Netikėtai gavau kvietimą rugsėjo 15 dieną, šeštadienį, atvykti į Kurtuvėnų mokyklos 95-erių metų jubiliejinę šventę. Kadangi šioje mokykloje mano tėvelis  Liudas Baltutis dirbo mokytoju ir vedėju, o aš ten gimiau ir gyvenau iki mūsų tremties į Sibirą (1941 m. birželio 14 d.), buvau paprašytas papasakoti prisiminimų iš prieškario mokyklos gyvenimo.

Prisipažinsiu – prašymas nelengvas. Sunku glaustai papasakoti daugybę reminiscencijų įvairiapusiškos veiklos mokykloje tema. Tiesiog bandysiu atkurti prisiminimus, patirtus vaikystėje ir girdėtus tremtyje, besiklausant Tėvelio pasakojimų apie tai, kad mokykla buvo ir yra ŠVIESOS IR KULTŪROS CENTRAS.

Truputis istorijos
Nuo 1926 m. iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m. mano tėvelis ėjo Kurtuvėnų  pradinės mokyklos vedėjo pareigas. Mokykloje veikė 4 skyriai ir dvi paruošiamosios grupės į pirmąjį skyrių. 1927 m. įvedus privalomą pradinį mokymą, mokslas prasidėdavo pasibaigus ganiavai ir trukdavo nuo lapkričio 1d. iki gegužės 1d. Tiesa, miestuose mokslo metų pradžia buvo nustatyta rugsėjo 1d., o pabaiga birželio 16 d. Pastaroji tradicija tęsiama ir dabar. Pradinę mokyklą lankė 7–17 metų vaikai / jaunuoliai.

Du kartus per savaitę Kurtuvėnų bažnyčios klebonas vesdavo tikybos pamokas. Baigus ketvirtąjį skyrių, reikėdavo laikyti aritmetikos, lietuvių kalbos, tikybos ir kraštotyros egzaminus. Mokyklos programoje labai daug vietos buvo skiriama Lietuvos istorijai.

Vedėjas rūpinosi, kad mokyklos aplinka būtų pavyzdys visiems Kurtuvėnų gyventojams, puoselėjo sodą.

Didžiausią sovietinės pertvarkos mastą mokytojai patyrė jau 1940 m. rugpjūtį. Iš mokyklų buvo pašalinti tautiniai ir religiniai simboliai – Lietuvos Vytis, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, 1918–1940 m. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio valstybės veikėjų portretai. Klasėse juos pakeitė Markso, Lenino, Stalino atvaizdai. Uždrausta malda prieš pamokas ir po jų. Žinoma, neliko ir tikybos pamokų.

1941 m. birželio 14 d. Kurtuvėnų pradinės mokyklos vedėjo šeima buvo ištremta į Altajų. Iš ten pabėgome 1948 m., grįžome į Šiaulius, tačiau netrukus antrą kartą buvome ištremti į Sibirą. Dvi tremtys, du sugrįžimai.

Apie savo ir kitų lietuvių šeimų likimus parašiau atsiminimų knygą „Septyniolika metų be Tėvynės“ (2001m.).

1989 m. iš Sibiro į Lietuvą parsivežėme tėvo – Liudo Baltučio – palaikus ir perlaidojome Kurtuvėnų kapinėse.

Patriotizmo ugdymas pamokose ir renginiuose
Atsidavimo, meilės, pasiaukojimo savo Tėvynei ir tautai skiepijimas – vienas ryškiausių Kurtuvėnų mokyklos veiklos akcentų prieškario metais.

* Lietuvos himnas. Pamokos kasdien prasidėdavo Lietuvos himno giedojimu. Mokykloje ne tik skiepyta mintis, kad Vinco Kudirkos sukurta (ir žodžiai, ir muzika) „Tautiška giesmė“ –  neatsiejama Lietuvos kasdienybės dalis, bet ir mokyta deramai įsijausti į žodžių gilumą ir prasmę.

Mūsų himno istorija: pirmą kartą sugiedotas 1899-11-13 Peterburge vykusiame koncerte; Lietuvoje pirmą kartą – 1905-06-06 lietuvių visuomenės vakare; giesmė Lietuvos himnu pripažinta dar iki valstybingumo atkūrimo; oficialiai šis Lietuvos himnas giedotas ir sovietų okupuotoje Lietuvoje iki 1950 m.; tais metais uždraustas; visuomenės spaudžiama LTSR Aukščiausioji Taryba jį atgaivino 1988-11-18.

* Unikalūs 1930 metai. Tai visai Lietuvai buvo neeiliniai, unikalūs metai, kokių mūsų istorijoje niekada iki tol nėra buvę. Juk XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje lietuvių tauta buvo atsidūrusi labai arti pražūties ribos – ne fizinio išnaikinimo, o nutautėjimo ir polonizacijos. Tautai gelbėti ir buvo pasirinktas Lietuvos kunigaikštis – visa šalis ištisus metus minėjo Vytautą Didįjį, jo žygius ir nuopelnus. Visoje Lietuvoje vyko kryptingi renginiai, dažniausiai masiniai, suorganizuoti bendromis visuomenės bei valstybės pastangomis ir – bendromis lėšomis.

Kad Kurtuvėnų apylinkių gyventojai buvo tautiškai nusiteikę, liudija pridedama 1930 m. nuotrauka. Tai renginio, skirto kunigaikščio Vytauto 500-osioms mirties metinėms, dalyviai.

* Pagarbos Lietuvai skiepijimas renginiais. Mokykloje ir šalia jos nuolat vykdavo  renginiai, kuriuos moksleiviai arba stebėdavo, arba  ir dalyvaudavo juose. Svarbiausias jų akcentas – didžiulė pagarba Lietuvai, jos istorijai.

Keletas pavyzdžių.

Į Kurtuvėnus gana dažnai atvykdavo vyskupai. Jų sutiktuvės buvo didelė šventė vietiniams gyventojams. Eisena pasirodydavo iš Žaliosios Girelės vieškelių. Netoli mokyklos būdavo pastatytas ąžuolo vainikų bromas (vartai). Mokiniai ir gausus valstiečių būrys lydėdavo svečius nuo tų vartų iki pat bažnyčios.

Šalia Kurtuvėnų miestelio yra Pašvinio ežeras. Ten nuolat būdavo rengiamos Lietuvos kariuomenės vasaros stovyklos. Kai iš Šiaulių atvykdavo kariuomenė, kurtuvėniškiai ją, kaip ir vyskupus, pasitikdavo. Kariams įteikdavo gėlių, obuolių ir daug gerų žodžių išsakydavo. Karių rikiuotė, tanketės, šarvuočiai, ulonai ant puikių žirgų su dainomis patraukdavo į stovyklą, vadovaujami ant žirgo sėdinčio generolo Stasio Raštikio. O jau kitą dieną ulonai šuoliuodavo prie Girnikų kalno į manevrus, vakare dainuodami grįždavo. Gražūs, įdomūs ir jaudinantys tie renginiai būdavo...

* Šviesuolių apsilankymai mokykloje. Įspūdinga būdavo, kai mokykloje lankydavosi svečiai – Lietuvos šviesuoliai. Labai dažnai atvykdavo inspektorius Jonas Murka – iškilus tarpukario Lietuvos pedagogas, publicistas, vadovėlių autorius, visuomenės veikėjas, Šiauliuose praleidęs brandžiausius gyvenimo ir veiklos metus.

Pamenu, įeina jis į klasę. Žinoma, tarp mokinukų suole sėdžiu ir aš. Giedame Lietuvos himną. Inspektorius J. Murka pakviečia prie lentos mokinę ir paprašo parašyti žodį NEPRIKLAUSOMYBĖ. Mergaitė parašo. Tuomet jis kreipėsi į klasę ir prašė pasakyti, kokia klaida padaryta. Vienas mokinys pakėlė ranką ir pasakė, kad trūksta taško. Inspektorius pagyrė ir paaiškino, kodėl šis žodis mums ypač brangus.

* Medelių sodinimas. Įvairiomis progomis mokiniai iškilmingai sodindavo medelius aplink mokyklos teritoriją ir kapinėse. Tai buvo pagarbos Lietuvai ir už ją kovojusiems didvyriams išraiška. Daugelis iš tų sodintų medelių ir šiandien tebeošia šalia mokyklos.

* Trispalvė. Gilios meilės Lietuvai pavyzdys Kurtuvėnuose buvo parodytas pirmomis okupacijos dienomis. Šalia mokyklos vieškelio augo aukštas beržas. Netoli jo buvo okupantų rusų sargybos postas. Vieną rytą sargybinis išvydo Lietuvos trispalvę beržo viršūnėje. Norėtų nuplėšti, bet medžio kamienas išteptas juoda smala. Nepasiekti. Vėliavai nuimti buvo atvaryti miestelio žmonės, bet ir jie iki popietės tik trypčiojo aplinkui. Per daug storas smalos sluoksnis.
Trispalvės iškėlimą organizavo mokytoja Julija Petniūnaitė, palaidota Kurtuvėnų kapinėse.

Meilės žemei puoselėjimas
Tarpukario Lietuvos mokyklose neapsiribota vien aritmetikos, istorijos ir kitomis pamokomis. Atsižvelgiant į Kurtuvėnų mokyklos ugdytinių socialinę aplinką, rūpintasi suteikti kuo daugiau žinių ir praktinių įgūdžių, reikalingų valstiečių ūkyje:

* Mokyta skiepyti vaismedžius: Štai šalia mokyklos dviejų arų žemės plotelyje žaliuoja jaunutės obelaitės, o šalia jų pulkas pradinių klasių mokinukų su peiliukais, rafijomis (iš lapų pagamintas pluoštas, vartojamas daržininkystėje ir sodininkystėje), sodo tepaliukais ir obelaičių ūgliukais rankose mokosi skiepyti medelius. Pilnas laukas „kurapkėlių“, o mano tėvelis pasilenkęs kiekvienam mokinukui aiškina, kaip tai reikia daryti. Dar ir dabar galima paragauti obuolių, išaugusių iš tų vaikų skiepytų medelių ne tik Kurtuvėnuose, bet visame regione nuo Šaukėnų iki Žagarės...

* Jaunieji ūkininkai. Jaunieji mokyklos ūkininkai nuolat dalyvavo įvairiose parodose Šiauliuose ir kitur. Įdomu būdavo apžiūrinėti jų išaugintų augaliukų, vaisių ir daržovių kolekcijas paruoštas parodų ekspozicijoms...

* Žemės ūkio kursai suaugusiems. Skaitydamas tarpukario laikraščius, randu straipsnių ir nuotraukų apie tai, kad Kurtuvėnų mokyklos vedėjas Liudas Baltutis buvo vienas iš Žemės ūkio kursų Šaukėnų ir Joniškio valstiečiams dėstytojų.

Kultūrinės aplinkos kūrimas mokykloje
* Istorijos muziejus. Kurtuvėnų mokyklos antrajame aukšte veikė istorijos muziejukas. Ekspozicijoje galėjome pamatyti ne tik žurnalus „Karys“, „Trimitas“, „Liaudies ūkis“, bet ir akmeninių kirvukų, plaktukų, galąstuvų, ietigalių, kardų, kariškų šalmų ir daug kitų įdomių eksponatų, surastų dirbant žemę Kurtuvėnų regione ir mokinių arba jų tėvelių atneštų į istorijos muziejų.

Čia kabėjo ir Šiaulių profesoriaus Vytenio Rimkaus tėvelio piešiniai Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje tema. Juos dabar galime pamatyti bibliotekose esančiame Jaroslavo Rimkaus albume „Vokiečių okupacija Lietuvoje 1915–1919 m.“

Tame muziejuje leisdavau dienų dienas, nes pagal amžių dar nepriklausė lankyti mokyklą. Pasakų neskaičiau, tik minėtus žurnalus. Neatsimenu, kas, kada ir kaip mane mokė skaityti lietuviškai. Tai buvo mano vienintelis mokslas lietuvių kalba.

* Parodos mokykloje. Štai aš su tėveliu, pasikinkę arkliuką, važiuojame į Bazilionus. Ten į mūsų vežimą pakrauna dvi didžiules spintas. Jos sudėtos viena ant kitos, o mudu, užsilipę ant jų aukštai, sukame arkliuką atgal. Tada visą kelią laužiau galvą, kam reikalingos tos spintos. Pasirodo, tai būsimos parodos „stendai“ – tarsi didžiulio albumo puslapiai, ant kurių buvo pritvirtinti nuostabaus grožio kaimo moterų ir vaikučių rankdarbiai. Mokyklos salė pasipuošė nuostabia ekspozicija, kuria  gėrėjosi ne tik kurtuvėniškiai, bet viso regiono valstiečiai ir moksleiviai.

Parodos mokiniams ir kaimo žmonėms buvo rengiamos nuolat.

* Radiofikacija ir elektrifikacija. Mano vaikystės metais Kurtuvėnuose elektros energijos šaltinių nebuvo, tačiau mokyklos salėje nuolat atsirasdavo du dideli garsiakalbiai, iš kurių sklido radijo ir patefono muzikos garsai.

Nepatikėsite – tuos garsiakalbius atveždavo iš Kurtuvėnų klebonijos kunigas Trakinskis. Mokyklos lankytojai – vaikai ir suaugusieji keletą dienų galėdavo apžiūrinėti nematytą techniką ir klausytis iš jos sklindančios muzikos.

Netrukus tėvelis atvežė iš Šiaulių vėjo sukamą generatorių, kuris buvo sumontuotas ant stogo. Mokykloje užsidegė elektros lemputės. Radijas pradėjo nuolat veikti. Tačiau šia technika džiaugėmės neilgai – pirmomis sovietinės okupacijos dienomis į mokyklą atėjo naujai įsteigto „Raudonojo kampelio“ vedėjas Tolutis ir pasakė, kad tokia aparatūra mokyklai nereikalinga. Išmontavo ir išsivežė į „Raudonąjį kampelį“. Nemokšiškai jungdami aparatūrą, sugadino ir išmetė į metalo laužą.

* Muzikavimas ir dainavimas. Mokykloje veikė dramos ratelis, vaikų choras, šaulių choras, du šaulių dūdų orkestrai. Vadovavo mano tėvelis. Ypač daug ir labai įdomių renginių paruošdavo šauliai. Tuose šventiniuose renginiuose gausiai dalyvaudavo ir mokiniai, ir jų tėveliai.

Dažnai mokiniai pamokos metu dainuodavo mano tėvelio sukurtą dainelę „Paukštelio vargai“, mokanti vaikus ištverti, nepasiduoti liūdesiui, skiepijanti tikėjimą, kad greitai bus geriau:
Ko, raibasis paukštužėli,
Tu toks linksmas visados –
Visą mielą vasarėlę,
Čiulbi ulbi ant šakos?
Keistas klausimas, žmogeli...
Kas gi nekenčia vargų?
Tai ir man, mažam paukšteliui,
Nėra visada smagu...
Išlėkiau paieškoti maisto,
Radau sliekų ir musių.
Parnešiau juos atiduoti –
Nėr pačiutės ir vaikų...
Susijaudino širdelė...
Šiek tiek nusiraminau
Ir čiulbėti vėl pradėjau –
Būk ir tu toksai, žmogau.

* Žirgų lenktynės. Dažnai Kurtuvėnuose vykdavo žirgų lenktynės. Raiteliai atšuoliuodavo nuo Bubių. Netoli mokyklos specialiai varžyboms pastatydavo barjerą. Jį turėdavo peršokti raitelių valdomi žirgai. Tai būdavo didelė šventė. Skambėdavo ir Lietuvos himnas ir dainos. Na, o mokyklos teritorijoje žiūrovų tikrai netrūko.

Originalūs bendravimo su mokiniais ir jų tėvais būdai
* Savitas požiūris į vaikų gabumų ugdymą. Mokyklos renginiuose visuomet skambėdavo muzika – sklido kaimo kapelijų ir šaulių orkestro grojamos melodijos. O kitu laiku –  smuiku ar gitara, mandolina ar bondža, fisharmonija ar pianinu tėvelio grojamos melodijos.

Juk iki mokytojavimo Papilėje dirbo vargonininku ir buvo įsitikinęs, kad kiekvienas vaikas privalo muzikuoti ir mėgti dailę. Tik tuomet jis būsiąs gabus visiems kitiems mokslams. Net ir Sibire jis dėjo visas pastangas, kad tremtinių vaikai nors truputį būtų muzikalūs. Vaikus, kurie, jo nuomone, neturėjo muzikinės klausos, susodindavo prie lentos, imituojančios stalą, ir liepdavo mokytis imituoti – kaire ranka sukti girną o dešine sijoti miltus. Labai sunki būdavo ši užduotis, tačiau kai vaikai pramokdavo, duodavo jiems savadarbį būgnelį mušti, o dar vėliau liesti balalaikos ar gitaros stygas. Atsirado lietuviška kapelija Sibire.

* Pasakų galių įžvalga. Tėvelis, mokytojaudamas Kurtuvėnuose, labai mėgo kurti savo pasakas ir pirmiausia sekti jas mums, vėliau ir kitiems vaikams. Mėgstamiausia buvo pasaka – „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“.

Sibire „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“ buvo vienintelis mūsų paguodos ir tobulėjimo šaltinis.

* „Stebuklingas gaidelis“ prasikaltimui išaiškinti. Sykį vienam mokinukui dingo  mokykloje pinigėliai. Mokytojai bandė aiškintis, kas tai padarė. Nepavyko. Tuomet visi tos klasės vaikai buvo pakviesti į mūsų saloną. Tėvelis atnešė dvi antklodes ir paprašė jomis uždengti langą. Kambaryje pasidarė tamsu. Tėvelis paprašė vaikų pabūti tyliai tyliai... Ir trumpam išėjo.

Netrukus sugrįžo ir prabilo: „Vaikai, aš atsinešiau stebuklingą gaidelį. Jūs praeisite pro šalį ir paglostysite jo sparnelį. Kai prie sparnelio prisilies tasai, kuris paėmė draugo pinigėlius, gaidelis sukarykuos.“ Vaikai išsirikiavo eilute. Visiškoje tamsoje ėjo prie gaidelio. Bet gaidelis tylėjo. Tuomet atidengė langus.

Visi mokinukai sustojo ratu aplink mokytoją, kuris paprašė pakelti rankas į viršų ir parodyti jam delniukus. Visų delniukai buvo juodi, tik vieno balti. Pasirodo, gaidelio sparniukas buvo išteptas suodžiais, o kaltininkas gaidelio nelietė. Pinigėliai atsirado užkišti už kabančio paveikslo.

* Netradicinis tėvelių pagerbimas. Mokyklos salėje vyko tėvelių ir mokinukų susirinkimas. Pilna salė svečių. Priekyje scena, ant kurios apie dvidešimt kėdžių. Aplinkui stendai su parodos eksponatais. Šalia scenos sėdi šaulių dūdų orkestro muzikantai, laikydami rankose blizgančias triūbas.

Mokytojai iš gausaus susirinkusiųjų būrio renkasi mamytes ir tėvelius ir veda juos ant pakylos, sodina ant kėdžių. Visi nekantraudami laukia, kas čia bus toliau.

Mokyklos vedėjas tarė: „Gerbiami tėveliai, prieš Jus sėdintieji nusipelnė ypatingos pagarbos už savo vaikučių auklėjimą. Štai mamytė Felicija augina tris vaikučius. Jie labai mandagūs, visada tvarkingi. Pagerbkime ją, užrišdami jai ant kaklo dovanėlę – gražią, itin ploną gazinę skarelę.“ Per salę nuvilnija džiaugsmo banga. Dūdų orkestras groja maršą. Kitai mamai ar tėveliui pagerbti randami kiti pavyzdžiai ir žodžiai.

Aš dar ne mokinukas, bet šmirinėju salėje ir stebiu viską. Iki šiol tas vaizdas tebestovi mano akyse.

1923 m. įkurtai Kurtuvėnų mokyklai šį rudenį sukako  95-eri metai. Šventės dalyviai.
Algirdo KONTRIMO nuotr.