Pažintis su fermoms
Pirmoji gamybinė praktika. 1952 m. sausio pabaiga. Siunčiamas į Telšių rajono žemės ūkio skyrių susipažinti su kolūkinės gamybos ypatumais ir pranašumais lyginant su individualiu privačiu ūkiu. Ir susidaryti vaizdą, kokie laukia veiklos dirvonai, įsiliejus į socializmo kūrėjų gretas.

Žemės ūkio skyriaus vedėjas maloniai priėmė. Apgyvendino pas davatkėlę.

Įsikurk. Pirma susipažink su Žemaitijos sostine, o po poros dienų iš ryto lauksime Žemės ūkio skyriuje.

Pirmoji išvyka į karvių fermą. Vieta parinkta ne tiek dėl karvių, kiek parodyti retenybę-dūminę pirkią. Viduje jokių pertvarų ir lubų nėra. Ugnis kūrenama pirkios vidury. Stogas kyla smailėjančiai. Pačiame jo smaigalyje – anga-čiukuras, per kurį ir išeina dūmai. Savininkas miręs, gyveno vienas, buvo keistas, savotiškas žmogus.

Karvių ferma – buvęs kiaulių tvartas. Joje šešetas karvių. Tvartas ir karvės ištremtųjų žmonių, ėdžių nėra. Pašaras – šiaudai metami palei sieną ant pristovėto mėšlo. Šėrikas teisinosi – ėdžioms nėra lentų. Pažadėjo surasti. Ėdžios bus.

Pažintis su kiaulininkyste vyko „Džiugo“ kolūkyje. Tvartas ilgas, žemas, panašus į lentinį baraką.

Žiema – sausio pabaiga – patys šalčiai. Kiaulėms jovalas iš bulvių ir burokų verdamas lauke, geležinėje statinėje. Statinė užsodinta ant stambių akmenų priešais kiaulidės duris. Prie ugnies pypkiavo, tupinėjo du kailiniuoti vyrai kūrikai.

Ar kiaulės dar gauna kokį priedą, nežinantys, esą tik šėrikių talkininkai-kūrikai.

Pas paršelius patekti negalėjau, nes į vidų įžengti galima tik su guminiais ilgaauliais batais. Taip praradau galimybę išvysti, kaip atrodė tos kolūkietiškos kiaulaitės.

Vargas su tomis kiaulėmis, pasiguodė kūrikai, laikome tik dėl skaičiaus, valdžia reikalauja.

Pamoka Telšių rajono partijos komitete
Įsimintiną gamybinę pamoką ateičiai gavau Telšių rajono partijos komitete. Nusivedė Žemės ūkio skyriaus vedėjas, mano globėjas. Anot jo, parodyti, kaip atrodo partinė „virtuvė“.

Svarstoma kiaulininkystės padėtis kolūkiuose. Aptarime dalyvauja rajono vadovaujantys darbuotojai. Pranešimą padarė pirmasis partijos sekretorius. Pranešime atskleistas klaikus kiaulininkystės vaizdas. Daugiau kaip pusė atvestų paršelių dėl blogų laikymo sąlygų ir priežiūros tuoj nugaišta, prigeria srutose, sušąla, paršavedė nugula.

Pranešimas buvo pilnas kaltinimų ir grasinimų: „Aiškus sabotažas, kenkėjiška veikla, kolūkių kompromitavimas. Dar daugiau – tarybinės santvarkos juodinimas ir griovimas. Prie tų blogybių savo neveiklumu, aplaidumu prisideda ir žemės ūkio skyrius ir jų vadovai.“

Paminėti dar du veterinarai. „Tokiems kenkėjams vieta tik už grotų, supūti kalėjime. Papildomų nusikalstamos veiklos įrodymų nereikia. Patys faktai akis bado – sodint iš karto!“

Sėdžiu pašiurpęs ir vis žiūriu į duris, kada jos atsivers ir įėję ginkluoti vyrai paims už parankių mano gerąjį vedėją ir išsives į kalėjimą supūdymui.

Pasitarimas baigtas. Visi su palengvėjimu atsidūsta, lyg sunkų ir nemalonų darbą būtų atlikę. Pypkiarūkis. Skirstytis neskuba, vienas kitam prideginėja cigaretes. Kalbasi normaliu balsu lyg nieko nebūta.

Grįžtant, gailesčio apimtas, klausiu vedėjo, kas jums dabar bus – areštuos?

„Nieko nebus, – nusijuokė vedėjas. – Pasitarimas šį kartą praėjo palyginti švelniai. Būna dar aštresnių.“ Ir paaiškino: esmė tokia – tave lyg akumuliatorių pakrauna pykčiu, kad grįžęs išlietum jį savo pavaldiniams. Čia kaip tame posakyje: „Klyns klyną varo, o kūlė – visus.“ Valdžia grubumu vykdo revoliucinę pertvarką. Toks jų valdymo būdas. „Prie to reikia priprasti. Nors tau baslį ant galvos pasidėję tašytų, privalai atlaikyti ir nesijaudinti“, – mokė mane vedėjas.

Kaip kūrėsi kolūkiai
Praktikos metu prisiklausiau įvairių istorijų, kaip kūrėsi kolūkiai, kaip buvę ūkininkai, tapę kolūkiečiais, ginkluotų stribų suvaryti ir prižiūrimi, į neparuoštas dirvas bėrė grūdą. Visi sėjos terminai buvo jau senokai pasibaigę. Taip buvo vykdomas sėjos planas žinant, kad iš tos sėjos nieko gero nebus.

Vertos atminties ir kolūkių kūrimo istorijos. Scenarijus būdavo daugiau ar mažiau panašus. Žmonės sukviečiami, suvaromi į erdvesnes patalpas. Organizatoriai skaito artelės įstatus. Aiškina, koks šviesus ir sotus gyvenimas laukia būsimų kolūkiečių. Kviečia pasirašyti, kad stotų į kolūkį. „Nesirašot, nesupratot – sėdėsit, išeiti negalima.“ Dar kartą skaitomi, aiškinami įstatai.

Jeigu ir po antrojo skaitymo rankos nekyla, seka įspėjimas, kas laukia neįstojusiųjų į kolūkį. „Nestosit, bus padvigubintos ar net patrigubintos pyliavos, kurios ir taip nemažos, mokesčiai. Už valstybinių užduočių nevykdymą baudžiama: du metai „tiurmos“ arba tremtis su turto konfiskavimu – rinkitės.“

Pastarasis priminimas suveikė geriau negu „šviesus ir sotus kolūkinis rytojus“. Parašai padėti. Vyksta būsimo kolūkio pirmininko rinkimai. Kolūkiai smulkūs, jų daug. Atvežtinių pirmininkų nepakanka. Tenka skirti iš vietinių. Vietos partijos komitetas iš anksto yra numatęs kelis vietinius kandidatus.

„Kolūkis – pati pažangiausia ir demokratiškiausia žemės ūkio valdymo forma.“ Pirmininko rinkimai nuo demokratijos ir prasideda.

Kas galit ir norit būti pirmininku?

Stoja mirtina tyla.

Tai ką patys siūlot?

Pasigirsta šnabždesys, kai kas ir sukosti. Siūlytų kaimyną, bet nenori susipykti.

Tada siūlo organizatoriai pagal numatytas pavardes. Tie irgi kratosi tos naštos. Vienas esąs ligonis, kitas – nesugebantis, žmona neleis.

Turgus ilgai tęstis negali. Organizatoriai patys parenka pirmininką.

„Būsi tu, – parodo pirštu. – Jokių atsikalbinėjimų! Partija saugos, padės, mokys. Bus įvairūs pasitarimai, teks dalyvauti. Išmoksi.“

Diskusijos baigtos. Belieka išrinkti kolūkio pavadinimą. Rajone būtinai turi būti Stalino ir Lenino vardo kolūkiai. Čia iškyla problema, kokiems kolūkiams tuos vardus suteikti. Patys pavadinimai įpareigoja tapti pirmaujančiais.

Daug jų neprikursi, nes partijai ir vietos valdžiai reikės nuolat globoti ir papildomai remti. Kaip reikės aiškintis, jei kolūkių veiklos suvestinėse didžiausias paršelių kritimas bus „Lenino vardo“ kolūkyje arba mažiausias primilžis iš karvės „Stalino keliu“ kolūkyje. Vadų vardų menkinimas.

Draugas Stalinas dar gyvas. Nesvarbu, kad jo ausys ir akys siekia visur. Kartu su Stalino saule į Lietuvą buvo atgabenta Stalino ir jo bendražygių sukurta geriausia pasaulyje išplėtota propagandos melo žmonių sekimo ir agentų sistema.

„Kodėl stojot į kolūkį?“ – klausiu. „Padidins mokesčius iki nuplikinimo, grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių, vilnos prievolę, kurios nebepajėgsi įvykdyti. Tuomet kartu su buožėmis pateksi į liaudies priešų sąrašą. Reikia nepamiršti, kad kolektyvizacija vyksta pačiame trėmimų įkarštyje“, – aiškino užkalbinti kolūkiečiai.

Sklandė toks sparnuotas posakis: „Nestosi – pas baltas meškas važiuosi.“

Bendras į kolūkius varomasis botagas buvo mokesčių ir pyliavų didinimas. Prie to prisidėjo represijos ir trėmimai.

Žmonės dar buvo kolūkinio ir tremties šoko būsenoje ir su neaiškia ateitimi. Į kolūkinius darbus ėjo nenoriai, dirbo atmestinai. Šalia įprastinio žodžio, „išėjo į darbą“, atsirado žodis –„pavarė“. Atėjo brigadininkas ir pavarė į darbą. „Pavarymo“ laikotarpis dar ilgai tęsėsi.

Buvusius ūkininkus ypač slėgė arklių paėmimas, nusavinimas. Žemdirbys be arklio – kaip be rankų. Jau ne šeimininkas. Stengėsi su savo arkliais dirbti. Vakare, po darbo, dar kurį laiką parsivesdavo į namus. Globojo, sutikę savus kalbino, paglostydavo ir įdėtos pietums duonos riekės nepagailėdavo.

Kolektyvizacijai dar nepasibaigus, to meto spauda jau rašė apie galutinę sovietinės, kolūkinės santvarkos pergalę, buožių kaip klasės likvidavimą. Apie didelį ideologinį ir darbinį pakilimą naujame kolūkiniame kaime. Valstiečiai, išsivadavę iš išnaudotojų jungo, tapę laisvais kolūkiečiais su džiaugsmu ir dainomis ir darbiniu entuziazmu, rankoves atsiraitę, tvėrėsi darbų, didžiojo vado ir mokytojo Stalino ir jo išmintingos komunistų partijos įkvėpti ir vedami ėmė tiesti kelius į šviesų komunizmo rytojų.

Dėstytojo patarimai
Grįžęs iš praktikos, kaip ir priklausė, parašiau pirmą savo veiklos ataskaitą. Vyko ataskaitų peržiūra ir praktikos įskaitymas. Pakviestas įeinu. Ekonomikos ir organizacijos dėstytojas sėdi, atsivertęs mano ataskaitą.

„Kas čia?“ – paima ataskaitą, pakiloja lyg sverdamas.

„Gamybinės praktikos ataskaita, tamsta dėstytojau.“

„Argi čia ataskaita, panašu į feljetoną. Ne šiaip sau, bet į juodąjį. Komjaunuolis?“

„Ne.“

„Taip ir maniau. Už tokią ataskaitą komjaunimas nepaglostytų. Tai, ką čia prirašėt, sudomintų ir atitinkamus komitetus. Tektų atsakinėti į nemalonius klausimus. Jūs į kolūkius ir į negeroves žiūrit iš šalies kaip pašalinis asmuo. Tarytum jie jūsų nejaudintų, neliestų. Neparodėt jokios iniciatyvos padėtį keisti, taisyti. O kai bandot rasti tų negerovių priežastis, pavojingai nukrypstat ne į tą pusę. Ir tamsoje reikia rasti kokį tai ateities šviesulį. Dalį ataskaitos galėjot užpildyti partijos ir vyriausybės

nutarimais, siekiais. Tai būtų nors ideologinės brandos požymis. O dabar nėra nei vieno, nei kito“,– geranoriškai mokė jau buvęs mano dėstytojas.

Gamybinė praktika buvo įskaityta.

Pirmūnės paieška
Antrajai žemės ūkio gamybinei praktikai atlikti 1953 metais atvykau į Joniškio rajono žemės ūkio skyrių. Apgyvendino viešbutyje. Paskyrė į arklininkystės poskyrį, įsikūrusį už miesto, gražioje sodyboje. Namas nudažytas geltonomis, žaliomis spalvomis, paskendęs sode. Ar tik nebus ištremtųjų.

Vadovauja vienas žmogus. Kad dar kas nors čia dirbtų – neteko pastebėti. Kambaryje (kontoroje) stalas. Priešais – dvi kėdės.

Mano praktikos vadovas į kalbas nelinkęs. Sėdime prie vieno stalo priešais viens kitą. Nurodymus, į kokį kolūkį vykti, gaunu raštu. Parašo, pastumia per stalą į mano pusę. Paimu, perskaitau ir žinau, kokiame kolūkyje lankytis be žodinio papildymo, paaiškinimo.

Kitą dieną atvykęs savo globėją randu prie to paties stalo. Jokio klausimo, kaip sekėsi, ką matei, pastebėjai. Jaučiu, kad esu nepageidautinas ramybės drumstėjas.

Po kelių dienų pakviečia į Žemės ūkio skyrių. Supažindina su svečiu iš Vilniaus, Žemės ūkio ministerijos. Vyks respublikinis melžėjų-pirmūnių suvažiavimas. Reikia svečiui padėti surasti melžėją, primelžiančią iš karvės daugiausiai pieno. Paskyrė mašiną, vairuotoją. Garbė rajonui turėti pirmūnę!

Nuvažiuojam į vieną, į kitą kolūkį. Susipažįstam su melžėjomis. Karvėmis pasiskirsčiusios, bet pieną visur pila į bendrą bidoną.

Prisiminiau skaitęs spaudoje apie daug pieno iš karvės primelžiančią pirmūnę Norkutę iš Žagarės. Nuvykstam į Žagarę, susirandame Norkutę. Kukli, simpatiška moterėlė. Bet ir čia individuali karvių produktyvumo apskaita nevedama. Pienas pilamas į bendrą tarą.

„Ką darom?“ – klausiu nusiminęs.

Svečias nė nedvejodamas randa išeitį: „Tiks Norkutė. Buvo rajoninė pirmūnė, padarysim respublikine.“

Ir paaiškino: „Joniškio rajone privalau būtinai surasti melžėją pirmūnę, paruošti suvažiavimui ir pasisakymui iš tribūnos. Toks man duotas valdžios įpareigojimas. Jei aš grįžtu neradęs, mano vieton paskirs kitą, kuris kiek reikės, tiek ir suras. Ryt abu su Norkute vyksime į Vilnių traukiniu. Parašysiu trumpą pasisakymą. Kiek dabar iš karvės primelžia pieno ir pasižadėjimą ateityje. Traukinyje parepetuosim.“ Taip atviravo svečias.

Išsikalbėjome plačiau. Atstovas iš ministerijos, veterinarijos mokslus baigęs Smetonos laikais. Išsiskyrėme kaip seni, geri draugai.

Tuo mano antroji ir paskutinė praktika baigėsi.

Visos keturios pusės liko patenkintos. Praktikos globėjas iš gražios sodybos galės ir toliau snūduriuoti prie plataus stalo. Rajono Žemės ūkio skyriui nereikės mokėti už mano nakvynę. Ministerijos atstovas surado melžėją-pirmūnę. Aš prasitęsiau sau atostogas ir įgijau dar vienos sovietinės patirties. Artėja studijų romantikos pabaiga.

Laukia darbinis kelias. Įgyta praktikose šiokia tokia patirtis sovietinio socializmo sąlygose pradžiai pravers.