Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje pristatyta istoriko, politiko, dokumentinių filmų scenarijų ir knygų apie XX a. Lietuvos istoriją, slaptąsias tarnybas ir sovietinį terorą autoriaus dr. Arvydo Anušausko knyga „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“. Tai išskirtinė knyga apie tarpukario Lietuvos žvalgybininką Albiną Čiuoderį. 2018 metais Lietuvos žvalgyba mini savo šimtmetį. Pirmieji jos darbuotojai, kūrę ir stiprinę žvalgybos ir saugumo institucijas, atsidūrė labai sudėtingose gyvenimo aplinkybėse. Ši knyga ir skirta vienam iš pirmųjų žvalgybos darbuotojų, kurio memuarai ir užrašai netikėtai buvo atrasti Kolumbijoje.

A. Čiuoderio užrašuose – visa tiesa kaip ant delno
A. Čiuoderio memuarai ir užrašai dr. A. Anušausko rankose atsidūrė labai netikėtai. 2017 m. birželio 23 d. iš kolegos parlamentaro Egidijaus Vareikio gavo elektroninį laišką, kuriame jis prašė susitikti su moterimi, kuri buvo A. Čiuoderio sūnėno dukra Ramunė Stanevičienė. Ji turėjo istorinius užrašus.

Jų autoriaus pavardė dr. A. Anušauskui jau sakė labai daug, nes rašydamas apie Lietuvos žvalgybą, ieškojo visų Valstybės saugumo departamento skyrių vadovų nuotraukų. Tuo metu Ypatingojo skyriaus viršininko nuotraukos jis nerado, dalis darbuotojų buvo įslaptinti ir apie juos išliko labai mažai tikrų žinių. Dr. A. Anušauskas sužinojo, kad  A. Čiuoderis atsidūrė Kolumbijoje ir 1954–1964 m. rašė memuarus. Pats vadino juos „didžiąja knyga“.

Dr. A. Anušauskas, norėdamas papildyti savo rašomus memuarus, paprašė A. Čiuoderio anūkių paieškoti nuotraukų. Tokiu būdu  atsirado dar vieni užrašai, kuriuos anūkės aptiko palėpėje. Visas rankraštis buvo 360 puslapių, juose įklijuota daug to laikotarpio laikraščių iškarpų, asmeninių nuotraukų. Jose įamžintas ne tik 1919 m. karys savanoris A. Čiuoderis, bet ir VSD darbuotojų laisvalaikis, lietuvių karo pabėgėliai Vokietijoje ir Kolumbijoje, kelionė laivu į Kolumbiją 1948 metais. Tie A. Čiuoderio užrašai buvo rašyti likus metams iki jo mirties.

Karys savanoris A. Čiuoderis savo užrašuose tiesiai šviesiai rašė apie kartais labai nepatogius įspūdžius iš savo tarnybos. Tiesa, tie įspūdžiai užrašyti buvo vėliau, nuo aprašomų įvykių praėjus 24–50 metų.

„Kai aš gavau visą medžiagą knygai, nusprendžiau, kad ji bus sudaryta iš dviejų dalių. Vienoje dalyje yra pateiktos mano įžvalgos apie A. Čiuoderį, pagal jo asmeninius įrašus ir pagal tai, ką aš tyrinėjau apie Lietuvos žvalgybą, o antra dalis – labiau apie rastus A. Čiuoderio užrašus, kuriuos norėta, jog pamatytų daugiau žmonių. Kai sudarinėji tokias knygas, kyla klausimas, ar kištis į autoriaus užrašus ir juos komentuoti. Žinoma, prabėga 100 metų, visi esame protingi ir galime sakyti, kad buvo ne taip, kaip rašė savo užrašuose A. Čiuoderis. Pasistengiau labai minimaliai kišti savo komentarus į jo asmeninius užrašus, nes jie ir šiaip buvo labai įdomūs. Bevartydamas juos atkreipiau dėmesį, kad man, kaip istorikui, įvykiai yra užrašyti ne chronologine tvarka. Viskas buvo taip suvelta, todėl pagalvojau, kad aš viską perdarysiu, kol neperskaičiau pačios užrašų pradžios. Žmogus gyveno Kolumbijoje, o gyvenimo pabaigoje – Amazonėje. Ir jis parašė, kad džiunglių  krašte ir pati gamta nesilaiko tvarkos. Supratau, kad A. Čiuoderis savo užrašus papildydavo tada, kai jam prisiminimai spontaniškai ateidavo į galvą, todėl jis ir nesilaikė įvykių chronologijos“, – pasakojo dr. A. Anušauskas.

Karys savanoris A. Čiuoderis lankėsi ir Šiauliuose
Albinas Čiuoderis (1898–1965) buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, dalyvavęs Nepriklausomybės kare, nuo 1921 m. pradėjęs tarnybą Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybose, vadovavęs prezidento apsaugai ir sekliams, ne kartą gelbėjęs Prezidentą Antaną Smetoną. Paskutinė  jo užduotis buvo užtikrinti prezidento pasitraukimą iš Lietuvos pirmąją okupacijos dieną.  

A. Čiuoderis lankėsi ir Šiauliuose, nes jam kaip kariui savanoriui teko kovoti su bermontininkais. Būdamas kulkosvaidininkų vadu jis vadavo Radviliškį nuo bermontininkų, o vadovauti sekliams nebuvo taip paprasta. Saugumo pareigūnu A. Čiuoderis tapo ne iš karto, nes kilo karjeros laiptais. Karys savanoris A. Čiuoderis leido sau vartoti pakankamai aštrius, atvirus ir kritiškus išsireiškimus apie tuometinę valdžią, ją vertino. Pagal savo užimamą postą jis negalėjo taip daryti, nes būtų netekęs darbo dėl to, kad būtų viešai paskelbtas kaip politikuojantis pareigūnas.

Dr. Anušauskas samprotavo, kad turbūt pro A. Čiuoderio rankas praėjo ne vieno žvalgybos agento, antivalstybinės organizacijos narių asmens duomenys. Kiekvienas toks pareigūnas pasižadėdavo tarnauti valstybei ir viską laikyti paslaptyje. Žinoma, taip ir būdavo.

A. Anušauskas pasakojo, jog atrasti A. Čiuoderio užrašai leidžia iš naujo įvertinti VSD slapto veikimo aplinkybes, svarbius istorinius įvykius. A. Čiuoderio vadovauto Ypatingojo skyriaus darbuotojai ruošė ieškomų asmenų albumus, kurie buvo pagalbinė vaizdinė medžiaga skyriaus sekliams. Prisiminimus apie Antaną Sniečkų ir Justą Paleckį, A. Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių.

„A. Čiuoderis palydėjo A. Smetoną per garsųjį upelį“
Dr. A. Anušauskas teigė, jog knygos populiarumą lemia joje vaizduojamos mums žinomos istorinės asmenybės.

„Vienas pagrindinių memuarų dalyvių – A. Smetona, jo šeima, prezidento veikla. A. Čiuoderis ne tik pažinojo, bet ir rūpinosi A. Smetonos šeimos saugumu 8 metus iki 1940 m. A. Čiuoderio užrašuose yra daug prisiminimų apie tai, kaip jis susidurdavo su tuometiniu politiniu, karinio elito nariais, su A. Smetona, su jo žmona, pulkininkais, generolais, teisėjais, perversmininkais. A. Smetonos ir A. Čiuoderio keliai išsiskyrė 1940 m. antrąją okupacijos dieną jau Vokietijoje, kai A. Čiuoderis palydėjo A. Smetoną per garsųjį upelį. A. Čiuoderis ir buvo tas žmogus, kuris padėjo A. Smetonai nuvykti į Vokietiją“, –  pasakojo dr. A. Anušauskas.

A. Čiuoderis savo užrašuose rašė ir apie savo mirtį. Tikėjo, jog mirs sava mirtimi ir ne anksčiau kaip 65 m. A. Čiuoderis mirė sulaukęs 67 m. amžiaus. Jis savo turtą paliko tam miestui, kuriame praleido savo gyvenimą. O 180 ha žemės sklype jis norėjo, kad būtų įkurtas zoologijos sodas. 2003 m. Kolumbijoje centre jo svajonė išsipildė.

Dr. A. Anušausko nuomone, ši knyga parodo nežinomą, nematomą to meto žmonių gyvenimą, nes politikų ar kokių nors generolų, žymesnių asmenybių prisiminimuose aprašomi įvykiai neretai yra pagražinami. O A. Čiuoderio užrašuose viskas yra tiesiai šviesiai parašyta.

A. Anušauskas teigė, kad ši knyga parodo nežinomą, nematomą to meto žmonių gyvenimą, nes politikų ar kokių nors generolų, žymesnių asmenybių prisiminimuose aprašomi įvykiai neretai yra pagražinami.
Artūro STAPONKAUS nuotr.