Provizorius Juozas Aleksandravičius (1896–1977) farmaciniam darbui pašventė 60 metų, iš kurių beveik 50 metų vadovavo Viekšnių vaistinei. Provizoriui teko dirbti sproginėjant priešų bomboms ir degant miestelio pastatams, reikėjo suteikti pirmąją pagalbą sužeistiems kariams.
Praėjo 157 metai nuo Viekšnių vaistinės įsteigimo.
Provizorius Juozas Aleksandravičius ir jo tėvas Vincentas Alekandravičius (1853–1926) buvo tikri šviesuliai ne tik Viekšniuose, bet ir visame Žemaitijos krašte.
Farmacijos eksponatų rinkinių kolekcijoje yra provizoriaus J. Aleksandravičiaus prisiminimai apie darbą vaistinėje, parašyti 1955 metais.
Viekšnių vaistinę įsteigė provizorius Teodoras von Goldneris 1860 m. liepos 17 d. Tam tikslui 1859 metais jis persikėlė iš Telšių ir nupirko iš Joffe jų šeimyninę sodybą prie turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Pagrindinė namo dalis išliko dar iš antros XVIII a. pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki paskutiniųjų laikų žydų bendruomenės gerbiamu, laikomu šventuoju, pirmojo Viekšniuose rabino Abbe Joffe. Po to valdė jo sūnus, irgi rabinas, Šepsel, vėliau anūkas Josel, jau nebe dvasiškis, o bravarninkas ir labai prasigyvenęs pirklys, šio sūnus Notel prarado savo garsiųjų protėvių lizdą.
1863 m. balandžio mėnesį sukilėliai užėmė Viekšnius. T. Goldner, norėdamas padėti, suruošė jiems vaistinės name vaišes. Už kelių dienų sugrįžusi caro kariuomenė Goldnerį, kaip prijaučiantį sukilimui, suėmė, primušė ir pririšę prie balno kazokai nuvarė jį į Tryškių miestelį. Ten jis buvo kalinamas, kol brolio Telšių vaistininko Leopoldo Goldnerio pastangomis buvo išgelbėtas.
Apie 1870 metus, mirus T. Goldneriui, vaistinę paveldėjo jo žmona Gertrūda ir duktė Liudvika.
Jos valdė, samdydamos vedėjus: 1871–1873 m. prov. padėjėją Gudevičių, 1873–1875 m. prov. padėjėją Surnovą, 1875–1878 m. prov. padėjėją Pečnevičių. 1877 metais Liudvika ištekėjo už priv. advokato Jono Bogdzevičiaus ir apsigyveno Guvalių dvarelyje, o vaistinę išnuomojo 1878–1880 m. provizoriui Buževičiui, 1880–1881 m. provizoriui Vilchelssneriui, 1881–1883 m. provizoriui Zeidleriui. Tačiau 1883 metais, paveldėtojų materialinei būklei pašlijus, Viekšnių vaistinė už skolas tapo išstatyta varžytinėse.
Prieš 100 metų mūsų krašte vaistinių tinklas buvo labai retas ir atidarymas naujos tarp esamų Šiauliuose ir Telšiuose susilaukė didelio visuomenės įvertinimo ir aptarnavo labai platų rajoną, siekiantį Žagarę, Kuršėnus ir Mitnaičius, Telšiuose.
Jau tais pačiais metais joje buvo pagaminta 1268 rec., 1866 m. – 3294 rec., 1867 m. – 2694 rec., 1869 m. – 2636 rec. Tokiame lygyje vaistinės darbas išsilaikė ir T. Goldneriui mirus. 1872 m. – 2658 rec., 1873 m. – 2325 rec., 1874 m. – 2231 rec.., 1875 m. – 2569 rec., tik perėjus nuomininko prov. Zeidlerio valdyman dėl jo lengvabūdiškumo ir nerūpestingumo jos vaistinės autoritetas labai nukrito. Pasitaikydavo grubių falsifikacijų: glicerinas buvo pamainomas cukraus sirupu, žuvies taukai – alyva, pavirinta su svogūnais, kas privedė prie apyvartos sumažėjimo (statistikos davinių neišliko).
1863 metais Biržuose klebonavo kunigas Kazimieras Aleksandravičius (1824–1884), palaikantis ryšius su S. Daukantu, kunigu Vaišvila ir kitais pažangesniais asmeninis. Jis rūpinosi Lietuvos jaunimu ir stengėsi jį kuo daugiau apšviesti. Jis išvertė iš lenkų kalbos Korzeniovskio komediją „Šiaučius ir jo šeiminykštis“, kuri jaunuomenės buvo vaidinama. Be to, K. Aleksandravičius labai pritarė 1863 metų sukilimui. Besislapstantiems Biržų apylinkėje sukilėliams dovanojo visus savo arselius, aprūpindavo maistu ir slaugydavo sužeistuosius.
Aišku, už tokius darbus jo neapkentė caro valdžia, apie tris mėnesius kalino ir po to perkeldinėjo iš vieno miestelio į kitą. Pagaliau 1868 metais jis buvo perkeltas klebonauti į Naująją Žagarę.
Nors K. Aleksandravičius daug kentėjo nuo caro valdžios, tačiau jis nepabūgo ir būdamas Žagarėje toliau švietė liaudį, įsteigdamas pirmąją pradžios mokyklą, valstiečių kredito draugiją ir kooperatyvą. Užjausdamas dvarininkų skriaudžiamus ir išnaudojamus valstiečius, daug kartų yra pranašavęs, kad ateisiąs toks laikas, kai liaudis sukils ir savo ponus, kaip kokius parazitus, išžudys.
Būdamas geros širdies žmogumi, daugeliui jaunuolių padėdavo moksle ir dar gyvendamas Biržuose priėmė pas save brolėną Vincentą. 1863 metais mažas, vos dešimties metų, Vincukas su pusbroliu, 14 metų Gabriumi pabėgo į mišką, bet dėl jauno amžiaus sukilėlių nebuvo priimtas, Gabrys žuvo kautynėse.
Apie 1870 metus dėdė atidavė Vincą į Rygos Aleksandro vardo gimnaziją, o jam baigus penkias klases, toliau šelpė studijuojant farmacijos mokslus.
Būdamas Maskvos universitete V. Aleksandravičius su ypatingu susidomėjimu klausėsi prof. Mendelejevo paskaitų ir jo paskatintas visą savo gyvenimą domėjosi chemija, gamindavo visus Galeno preparatus, o pirmaisiais vaistininkavimo metais net... sviedinį. Gavęs provizoriaus diplomą (1881 m.) ir atlikęs praktiką kelių Rusijos miestų vaistinėse, jis grįžo į Žagarę pas savo dėdę. Šis, sirgdamas ir nenorėdamas atsiskirti su savo brolėnu, nutarė jam nupirkti vaistinę Lietuvoje.
Todėl, susitaręs su mirusios Bogdzevičienės įpėdiniais telšiškiais Goldneriais, 1883 metais nupirko iš jų už 5000 sidabrinių Viekšnių vaistinę ir atidavė ją savo brolėnui su sąlyga, kad šis 6 proc. nuo pirkimo sumos, t. y. 300 sidabrinių, kasmet aukos vieno iš neturtingų giminaičių auklėjimui, įpareigodamas tos vaistinės neparduoti, bet tokiomis pat sąlygomis savo įpėdiniui – farmacininkui perduoti. Nesant šeimoje farmacininko – turėjo perduoti farmacininkui žagariečiui.
Kadangi vaistinė buvo labai apleista ir V. Aleksandravičius negalėjo iš jos gauti pakankamų lėšų pragyvenimui, K. Aleksandravičius suteikė jam materialinę paramą.
Apleista vaistinė, 42 metus valdoma V. Aleksandravičiaus, tapo pavyzdinga įstaiga, kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus: Gaudešius Simonas 1889–1895 m., Žalesnis Juozas 1893–1896 m., Kaikaris Antanas 1896–1898 m., Pesliakas Aleksandras 1898 m., Vaičius Stanislovas 1900–1902 m., Šmidtas Nachimas 1902–1903 m., Vaičikauskas Domas 1902–1904 ir 1907–1908 m., Aronavičius Giršas 1902 m., Avižonytė Elzbieta 1905–1907 m., Rašalas Icikas 1906–1909 m., Rušinas Augustinas 1905 m. dėl dalyvavimo revoliuciniame judėjime emigravęs į užsienį ir grįžęs 1908–1911 m. Dulevičius Mečislovas 1909–1912 m., Undzius Zenonas 1911–1912 m., Skabeika Antanas 1913 m., Aleksandravičius Juozas 1912–1915 ir 1918–1920 m., Rakuzinaitė Etta 1914–1915 m., Mickevičius Alfonsas 1915 m., Butkutė Morta 1916–1918 m., Mažeika Stasyhs 1916–1918 m., Šosenaitė Lora 1921–1923 m., Povilaitis Juozas 1924–1925 m., Molaitė Morta 1922–1926 m.
1892 metais V. Aleksandravičius vedė Rygos mokytoją Kotriną Kerbedziutę, Lietuvos revoliucionieriaus ir muziko Izidoriaus Didžiulio anūkę. Ulonų pulkininkas I. Didžiulis (1792–1870) dėl emisaro Simono Konarskio, 1839 02 15/27 sušaudyto Vilniaus priemiestyje bylos, nustojo karininko laipsnio ir buvo ištremtas iš Lietuvos. Sėdėdamas kalėjime drauge su juo surašė jo sukurtą atsisveikinimo mazurką, kurią Aleksandravičius iki šiol tebeturi. Apsigyvenęs Rygoje buvo vokiečių operos orkestro dirigentu. Per 63 metus jis priglaudė pas save 30 pabėgusių sukilėlių, kuriems padėjo slapta emigruoti, sukūrė 6 vaikų šeimą. Per Pirmąjį pasaulinį karą neteko trijų sūnų. Trečias iš eilės sūnus Juozas (1896) pasuko tėvo pėdomis, tapo farmacininku.
Darbuodamasis vaistinėje Vincas Aleksandravičius visą laiką sekė savo dėdės pėdomis. Įsigijęs šiek tiek lėšų padėdavo savo neturtingiems giminaičiams eiti į mokslus ir šelpdavo nepasiturinčius. Jis ir tuo metu Viekšniuose gyvenęs gydytojas Antanas Biržiška buvo žinomi plačioje apylinkėje ir žmonių labai gerbiami.
Vaistinėje darbas palengva kilo, pvz., 1906 metais pagamino 4018 rec., 1909 m. – 5380 rec., 1914 m. – 4655 rec. Vaistinė tvarkėsi senais caro imperijos įstatymais: retkarčiais, vieną kartą per kelerius metus, atvažiuodavo Kauno gubern. medicinos inspektorius – gydytojas, o šiaip jos veiklą prižūrėdavo Šiaulių apskrities gydytojas.
Prekėmis neblogai aprūpindavo Rygos Adolfo Netericho, Adolfo Bušo, brolių Karnarinų ir Liepojos Br. Lietermanų privatūs vaistų sandėliai.
1915 metais priartėjus frontui V. Aleksandravičius numanydamas, kad gali būti naudingas žmonėms, išsiuntęs savo šeimą į krašto gilumą, pasiliko Viekšniuose ir buvo sprogusios granatos gana pavojingai sužeistas. Miestelis po 2 mėnesių atsidūrė karo zonoje. Sudegė bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų.
Gaisras sustojo pasiekęs vaistinę. Prietaringi žemaičiai tai laikė stebuklu ir daugelis žmonių stebėjosi laimingu jos išsigelbėjimu, o grįžusieji iš tremties senieji žydai teigė, kad jų šventojo rabino namas sudegti negalėjo. Vokiečių okupacijos metu 1915–1918 metais vaistinei teko daug pasidarbuoti. Gydytojas A. Biržiška pasitraukė nuo karo, vaistų tiekimas nutrūko. Užsakymus reikėjo paduoti Akmenės krašto valdybai ir tik po kelių mėnesių atsiųsdavo labai mažais kiekiais. Krašte siautė smarki dizenterijos epidemija.
Viekšniuose likusiam V. Aleksandravičiui, artimai bendradarbiaujant su felčeriu Butautu Kazimieru ir padedant mokiniams Butkutei Mortai ir Mažeikai Stasiui, tekdavo dieną naktį dirbti. Kadangi kaimyninės vaistinės, jų savininkų apleistos, užsidarė, sergantieji iš tolimų vietovių, tokių kaip Žagarė, Gruzdžiai, Seda, Mažeikiai, Tryškiai, vykdavo į Viekšnius pagalbos.
Tik 1917 metais atsirado slapti privataus urmo sandėliai, iš kurių artimiausias buvo Sedoje, iš jo vaistinė gaudavo menkos kokybės medikamentų. Tuo tarpu J. Aleksandravičius įstojo į kariuomenę 1915 07 09 ir baigęs felčerių mokyklą prie Leibgvardijos Volynės pulko atsargos bataliono lazareto Petrograde, 1916 m. rugpjūčio mėnesį buvo išsiųstas į frontą, kur ėjo felčerio pareigas 8 armijos daliniuose.
Vaistinės darbuotojos Emilija Tamkevičienė ir Bronė Rakštytė.
Viekšnių vaistinės muziejaus nuotr.
Viekšnių vaistinė apie 1927 m.
Viekšnių vaistinės muziejaus nuotr.
