, pergamentai, rankraščiai, freskos ir amatininkų pagaminti daiktai, išlikę nuo III a. ir išsaugoti iki mūsų dienų. Koptų kalba yra išsiplėtojusi iš senojo Egipto rašto (tai supaprastintas hieroglifų raštas).

Krikščionių paminklai Egipte, kurių nesugriovė amžiai, tebėra ypač svarbūs koptams. Senajame Kaire veikia koptų bažnyčios: Al Adra – IX a. Nekaltosios Mergelės, Šv. Petro, Šv. Pauliaus, Šv. Kirilo ir Šv. Jono bažnyčios, Šv. Jurgio vyrų vienuolynas ir bažnyčia, Šv. Jurgio moterų vienuolynas, Šv. Sergejaus, Šv. Barboros bažnyčios. Yra dvi koptų katedros: senoji katedra – už Midan Rameseso, Naujoji katedra – tolimajame šiaurės rytų Rameseso gatvės gale, Aba Sijos rajone.

Šiuolaikinis Kairas – perdėm arabiškas. Miestą kerta Nilo upė, kuri nuo amžių yra Egipto gyvybinė arterija, svarbus susisiekimo kelias. Šalia šiuolaikinių greitų laivų ir katerių galima pamatyti ir turistus vežiojančius senuosius egiptiečių laivelius – feliugas.

Miesto administracinis centras išsidriekęs palei Nilą. Tahriro aikštė (Midan Tahrir) yra centro orientyras. Aplink aikštę išsidėstę vakarietiški viešbučiai, įvairūs universitetai, muziejai, galerijos ir knygynai. Šalia pagrindinės Operos rūmų salės yra mažoji koncertų salė bei reprezentacinė Vaizduojamojo meno parodų galerija. Keli žingsniai nuo Operos rūmų įsikūręs Modernaus meno muziejus su nuolatine XIX a. pabaigos – XX a. Egipto vaizduojamojo meno paroda. Saloje yra Botanikos parkas, 185 m aukščio miesto Apžvalgos bokštas. Netoliese saloje tarp Nilo atšakų išsidėstęs žaliausias ir labiausiai anglosaksiškas Kairo gyvenamasis rajonas Zamalekas. Šiame rajone gyvena ambasadų darbuotojai, įvairių universitetų dėstytojai ir studentai, veikia daugybė parduotuvėlių ir galerijų, užkandinių ir restoranų. Prie Zamaleko šliejasi kultūros ir sporto reikalams skirtas sostinės rajonas Gezira, kurį su senamiesčiu jungia 3 tiltai.

Kitoje Nilo pusėje jungiasi atskiri rajonai Aguza, Mohandisynas. Toliau palei Nilą driekiasi Dokki rajonas su vakarietiškais viešbučiais, ambasadomis, restoranais. Netoliese yra ir Kairo valstybinio universiteto kompleksas.

Dar vienas Kairo didžiulis rajonas yra Heliopolis, kuriame gyvena pasiturintys egiptiečiai ir valdininkijos klasė.

Pakrantėje įsikūrę uždari jachtklubai bei čia pat dviaukščiame laive – profesoriaus Ragab Papiruso muziejus su papirusinių švendrių auginimo bei papiruso gaminimo ekspozicija. Jame galima sužinoti, jog augalo, iš kurio daromas papirusas, stiebas – trikampis kaip piramidės. Papirusas gaminamas iš šio stiebo vidinės dalies, kuri specialiai paruošiama, mirkoma vandenyje ir džiovinama. Yra dvi papiruso rūšys: šviesus gaunamas augalo stiebą mirkant vandenyje šešias dienas, jis – pigesnis; brangesnis tamsus papirusas gaunamas stiebą mirkant vandenyje dvigubai ilgiau – dvylika dienų. Papirusas – aukštutinio Egipto, o lotosas – žemutinio Egipto simboliai.

Labiausiai keliautojai mėgsta lankyti senuosius Kairo rajonus. Jie įsikūrę priešingoje salos pusėje, už Tahriro aikštės. Seniausios miesto liekanos yra Senajame Kaire, arba Fustate. Apie 500 m. pr. Kr. persai šią vietovę pavertė tvirtove, žinomą Babilono vardu. Geriausia šį rajoną pasiekti metro, važiuojant iki stotelės Maris Girgis. Siaurose šio senamiesčio gatvelėse išsibarsčiusios ankstyvųjų krikščioniškų bažnytėlių liekanos, kurios yra tiesiogiai susijusios su Šventosios šeimos Egipte legendinėmis vietomis. Čia yra ir Koptų meno muziejus.

Verta aplankyti ir Islamiškojo Kairo rajoną. Jame yra vienas turtingiausių pasaulyje savo ekspozicija ir moksliniu požiūriu Islamo meno muziejus. Šį muziejų apie 1880 m. įkūrė Chedivas Ismailas. Jame yra apie 80 tūkst. eksponatų – didžiausia islamo meno kolekcija pasaulyje. Virš muziejaus yra įsikūrusi egiptiečių biblioteka. Joje saugoma daug tūkstančių papiruso rankraščių ir knygų.

Senajame Kaire išsiskiria Citadelė, kurios karališkieji rūmai su aukštais minaretais didingai iškilę ant kalvos, o foną atstoja tolumoje dunksantys dykumos kalnai. Prieš daugiau kaip 700 metų Citadelė buvo Kairo centras ir daugelio įtakingų egiptiečių valdovų namai. Ji buvo pastatyta siekiant apginti Kairą nuo kryžiuočių antpuolių. Laikui bėgant, Citadelė buvo daug kartų perstatyta ir padidinta, kad joje galėtų tilpti įvairių valdovų rūmai. Citadelė yra islamiškojo Egipto karališkasis kompleksas su ginklų arsenalu, mečete ir rūmų salėmis.

Kalvos papėdėje vienas prieš kitą stūkso milžiniški ir prabangūs XIV a. sultono Hasano ir mamliukų stiliaus XIX a. Ar-Rifa’i mečetės-mauzoliejai. Viena didžiausių pasaulyje Ibn Tulūno mečetė pastatyta 876 m. valdant kalifui Abasidui iš Bagdado. Ši mečetė su didžiuliu vidiniu kiemu, XIII a. jame įrengtas fontanas, kurio vanduo buvo naudojamas maldininkams apsiplauti prieš maldas. Turistai gali įlipti į spiralinį minaretą, nuo kurio viršaus atsiveria didingas Kairo vaizdas, o ryškią dieną galima pamatyti didžiąsias Gizos piramides.

Prie Citadelės esanti Muchamedo Alijaus mečetė, dar vadinama Alebastro mečete, buvo pastatyta tarp 1830 ir 1848 m. Jos modelis sukurtas pagal Nur El Dino mečetę Stambule, Turkijoje. Prie šių mečečių nuolatos būriuojasi gausybė maldininkų

Vienas egzotiškiausių objektų islamiškojo Kairo rajone yra Khan al-Khalili arba milžiniškas Rytų turgaus miestas. Tai vienas didžiausių Vidurio Rytų turgų. Jo pradžia siejama su 1382 m., kai sultono Barkuko žirgų prižiūrėtojas Garkas al-Khalilis čia pastatė karavansarajų (caravanserą). Kai Osmanai ėmė kontroliuoti Egiptą, karavansarajus iš paprastos užeigos, kuriose sustodavo karavanai ir vyko smulki prekyba, tapo visaverčiu turkišku turgumi, kuris pritraukė prekiautojus ir pirkėjus iš viso pasaulio. Čia suplaukia Vakarų ir Rytų prekės.

Apsilankymas Kairo turgavietėse leidžia pažinti senųjų Afrikos klajojančių prekiautojų tradicijas. Turguje būtina derėtis, nes prekeiviai kainas būna užkėlę keliolika kartų ir galima nusilygti net iki trečdalio prašytos kainos. Šiame turguje-mieste yra įžymioji arbatinė Fišavi – viena seniausių tokio pobūdžio arbatinių Kaire. Joje verdamos įvairiausios arbatos, vaišinamasi, ilsimasi po dienos darbų. Su turgumi ribojasi ir islamiškų privačių XVI a. ir vėlesnių istorinių rūmų-muziejų kvartalas. Čia pat ir seniausias pasaulyje Al-Azharo universitetas bei viena pirmųjų mečečių. Al-Azharas pastatytas 970 m. Korano teisei bei mokymui studijuoti.

Egipto praeitį geriausiai pajunti garsiajame Egipto muziejuje, esančiame Kairo centre, netoli Tahriro aikštės. Jame sukaupti didžiuliai faraoniškojo Egipto archeologiniai fondai. Norint patekti į visus senojo Egipto lobius saugantį nacionalinį muziejų, tenka pereiti bent du metalo detektorius ir pateikti patikrai apsaugos darbuotojams asmeninius daiktus.

Nacionaliniame muziejuje eksponuojami svarbiausi Egipto civilizacijos liudytojai: 3-iosios dinastijos (Gizos piramidžių laikotarpio) dioritinės faraonų skulptūros, raštininkų, didikų ir žynių atvaizdai, tų laikų gyvenimą ir buitį vaizduojantys daiktai ir bareljefai. Čia galima pamatyti ir vieną įspūdingiausių pasaulio lobių, muziejaus puošmeną – brangenybes, sarkofagus iš faraono Tutanchamono kapo, kurias 1922 metais karalių slėnyje atrado archeologas Hovardas Karteris ir lordas Karnarvonas. Auksinė inkrustuota faraono Tutanchamono kaukė hipnotizuoja kiekvieno žvilgsnį. Kuo ilgiau į ją žiūri, tuo ji atrodo nuostabesnė ir paslaptingesnė.

2006 m. spaudoje buvo rašyta apie stiklinio Tutanchamono papuošalo mįslę. 1996 metais Egipto muziejuje mineralogas Vinčenzas de Mišelis pastebėjo neįprastą gelsvai žalią akmenį pačiame faraono Tutanchamono krūtinės papuošalo viduryje. Brangakmenis buvo ištirtas ir buvo nustatyta, kad tai itin paslaptingas stiklas, nes senesnis už pačią seniausią Egipto civilizaciją. Dirbdami drauge su Egipto geologais, mokslininkai nustatė, kad šis stiklo gabalas rastas tarp kitų nepaaiškinamos kilmės stiklo gabalų išsibarsčiusių tolimame Sacharos dykumos rajone.

Astrochemikai nustatė, kad stiklas susidarė esant tokiai aukštai temperatūrai, kurios šaltinis gali būti tik vienas – meteoritas, atsitrenkęs į Žemę. Mokslininkai padarė išvadą, kad kažkoks iš kosmoso atskriejęs kūnas tikrai turėjo sprogti virš Egipto dykumos. Kai superkompiuteriu buvo sumodeliuotas panašaus stiprumo smūgis, paaiškėjo, kad norint virš dykumos gauti tokį kiekį stiklo nuolaužų, koks buvo rastas Sacharos dykumoje, iš kosmoso atskriejęs kūnas atmosferoje turėjo sukurti sproginėjantį ugnies kamuolį, kuris žemės paviršių įkaitino iki 1800 laipsnių pagal Celsijų. Taip gimė iš dykumos stiklo pagamintas geltonasis Tutanchamono skarabėjas (Stiklinio Tutanchamono papuošalo mįslė. „Šiaulių kraštas“, 2006 m. liepos 22).

Egipto muziejuje Kaire turistų dėmesį, be kitų papuošalų, patraukia ir amuletai, vaizduojantys skarabėją, kurį egiptiečiai garbino kaip Dievą. Skarabėjas – mėšlavabalis, šventas rutuliukų sukėjas, lipdantis iš mėšlo rutuliukus, kuriuos užkasa į žemę ir į kuriuos patelė deda kiaušinėlius. Paslaptingas skarabėjo atsiradimas iš šių rutuliukų Egipte jį padarė šventą, Saulės gyvūną. Todėl labai paplito ir jo formos akmeninis spaudas, arba amuletas.

Skarabėjas – vienas iš žymiausių Senovės Egipto simbolių, Daugelyje Egipto tekstų skarabėjas aprašomas subtiliai ir gražiai: „Dievas, gyvenantis mano širdyje, mano Kūrėjas, mano Valdovas, saugantis šviesą manyje“; „Kai jis gimė, niekas neegzistavo, išskyrus jį. Jis švytėjo po žeme nuo neatmenamų laikų; jis – šviesos ir spinduliavimo valdovas… Kai šis šventasis dievas sukūrė save, dangus ir žemė buvo sukurti jo širdimi“ (Iš Nesi-Chensu princesės papiruso).
Senovės egiptiečiai įsivaizdavo, kad dangus yra milžiniška pieva, po kurią ropoja didžiulis vabalas ir stumdo saulės diską. Šis vabalas – dangaus dievas. Tokia analogija kilo stebint kaip skarabėjus užpakalinėmis kojytėmis ridena rutulėlį.

Daugybė akmeninių skarabėjų, randamų Egipte, byloja apie tai, kad egiptiečiai mėgo papuošalus, vaizduojančius skarabėją. Skarabėjas buvo siejamas su saule, todėl jis simbolizavo dieviškąją žmogaus prigimties dalį. Skarabėjas simbolizavo ir Egipto faraonų didybę. Ant skarabėjo pilvo buvo nurodoma dinastija ir faraono vardas, kuriam valdant skarabėjas buvo padarytas. Kartais toks skarabėjas būdavo panaudojamas kaip antspaudas. Skarabėjus iškaldavo iš paprasto ar brangaus akmens, nulipdydavo iš molio, išdegdavo ir padengdavo glazūra.

Muziejaus eksponatai byloja, kad Egipte faraonas buvo laikomas Dievu. Jis buvo visos žemės savininkas ir ją nuomojo pavaldiniams. Jam padėjo didikai ir išminčiai – sapnų aiškintojai. Tai byloja ir Juozapo faraono sapnai. Sapnai Egipte turėjo be galo didelę reikšmę visiems luomams, egiptiečiai net rašydavo sapnų aiškinimo vadovėlius.
2018 09 21 9