Visą šeštadienį Žaliūkių malūnininko sodyboje buvo švenčiamos Kupolinės, kurias pagal tradiciją surengė „Aušros“ muziejus. Magijos, mistikos ir šviesos stebuklo kupina diena šiemet prie Žaliūkių malūno buvo kitokia nei ankstesniais metais – parengta programa ne tik leido pažinti lietuviškas šventės tradicijas, bet ir gręžėsi į gyvąją archeologiją. Lankytojų laukė ne tik Kupolinių apeigos, žolynų rinkimas ir burtai, folkloro ansamblių pasirodymai. Bet ir senųjų amatų dirbtuvės, naujai atrasti senieji žaidimai.
Gyvoji archeologija – nepakartojami potyriai
Išsiilgtas lietus prapliupo ne laiku, bet neišgąsdino – vieni pasislėpė archeologų palapinėse, kiti prisiglaudė malūne ar troboje. Netikėti susibūrimai paskatino naujus atradimus ir potyrius, pokalbius. Netrukus pasirodžius saulei suskambo dainos, prasidėjo šokiai ir žaidimai.
Juk šiemetinės Kupolinių šventės naujovė – gyvosios archeologijos programa. Gausus būrys archeologų iš eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ susirinkusiesiems pristatė senuosius amatus: maisto gamybą, senąją keramiką, kalvystę, kailiadirbystę, gintaro apdirbimą, juvelyriką, kibirėlių iš liepos žievės gamybą, beržo tošies indų gamybą, juostų vijimą, dirbinius iš odos. Šiauliečiai turėjo galimybę ir patys pabūti senaisiais amatininkais, pavyzdžiui, nukalti vinį, nuvyti juostą, pagaminti indą iš beržo tošies ar kibirėlį iš liepos žievės ir pan. Nieko nėra įspūdingiau, kaip savo rankomis pasigaminti švilpynę ar kokį niekutį. Tada pajunti, kaip kvepia tošis, ar avikailio skiautė.
Apie gydomąsias žolynų galias pasakojo Šiaulių universiteto Botanikos sodo specialistai. Burtų valandą šventės dalyviai sužinojo, kokią ateitį pranašauja jų surinktos žolynų puokštės. Burtų būta ir prie Kupolės medžio – mėtydamos vainikus merginos skaičiavo po kelių metų reikės ruoštis vestuvėms. Gal kai kurios net patikėjo. O vaikų dėmesio sulaukė keturkojai sodybos gyventojai – avytė ir ožiukai, nes juos galima paglostyti, pamaitinti žolės lapu.
Kalvio dirbtuvėlėje – akmenų futbolas ir nendrinės birbynės
Mažiesiems šventės dalyviams ir jų tėveliams tikru atradimu tapo kalvio Alberto Martinaičio dirbtuvėlė, kurioje jie galėjo išbandyti, o norintys ir pasigaminti liaudišką muzikos instrumentą ar senovinį žaislą.
A. Martinaitis pasakojo, kad dirbtuvėlių patirties jau turi iš kitų renginių, o per Kupolines tokia veikla – pačiam meistrui naujiena. Pasak, jo reikia padaryti tai, ko per televiziją nepamatysi. Todėl šventėje mokė žaisti akmenų futbolą, išmoktą vaikystėje. Netikėta buvo, kad šiuo žaidimu sudomino svečius iš Graikijos. Pavyko įrodyti, kad lietuviai nėra labai liūdni. Vaikus galima „užbovyti“ pamokius sukti vilkelius, kitokius daiktelius. Iš mamos išmokęs daryti medinius pistoletus. Pritaikė ir tai.
A. Martinaičio nuomone, pasigaminti žaislą ar muzikos instrumentą kartu su vaiku yra labai svarbu. Taip užsimezga ryšys, tikroji bendrystė. Jis mokė pasidaryti medines birbynes. Vaikui gražiausia yra tai, ką grojo kartu su tėvais. Ir įspūdis išlieka ilgiausiai.
„Gimęs akmeniu žmogus į paukštį pavirsta“, – sako senųjų amatų ir folkloro žinovas. Todėl šventės dalyviams parodė ir akmenkalio amato gudrybių, buvo atsinešęs akmens kirvukų, akmeninių lumzdelių ir paukščiukų. Tokie paukščiukai ir Dainų šventės programoje įrašyti. „Joninės miestietiškos, bet nuotaika sveika – pažinimo ir kūrybos poreikį patenkino“, – apibendrino A. Martinaitis ir pasidžiaugė, kad net scenoje teko dainuoti, daug dėmesio sulaukė. Moderni daina pritariant kanklėms skambėjo neįprastai.
Šventėje į šokio sūkurį kvietė Šiaulių miesto folkloro ansambliai „Čiutulis“, „Gasužis“, „Vieversėlis“, „Margulis“, „Rėda“, „Vaiguva“, stebino modernaus folkloro grupė „Rasgauda“. Vėlumoje Kupolines baigė kūrybinio folkloro grupė „Sedula“, vadovaujama Daivos Steponavičienės-Rugiaveidės.
Džiugino ir kitos pramogos: kupoliavimas ir vainikų pynimas, įvairūs žaidimai, šokinėjimas per Kupolinių laužą. Vaišių būta visokių, o vis dėlto skaniausia naminė duona ir gira.
Kupolinės šventės vainikai apjuosė malūną.
Organizatorių nuotr.
