Dviratis Šiauliuose (XIX a. II pusėje – XX a. pradžioje)
XIX a. pabaigoje Šiauliuose pasirodė pirmieji dviračiai. XX a. I pusėje juos importuodavo iš Latvijos, Anglijos, Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių. Nuo 1928 m. Amerikos lietuvių akcinė bendrovė Kaune pradėjo gaminti lietuviškus „Amlit“ dviračius. Jų kaina buvo nuo 280 litų. Šiauliuose šie dviračiai buvo pardavinėjami bendrovės skyriuje, Bažnyčios a. 2.

Šiaulietis kolekcininkas P. Kaminskas savo rinkiniuose saugo nemažai nuotraukų, kuriose nufotografuoti to laikmečio šiauliečiai su dviračiais. Iš šio rinkinio išsiskiria apie 1900 m. šiauliečio fotografo J. Arnsono fotoateljė daryta nuotrauka, kurioje nufotografuotas vyriškis su dviračiu. Tai bene seniausia fotografija Šiaulių krašte, kurioje matosi vyriškis su dviračiu. XX a. pr. išleistame atviruke su Šiaulių grafo Zubovo parko vaizdu  matosi du vyriškiai, važiuojantys dviračiais dabartine Kaštonų alėja.

XIX a. pabaigoje Šiauliuose miestiečiai jau važinėjo dviračiais. Rašytojas ir pedagogas Marcelinas Šikšnys (1874–1970), 1884–1893 metais mokęsis Šiaulių berniukų gimnazijoje, apie mieste 1884 m. pasirodžiusį pirmąjį dviratį rašė: „Pirmaisiais mokymosi metais (1884 m. – J. N.) teko gyventi Liaugaudienės mokinių bendrabutyje, kuriame, be manęs, dar gyveno dešimt mokinių ir du „švedai“ (salkoje). Vyresniuoju buvo VIII klasės mokinys L. Einoris, kuris ne tik mus, jaunesniuosius mokinius, bet ir visą Šiaulių miestą stebino pirmas mieste pradėjęs važinėti naujai išrastąja mašina – dviračiu. Minios ne tiktai vaikų, bet ir suaugusių sekdavo paskui važiuojantį Einorį. O dviratis buvo ne toks, kaip dabar: jo pirmutinis ratas buvo labai aukštas, o paskutinis mažutis: žmogus, sėdintis ant balnelio, pritaisyto viršuje pirmutinio rato, buvo matomas iš tolo (M. Šikšnys. Sparnai, Vilnius: „Vaga“, 1973, p. 259-260).

Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filosofijos profesorius Merkelis Račkauskas (1885–1968), taip pat mokęsis Šiaulių berniukų gimnazijoje, apie 1898 m. pavasarį pasivažinėjimą dviračiu Šiauliuose savo prisiminimuose rašo: „Kai atėjo pavasaris, atsirado dar viena pramoga, kuri mus visai atitraukė nuo knygos ir pamokų ruošimo. Buvo tai pirmą kartą plačiau Šiauliuose pasirodęs dviratis. Iki šiol tekdavo matyti kokį dviratininką, važiuojantį Šiaulių gatvėmis, bet tatai buvo retenybė. Šį pavasarį (1898 m. – J. N.) viena mechaninė dirbtuvė iš kažkur įsigijo keletą palaikių dviračių, kuriuos ėmė nuomoti gimnazistams valandoms. Dviračiai buvo menki, be laisvo rato. Naujas dviratis kainavo tada tris šimtus aukso rublių. Dviračiai buvo sunkūs, retas kuris su pripūstomis šliaukėmis, su standžia raudona guma apsuktais ratlankiais.“ (M. Račkauskas. Užrašai: dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“ Vilnius, 2008, p. 133)

Pagal 1905 m. rugpjūčio 26 d. Kauno gubernijos valdytojo įsakymą Šiaulių miestiečiai, norintys įsigyti ir važinėti dviračiu, turėjo tam gauti policijos leidimą ( Tamulaitienė R., Veršinskienė N., Misevičius J. Šiaulių sportas (istorijos metmenys). K.: „Aušra“, 1998, p. 8).  
    
Dviračiai tarpukariu
Tarpukariu Šiauliuose kūrėsi įvairios krautuvės, kuriose buvo prekiaujama dviračiais. Tad atsirado mėgėjų jais važinėtis ir kultivuoti dviračių sportą. Šiauliuose dviračiai buvo populiarūs. Šiauliečiai mėgo jais važinėtis gatvėmis, šaligatviais, miesto parke.

Tiesa, nepatenkinti miestiečiai dėl to skundėsi net policijai. Štai vienas šiaulietis laikraštyje „Šiaulių naujienos“, 1924 m. gegužę, rašė: „Aiškiai keliose vietose yra parašyta „Parke dviračiais važinėti draudžiama“. Nežiūrint į tai, veik kasdieną tenka matyti važinėjant parke. Sako, keletą tokių dviratininkų jau policininkai sugavę, bet gaila, kad taip retai jie ten pasisuka, jeigu jau nesusipranta patys tokie dviratininkai.“ (Parašas: A. V. Miesto parkas. „Šiaulių naujienos“, 1924 gegužės 16, p. 2). 1925 m. laikraštis „Šiaulietis“ rašė, kad net Šiaulių miesto valdybos nariai Balakas ir Žukauskas šaligatviais važinėja dviračiais („Šiaulietis“, 1925, Nr. 22, p. 3).

Šiauliečiai buvo pamėgę išvykas dviračiais į Šiaulių apylinkes, net nukakdavo iki Rygos. 1927 m. birželio 3 d. Šiaulių „Makabi“ klubo dviratininkai Rogalinas, Volovas, Smilga, Kacenbergas, Kibertas, Faltas ir Epšteinas surengė žygį. dviračiais į Rygą. Dviratininkai iš Šiaulių išvyko 1927 m. birželio 3 d. 6 val. ryto ir Rygą pasiekė apie 20 val. vakaro. Žygeiviai paviešėję Rygoje 5 dienas, grįžo dviračiais atgal į Šiaulius (Šiaulių dviratininkai Rygoje. „Sportas“, 1927 birželio mėn. nr. 51, p. 539).

Dviračiai buvo populiari susisiekimo priemonė. 1932 m. Šiauliuose jų buvo įregistruota 1156. Dviratininkams buvo draudžiama važinėti parkuose, skveruose, šaligatviuose, t. y. žmonių pasivaikščiojimams skirtose vietose, taip pat be numerių, signalizacijos, o sutemus – be žibinto. Tarpukariu dviračius reikėjo registruoti apskrities ir miesto savivaldybėje, čia buvo išduodami dviračių numeriai bei leidimai jais važinėti, buvo renkamos piniginės rinkliavos. Anuomet kiekvienas dviratis turėjo turėti signalizacijos įtaisą, o tamsiu paros metu privalėjo turėti žibintuvėlį. Už įstatymo nevykdymą buvo baudžiama iki 50 litų. 1936 m. buvo patvirtintos naujos eismo taisyklės, kurių laikytis turėjo ir dviratininkai. Už važinėjimąsi neregistruotu dviračiu, už nesilaikymą kelio taisyklių ar važiavimu gatvės dešiniąja puse ir kitus pažeidimus dviratininkai buvo baudžiami piniginėmis baudomis.

Kiekvienas galės įsigyti dviratį...
1925 m. Šiauliuose buvo atidaryta pirmoji dviračių parduotuvė „Dubysa“. Dviračiais dar prekiavo A. Cvikas: dviračių, rašomųjų mašinų, gramofonų ir jų dalių prekyba (Vilniaus g. 130).

1929 m. spalio mėnesį Vilniaus g. 213 duris atvėrė K. Dvelio ir V. Zomerlato krautuvė. Jau po pusmečio ši parduotuvė smarkiai išsiplėtė. Prasidėjus 1930 m. vasarai, nebespėjo visų norinčiųjų aprūpinti dviračiais. Šios krautuvės savininkai pirmieji Šiauliuose dviračiais prekiavo išsimokėtinai. Pirkėjui, norinčiam išsimokėtinai nusipirkti dviratį, kiekvieną mėnesį reikėjo įnešti nuo 20 iki 25 litų. Dviratis kainavo nuo 300 iki 400 litų. K. Dvelio ir V. Zomerlato firma prekiavo Lietuvoje to meto populiariais Vokietijos, Prancūzijos firmų dviračiais, kurie pasižymėjo gražia išvaizda, lengvumu ir stiprumu. Pirkėjų patogumui firma atidarė dviračių remonto skyrių. (Kaip išaugo K. Dvelio ir V. Zomerlato kalbafonų ir dviračių prekyba. „Mūsų momentas“, 1930, nr. 4, p. 4).

Dviračiai domino ir vietinius išradėjus. Šiaulių dviračių muziejuje saugomas XIX a. pab. Žagarėje vietinio meistro savadarbis dviratis. Visos jo dalys nukaldintos iš geležies arba pagamintos iš medžio. Šį unikalų eksponatą Šiaulių „Aušros“ muziejus įsigijo 2002 m. Kitas Dviračių muziejuje saugomas unikalus namų darbo dviratis vadinamas „Seneliu“. Jį 1914 m. sukonstravo nagingas meistras K. Šuopis iš Pakruojo r. Lygumų apylinkės. Muziejuje galima pamatyti ir vieną seniausių eksponatų – 1905 m. iš geležies nukaldintą vaikišką triratuką.

1937 m. gegužės 16 d. Šiaulių miesto gatvėmis važiavo keistas dviratis, sutraukęs didelį būrį smalsuolių. Teisingiau pasakius, tai buvo ne dviratis, bet sujungti du dviračiai, kuriais važiavo keturi žmonės.

Paaiškėjo, kad tai vieno Šiaulių valsčiaus kalvio išradimas. Jis nusipirko du senus dviračius, sujungė juos ilgomis štangomis (strypais) ir per vidurį padarė vieną bendrą vairą. Per vidurį ant štangos rėmų), įtaisė dvi nedideles sėdynes, ant kurių veža savo du sūnus. Dabar jis kas sekmadienį ant dviračio užsodina savo žmoną, du vaikus ir pats atsisėda ir visi važiuoja į Šiaulius. Tik visa bėda, kad dabar neaišku, ar tokiam dviračiui reikalinga pirkti vienas numeris ar du? Taip rašė iliustruotas amatininkų gyvenimo ir darbo žurnalas „Amatininkas“ (Jankūnaitė, A. Originališkas kalvio išradimas. „Amatininkas“, 1937 rugsėjo 15 d. Nr. 17/159, p. 245).

Apie dabartinio velomobilio prototipą laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. žinutėje „Kaip šiaulietis pasigamino „automobilį“ rašė: „Turbūt, niekas nepatikėtų, jei pasakytum, kad Šiauliuose dirba naujus automobilius. Juk nei automobilių fabriko, nei jų sustatymo dirbtuvės čia nėra. Vis dėlto yra vienas šiaulietis, kuris pasidarė dvivietį automobilį ir juo jau važinėja po savo kiemą. Jo automobiliui nei benzino, nei kitokios degamos medžiagos nereikia. Jis padarytas labai primityviai. Sumanusis šiaulietis turėjo du dviračius. Juos sutvirtino trijomis štangomis ir padarė ratus. Vėliau jis padarė automobilio rėmus, apmušė juos storu kartonu ir baltai nudažė. Įtaisęs lempas, išdažęs duris ir įdėjęs langus, pilietis su savo sūnumi bandė automobilio tinkamumą...“ (Kaip šiaulietis pasigamino „automobilį“... „Įdomus mūsų momentas“ 1938 sausio 9, p. 1).

Ten, kur dviračiai, atsirasdavo ir vagys. Tarpukariu Šiaulių kriminalinė policija pranešė, kad  1926 m. birželio 17 d. sulaikė profesionalų dviračių vagį Valantiną Praną, 25 metų amžiaus, gyv.  Pavartičių k., Šeduvos vls., kuris randasi Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime. Šis dviračių vagis buvo įtariamas padaręs dviračių vagystes Šiaulių mieste ir apylinkėje. Kad išvengtų įtarimų, jis vogdamas nešiodavo girininko uniformos kepurę ir sakydavosi esąs girininkas (Dviratininkų žiniai. „Šiaulietis“, 1926 liepos 25, p. 3).

Šiauliečiai dviratininkai 1927 m. Lietuvos komandinių dviračių sporto varžybų dalyviai. Iš J. Nekrašiaus archyvo

Šiaulių dviratininkai apie 1935 m. Iš kairės: B. Jankūnas, trečias – I. Vitkauskas, kiti nežinomi asmenys. Iš S. Veličkos rinkinio