Egipte, esant geram valdymui, Nilas nugali dykumą;
esant blogam, – dykuma nugali Nilą; blogio ir gėrio
genijai ten visada greta: tai ir yra Egipto esmė. (Napoleonas)
Egiptu kraštą praminė graikai. Patys egiptiečiai jį vadino Kemi – Juodąja žeme. Egiptas – tai derlingas ir turtingas kraštas, plytintis į pietus nuo Izraelio. Jis buvo reikšmingas per visą Senojo Testamento istoriją, ypač Išėjimo laikotarpiu. Egiptas suvaidino labai svarbų vaidmenį Mozės ir žydų tautos gyvenime. Egiptas dažnai minimas Biblijoje. Ypač jis svarbus siužete Bėgimas į Egiptą, kai Šventoji šeima gelbėjosi nuo Erodo. Taip pat Biblijoje žinomas Šventosios šeimos sugrįžimas iš Egipto.
Tęsdami žygį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio, piligrimo M. K. Radvilo Našlaitėlio (1549–1616) keliais apsilankykime Egipte. M. K. Radvila Našlaitėlis (Radvila Našlaitėlis) 1583 m. iš Šventosios žemės atvyko Egiptą. Jo kelionė tęsėsi plaukiant laivu iš Kipro ir per Viduržemio bei Raudonąją jūrą atplaukiant į Nilą. Radvila Našlaitėlis Egipto žemėje išbuvo daugiau kaip du mėnesius nuo 1583 m. rugpjūčio 8 d. iki spalio 9 d.
Keturios su puse valandos ore lėktuvu „Boeing 737“ reisu Vilnius–Hurgada ir mes nusileidome Egipte. Mus pasitiko akinančiai šviečianti saulė, baltas dykumos smėlis ir žydras Raudonosios jūros vanduo. Apsistojome Hurgadoje – pagrindiniame turizmo centre prie Raudonosios jūros. Iš čia pradėjome kelionę Radvilo Našlaitėlio keliais po Egiptą. Palyginimui kelionėje po Egiptą naudojomės ir Radvilo Našlaitėlio dienoraščio užrašais išspausdintais knygoje „Kelionė į Jeruzalę“ (M. K. Radvila Našlaitėlis „Kelionė į Jeruzalę“, V., Mintis, 1990).
Gyvybės vanduo – Nilas
Radvila Našlaitėlis rašo: „Rugpjūčio aštuntą dieną tikėjomės apie vidudienį pamatysią Egiptą, bet atstumas iki žemyno buvo per didelis. Po dviejų valandų pakilo smarkesnis, mums patogus vėjas, todėl apie devynioliktą valandą iš tolo pamatėme žemę. Net jūros vanduo atrodė drumzlinas nuo Nilo ištakų. Tą Egipto krantus drėkinančią upę Šv. Raštas vadina drumzlinąja. Apie dvidešimt antrą valandą įplaukėme į Nilo žiotis, į kraštinę iš rytų pusės jo ištakos vagą.“
Visas Egipto gyvenimas susijęs su Nilu. Jo civilizacija suklestėjo prie Nilo upės. Nuo jos priklausė visas šalies ūkis. Vienas Egipto piramidžių tekstų – himnas apie Nilą – prasideda tokiais žodžiais: „Tai gyvybės vanduo, kuris yra danguje; tai gyvybės vanduo, kuris yra žemėje. Tau spindi dangus, tau virpa žemė. Dievas apsireiškia per tave, jo pilni tavo vandenys.“
Ne veltui graikų istorikas Herodotas Egiptą vaizdžiai pavadino Nilo dovana. Jo krantuose įsikūrę per šešiasdešimt milijonų vietos gyventojų. Jo vandenys skrosdavo buriniai laiveliai (feliugos). Upe taip pat būdavo patogu gabenti prekes. Nile baržos su burėmis į uostą gabendavo grūdus, jokios kitos svarbesnės laivybos upėmis nebuvo. Nilas visuomet buvo didysis Egipto kelias. Net ir laikas čia buvo matuojamas Nilo potvyniais ir atoslūgiais. Senovės Egipte rytinis Nilo krantas simbolizavo priešmirtinį gyvenimą, o vakarinis – pomirtinį.
Nilas – ilgiausia pasaulio upė. Jos ilgis apie 6500 km. Nilas išteka iš Viktorijos ežero Afrikos gilumoje ir įteka į Viduržemio jūrą. Apie 19 km į šiaurę nuo dabartinio Kairo Nilas išsišakoja į vakarinę ir rytinę atšaką. Tarp jų yra lygi pelkėta žemė vadinama Nilo delta, nes jos forma primena graikų abėcėlės raidę (delta). Nilo slėnis su delta sudaro 34 tūkst. km lyguma, kuria senovės egiptiečiai dėl žemės spalvos vadino Juodąja (Kemi): kadangi potvynio suneštas dumblas dirvą nudažydavo juodai ir gerai patrešdavo. Delta – derlinga, nuostabi trikampio formos lyguma. Ją vagoja keletas atšakų, plukdančių vandenis žemo, monotoniško Viduržemio jūros kranto link.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Delta vadinasi vieta, kur pirmą kartą Nilo vaga dalijasi į dvi šakas. Paskui viena šaka skiriasi į keturias, o antroji – į tris atšakas. Taigi į jūrą įteka septynerios žiotys (šiuo metu žinoma, kad Nilo žiotyse yra 9 didelės ir daug mažų atšakų).“
Kelionė Nilu – geriausias būdas suprasti daug tūkstantmečių egzistavusios Egipto civilizacijos didybę ir smukimą. Nuo senų senovės Nilo upė Egipto gyventojams buvo ir gyvybės arterija. Nilo vandeniui buvo priskiriama ypatinga gyvybinė galia ir savo apeigoms atlikti egiptiečiai mokėjo jį išlaikyti vėsų akytuose ąsočiuose.
Abipus derlingo slėnio driekiasi dykuma. Kiekvieną pavasarį Nilas išsiliedavo iš krantų ir palikdavo derlingo dumblo sluoksnį. Kur tik pasiekdavo vanduo, augdavo javai. Per smarkus potvynis viską nuniokodavo, per mažas atnešdavo badą.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Kai Nilas ne taip gausiai ištvinsta, ne visi laukai būna sudrėkinami, žemė negali gauti pakankamai drėgmės ir vasarą taip perdžiūsta, kad pasidaro kaip kiečiausias akmuo. O kai vandens būna daugiau negu reikia, sėja gali nusitęsti į gegužės mėnesį, ir pietų vėjai, kaip anksčiau minėta, viską gali perdžiovinti.
Labai nuostabu tai, kad Nilo vanduo prie Kairo smarkiai pakyla, o ten, kur jo šakos į jūrą įteka, beveik neišeina iš savo krantų. Jei kiek ir pakyla, tai ne aukščiau kaip per vieną uolektį. Labai retai būna, kad išsiliejęs iš krantų vanduo užlietų laukus ir susigertų į žemę. Niekas negali sulaikyti į jūrą įtekančio vandens srovės.
Taigi, kaip jau sakyta, ten, kur Nilo vanduo neužlieja, palyja lietus, kuris pakankamai sudrėkina laukus. Visur čia spindi toks nuostabus Dievo Apvaizdos patvarkymas.“
Nilas teikė ir papirusą. Tai viksvos, augusios Nilo deltos pelkėse, iš kurių senajame pasaulyje buvo gaminamas popierius. Jų šluotos pavidalo žiedynai iškilę ant 3 metrų ir ilgesnių stiebų. Trikampiai stiebai buvo pjaustomi plonomis juostelėmis. Sudėjus du sluoksnius skersai vienas kito, jie buvo plakami ant kieto medinio paviršiaus. Gautų popieriaus juostų galai buvo suklijuojami ir gaunamas ritinys. Ant papirusų tikriausiai buvo parašyta ir didžioji dalis Biblijos tekstų. Iš jų buvo daromos valtys, pinami krepšiai, vejamos virvės.
Nilą sapnavo faraonas, o jo sapnus išaiškino Juozapas. Mozės gimimo metais faraonas liepė savo tautai visus vyriškos lyties hebrajų kūdikius paskandinti Nile. Pats Mozė buvo paslėptas meldų pintinėje upės pakraštyje. Nilas minimas ir pasakojime apie Dievo siųstas nelaimes, faraonui atsisakius paleisti izraelitus. Jį dažnai mini pranašai (Pr 41,1-36; Iš 1,22; 2,3-10; 7,17-25; Iz 18,2).
Šventoji šeima ir Egiptas
Šventasis Raštas sieja Jėzaus Kristaus gyvenimą su Egiptu. Tai Šventosios šeimos bėgimas į Egiptą, nes karalius Erodas, sužinojęs, kad išminčiai pavadino Kūdikėlį Jėzų žydų karaliumi, nutarė išžudyti visus naujagimius Betliejaus apylinkėse. Taip pat ypač populiari kontrreformacijos laikotarpio tema „Poilsis pakeliui į Egiptą“. Ir musulmonai, ir koptai vis dar didžiai gerbia Heliopolio teritorijoje augantį šimtmečių senumo figmedį, vadinamą Švč. Mergelės medžiu, po kuriuo, kaip tikima, Šventoji šeima ilsėjosi bėgdama į Egiptą. Netoliese yra gėlo vandens versmė, pažadinta kūdikio Jėzaus.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Netoli nuo tos vietos (Natarėjos kaimo – J. N.) yra vienintelis visame Egipte kelių uolekčių ilgio ir pločio, gana gilus tekančio vandens šaltinis. Vanduo labai šaltas ir tyras. (…) Gero akmens metimo atstumu nuo to namo auga storas, didelis, laukinis figos medis. Jį vadina faraono figos medžiu. Šis medis kažkaip stebuklingai perskilęs nuo šaknų iki pat viršūnės. Jis nuostabus tuo, jog, jei būtų galima suglausti, tai šonai taip susiglaustų, kad žymės neliktų, nes kur vienoje pusėje išsikišimas, ten kitoje pusėje lygiai toks pat įdubimas. Pačiame medžio stuobryje, prie šaknų, yra drevė – lyg koks mažas kambarėlis. Tokiame dideliame medyje tai jokiu būdu negalėjo būti žmogaus padaryta. Šv. Mergelei čia atvykus, medis, staiga perplyšdamas, viešniai suteikė nuostabią buveinę, kurioje ji su dangiškuoju kūdikiu tol slėpėsi ir ilsėjosi, kol pamaldus ir rūpestingas Juozapas kaime surado būstą. Žiūrinčiuosius tas medis tikrai stebina. Toje jo drevėje turkai laiko pakabinę lempelę. Jie labai gerbia tą vietą ir išpažįsta tą pat, kas kiekvienam aišku, kad tas plyšys stebuklingai atsivėrė ir kad jame buvo apsistojusi Dievo dvasia, – taip jie vadina Kristų, – su savo Motina.“
Biblijoje Egiptas plačiai siejamas su Šventąja šeima. Pasak legendos, Šventoji šeima atvykusi į Sotineną, Egipto miestą, ir Marija su Kūdikiu nuėjusi į šventyklą. Jiems įėjus, ten buvusios pagonių dievų statulos staiga nukritusios ir sudužusios.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Atvykome į gana gausiai gyvenamą Natarėjos kaimą. Tai šiame kaime Švenčiausioji Mergelė su sūnumi vaikeliu mūsų Išganytoju, būdama Egipte, išgyveno, kaip mano teologai, septynerius metus (Mato kn., 2). Čia yra labai senas namas, kurio vienoje sienoje dar ir dabar matyti tarsi spintelė – vienos uolektie ilgio ir pločio niša. Ten Mergelė Dievo Gimdytoja guldydavo mūsų Atpirkėją. Apačioje yra nedidelis altorėlis, prie kurio paprastai laiko šv. Mišias.“
Šventajame Rašte parašyta, kad „Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties“ (Apd 7, 22). Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Jahvės palieptas ir gavęs iš jo stebukladarystės galią, Mozė išvedęs žydus iš Egipto nelaisvės, ant Sinajaus kalno gavęs iš Jahvės ir davęs žydams Dešimt Dievo įsakymų.
Piramidžių paslaptys
Egiptas neįsivaizduojamas be piramidžių. Jo piramidės – vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Arabų patarlė byloja: „Visi bijo laiko, o laikas bijo piramidžių.“ Pasaulyje šiuo metu yra žinoma per 200 senovės piramidžių, o Egipte – per 150 didelių ir mažų piramidžių.
Gizos piramidės Egipte yra seniausias Antikos stebuklas ir vienintelis išlikęs iki šių dienų. Cheopso piramidė buvo pastatyta maždaug prieš 4600 metų. 43 šimtmečius ji buvo aukščiausias pasaulio statinys, netekęs šio titulo tik XIX mūsų eros amžiuje. Gal todėl ir Napoleonas 1789 metais įžygiavęs į Egiptą, prie Gizos piramidžių ištarė savo garsiąją frazę: „Kariai! Nuo šių piramidžių viršūnių į mus žiūri keturiasdešimt amžių!“
Didžiausias piramides pastatė Senosios karalystės laikotarpiu IV dinastijos faraonai Gizoje. Seniausios yra Egipto piramidės, pradėtos statyti prieš 3 tūkstančius metų. Prie Kairo stovi įspūdingos Gizos piramidės. Šios piramidės – tai nemirtingas architektūros šedevras, pranokęs laiko ir stiliaus ribas. Net ir šiandien jomis žavimasi, kaip žmogaus jėgas viršijančios didybės pavyzdžiu.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Pučiant palankiam vėjui, rugpjūčio tryliktą dieną (1583 m. – J. N.) pamatėme Kairo piramides, kurios, nors ir už miesto yra, tačiau dėl savo aukštumo ir dėl to, kad stovi kalnuose, pirmiau pasirodo kaip pats miestas.“
Viena didžiausių Gizos piramidžių – Cheopso (Chufu) piramidė, kurios aukštis – 147 metrai (dabar 9 metai nuo viršaus jau nubyrėję). Pagrindinė kraštinė – apie 231 metrą. Įdomiausia tai, kad skirtumas tarp kraštinių – ne didesnis kaip 20 cm, o tai yra mažesnė kaip 0,1 proc. paklaida! Piramidės statytojai turėjo būti ne tik puikūs architektai, bet ir astronomai, nes piramidė tiksliai orientuota į visas pasaulio šalis.
Pirmasis aprašęs Gizos piramides, buvo senovės graikų istorikas Herodotas, teigęs, kad statė Cheopso piramidę per 100 tūkst. žmonių 20 metų. Jos statybai panaudota 2,3 milijono kalkakmenio blokų, kurių kiekvienas sveria nuo 2,5 iki 15 tonų. Statant nebuvo naudojamas joks skiedinys, tačiau akmens luitai sudėti taip glaudžiai, kad iš išorės tarp jų neįmanoma įsprausti nė peilio ašmenų.
Į Gineso rekordų knygą šį piramidė įrašyta kaip viena didžiausių statinių pasaulyje. Chefreno (Chafrės) piramidės aukštis – 143,5 metro, o pati mažiausia Gizos piramidė – Mikerino arba Menkaurės. Jos aukštis siekia 66,5 metro. Sfinkso šventykloje yra 24 stulpai – po vieną kiekvienai paros valandai pažymėti. Šventykla pastatyta visai netoli mįslingojo Sfinkso – liūto žmogaus galva.
Radvila Našlaitėlis rašo: „Šios trys piramidės, visai gerai išlikusios, priklauso prie pasaulio stebuklų. Abi didesniosios stulbinančio, neįtikėtino didumo. Sako, kad aukštesnioji iš jų yra trijų šimtų uolekčių ilgio, tiek pat aukščio ir pločio. Viduje ir iš lauko pusės yra labai platūs, sumaniai padaryti laiptai. Jais užlipa iki pat viršūnės. Yra keli kambariai: du iš jų didesni, vienas ant kito pastatyti. Juose buvo Egipto karalių karstai. Apatiniame dar ir šiandien stovi didelis karstas, kuriame buvo paguldytas kažkoks kūnas.
Lieka tik stebėtis matant, kad minėtosios piramidės pastatytos ant aukšto granito uolos kalno. Bet, kiek galima suvokti iš akmenų rūšių, jos ne iš tos pačios uolos akmenų pastatytos. Nelengva suprasti, iš kur ir kokiais būdais galėjo būti ten sugabenta šitokia daugybė akmenų, nes net ir patvinęs Nilas teka už trijų ketvirčių mylios nuo to pastato. Nė to negalima suvokti, kaip tie akmenys, kurių kiekvienas trijų uolekčių ilgio ir pločio, o storio daugiau kaip pusantros uolekties, remiantis kokiu mokslu ir kokiu darbu, galėjo būti užtraukti į tokį aukštą kalną ir padėti pačioje viršūnėje. Pati didžiausioji piramidė iš taip dailiai nutašytų keturkampių akmenų, kažkaip ypatingai pastatyta kaip natūralus kalnas. Ji keturkampė, iš apačios pamažu kyla į viršų, tačiau tie keturkampiai akmenys taip nuostabiai nelygia eile sudėti, kad visas pastatas panašus į gamtos suformuotą kalną. Užlipti, kadangi akmenys tokie stori, sunku, varginga, bet saugu. Nors žengiau visai prideramu žingsniu, piramidės viršūnę per pusantros valandos tepasiekiau. Tenai yra keturkampė plokštuma, kiekviename šone dešimties uolekčių ilgio.“
Neaprėpiamą ir įstabų Gizos slėnio piramidžių miestą, saugojo kolosas sargybinis – Didžioji sfingė (dar vadinamas Sfinksu). Ši didžiulė gulinčio liūto su karaliaus Chefreno galva skulptūra iškirsta iš uolos, kuri liko baigus naudoti čia buvusią akmens laužyklą. Tai seniausia žinoma ir didžiausia iš visų sfingių. Ši sfingė, manoma, buvo iškalta kaip Chefreno pomirtinio komplekso dalis. Ji yra 65 pėdų aukščio ir 187 pėdų ilgio. Dėl šios statulos sukūrimo datos diskutuojama iki šių dienų.
Sfinksas ir piramidė.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Batų valytojas Kaire.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Kelionė Nilu.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
