Šalkauskiai ir Lietuva
Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečio proga pristatant iškilius šiauliečius būtina paminėti Lietuvoje garsią inteligentų, kultūros ir visuomenės veikėjų Šalkauskių šeimą. Jos galva – Julijonas Šalkauskis buvo  gydytojas, savivaldybininkas, nuo 1891 m. apsigyveno Šiauliuose, užsiėmė visuomenine, politine veikla., buvo Šiaulių miesto burmistras.  

XX a. pradžioje Šalkauskių namuose, Šiauliuose, kambarius nuomojosi gimnazistai, tarp kurių buvo ir būsimieji profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Šie namai buvo tapę lietuviškosios kultūros židiniu Šiauliuose.

Kazimieras Šalkauskis (dar rašoma – Kazys Šalkauskas) gimė ir augo Lietuvos inteligentų Šalkauskių šeimoje, brendo demokratinėje terpėje. Jo tėvas Julijonas Šalkauskis (1849–1933) valstiečių kilmės. Nuo 1877 m. vertėsi gydytojo praktika – iš pradžių Šiauliuose, paskui Ariogaloje, Rygoje, vėl Šiauliuose (nuo 1890–1891 m.). 1905–1915 m. J. Šalkauskis buvo Šiaulių miesto burmistras.

Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs iš Rusijos beveik iki mirties ėjo Šiaulių gydytojo pareigas miesto savivaldybėje. Pasak J. Ereto, J. Šalkauskis buvęs „žmonai – taurus vyras, visuomenei – teisingas burmistras, ligoniams – sąžiningas gydytojas“.

Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 m. Julijonas Šalkauskis kartu su šeima pasitraukė į Maskvą. Grįžo į Šiaulius 1918 m. balandžio mėnesį. Dirbo Šiauliuose savivaldybės sanitarijos gydytoju  iki gyvenimo pabaigos. Su žmona Barbora Gostautaite užaugino 5 dukteris ir 4 sūnus, iš kurių visi tapo žinomais Lietuvoje visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjais.

Sūnus Stasys ir Kazys tapo mokslininkais, profesoriais. Vienas iš jų pasirinko teisę ir filosofiją, kitas – teisę. Stasys Šalkauskis (1886–1941) baigė Šiaulių gimnaziją, 1911 m. studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. 1911 m. norėdamas pataisyti pašlijusią sveikatą S. Šalkauskis išvyko į Samarkandą. Čia kurį laiką dirbo komercijos banke juriskonsultu ir kartu atliko prisiekusiojo advokato pareigas. 1915–1920 m. studijavo Fribūro universitete, tapo filosofijos daktaru. S. Šalkauskis buvo paskutinis tarpukariu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) rektorius.

Trumpa Kazimiero Šalkauskio biografija
Kazimieras Šalkauskis – diplomuotas teisininkas, prisiekusiojo advokato padėjėjas, prisiekusysis advokatas, advokatas, profesorius, visuomenės veikėjas. Jis gimė 1885 m. kovo 4 d. Ariogaloje, Raseinių apskrityje.

1896 m. K. Šalkauskis įstojo į Šiaulių berniukų gimnaziją. Buvo aktyvus knygnešių rėmėjas, spaudos bendradarbis. Jo tėvų namų sode Šiauliuose knygnešiai buvo įsirengę slėptuvę, kur buvo slepiama draudžiama lietuviška spauda. 1905 m. kartu su keliais kitais gimnazistais buvo pašalintas iš gimnazijos už lietuvybės skleidimą, bet praėjus tam tikram laikotarpiui, tais pačiais metais vėl buvo priimtas atgal į tą pačią gimnaziją ir ją baigė 1906 metais.

1906–1912 metais studijavo ir baigė Maskvos universiteto Teisių fakultetą. 1912 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas į advokatūrą ir dirbo prisiekusiojo advokato padėjėju Šiauliuose. Dėl pablogėjusios sveikatos 1913–1914 m. gydėsi ir advokatavo Samarkande (Uzbekija). 1914 m. grįžo į Lietuvą. Nuo 1914 iki 1915 m. dirbo advokato padėjėju pas privatų advokatą Lionginą Krečiną Šiauliuose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją. Nuo 1915 iki 1917 m. gyveno Vitebske, vėliau – Sankt Peterburge, dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. Su kitais steigė maitinimo punktus, lankė lietuvių pabėgėlius Rygoje, Mintautojoje ir Daugpilyje. Su M. Yču rūpinosi pabėgėlių šelpimu Sankt Peterburge. 1917 m. priimtas į prisiekusiuosius advokatus.

1917 m. rugpjūčio 15 d. iš Sankt Peterburgo persikėlė į Maskvą, dirbo Vartotojų bendrovių sąjungoje iki 1918 m.

1918 m. gegužės 18 d. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Šiauliuose. Dirbo padėjėju pas privatų advokatą L. Krečiną. 1918–1920 metais buvo Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos reikalų valdytojas, viceministras, Lietuvos vyriausybės komisaras bermontininkų paliekamai teritorijai ir turtui perimti. Nepriklausomoje Lietuvoje K. Šalkauskis 1918-1920 metais ėjo Lietuvos Prekybos ir pramonės ministerijos reikalų valdytojo, viceministro, Vyriausybės komisaro pareigas. 1919 m. spalio 17 d. Lietuvos Valstybės Prezidento įsakymu atleistas iš Prekybos ir pramonės viceministro pareigų („Laikinosios Vyriausybės žinios“. 1919 lapkričio 24, nr. 15, p. 1).  

K. Šalkauskis nuo 1920 iki 1935 m. rugsėjo mėnesio dirbo su pertraukomis advokatu Šiauliuose, Trakų g. 14.

Lietuvos teisingumo ministro 1924 m. įsakymu Nr. 78 prisiekusiam advokatui K. Šalkauskiui buvo pavesta eiti Teisingumo ministro tarybos nario pareigas nuo 1924 m. lapkričio 16 d. (Lietuvos advokatūros archyvas, sutrumpintai – LAA, ap. 3, b. 238). Lietuvos Respublikos prezidento 1926 m. gruodžio 31 d. aktu (Nr. 533) (Teisingumo ministro 1926 m. gruodžio 27 d. teikimu Nr. 12080) paskirtas Teisingumo ministro tarybos nariu nuo 1926 m. gruodžio 27 d. („Teisė“, 1924, nr. 5, p. 73). 1931-1934 metais buvo prisiekusio advokato padėjėjų Maušo Ceso, Juozo Dijoko, Justino Šerkšnio ir Juozo Zivelčinsko patronas. 1935 m. rugsėjo 1 d. išstojo iš advokatūros („Vyr. Žinios“, II dalis, 1927 balandžio 26, nr. 250-1636, p. 4; „Teisė“, 1927, nr. 11, p. 88).

1935 m. rugsėjo mėnesį persikėlė į Kauną.

Turėjo teisę vesti bylas Vyriausiajame tribunole. Dalyvavo kaip klientų atstovas ir įgaliotinis civilinėse bylose, gynė kaltinamuosius baudžiamosiose bylose, rašė ir teikė kasacinius skundus Vyriausiajam tribunolui dėl Šiaulių ir Kauno apygardos teismų sprendimų.       

K. Šalkauskis 1921-1922 metais dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune. Taip pat dėstė civilinę teisę ir civilinį procesą  Kaune ir Vilniuje. Nuo1922 m. birželio 20 d. iki 1940 m. sausio 1 d. dirbo Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete – VDU); nuo 1922 m. iki 1936 m. sausio 1 d. docentu VDU teisių fakulteto Civilinės teisės katedroje, nuo 1936 m. sausio 1 d. iki 1940 m. sausio 1 d. ekstraordinariniu profesoriumi.  

Be to, nuo 1936 m. rugsėjo mėnesio iki 1938 m. Klaipėdos prekybos institute dėstė civilinį procesą ir konkursinę teisę. Klaipėdos prekybos institutui persikėlus į Šiaulius, toliau iki 1943 m. dėstė konkurso teisę ir civilinį procesą Šiaulių prekybos institute.

Nuo 1940 m. sausio 1 d. su pertraukomis iki 1950 metų buvo ekstraordinariniu profesoriumi, vėliau profesoriumi Vilniaus valstybiniame universitete. 1944–1945 metais dirbo LSSR Mokslų akademijoje juriskonsultu, reikalų valdytoju ir direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams.

1939 m. lapkričio 20 d. jis vėl buvo priimtas į advokatūrą ir dirbo advokatu Kaune nuo 1939 m. lapkričio 20 d. iki 1940 m. vasario 1 d. Nuo 1939 m. lapkričio 30 d. advokatui K. Šalkauskiui buvo duotas leidimas vesti bylas Vyriausiajame tribunole („Vyr. Žinios“, II dalis, 1935 spalio 25, nr. 398, p. 7).

Advokatas K. Šalkauskis, jo prašymu, perkeltas iš Kauno į Vilnių nuo 1940 m. vasario 1 d.  („Vyr. Žinios, Priedas“, 1940 sausio 20, nr. 688, p. 64). Lietuvos advokatų tarybos 1940 m. sausio 23 d. nutarimu  „Dėl Vilniaus advokatų seniūno klausimo“ (prot. Nr. 493) nuo 1940 m. sausio 23 d. paskirtas Vilniaus advokatų seniūnu. K. Šalkauskis advokatu Vilniuje dirbo nuo 1940 m. vasario 1 d. iki 1951 m. spalio 1 d.

LAT 1941 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu K. Šalkauskis paskirtas advokatų seniūnu Vilniuje. Taip pat LAT 1941 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu buvo nutarta prašyti Lietuvos teisingumo ministrą pavesti advokatui K. Šalkauskiui eiti Advokatų tarybos nario pareigas. Lietuvos teisingumo ministro 1941 m. raštu Nr. 270 pavesta advokatui K. Šalkauskiui eiti Lietuvos Advokatų tarybos nario pareigas ( „Teisė“, 1940, nr. 51, p. 12).

Pasibaigus vokiečių okupacijai ir vėl užėjus sovietams, vėl iš naujo Lietuvoje buvo kuriama advokatūra. K. Šalkauskis 1944 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Teisingumo liaudies komisarą su pareiškimu paskirti jį advokatu su gyvenamąja vieta Vilniaus mieste. Lietuvos TSR Advokatų kolegijos organizacinio biuro 1947 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu (prot. Nr. 19) buvo paskirtas advokatu į Vilniaus I juridinę konsultaciją.

K. Šalkauskis apie savo gyvenimą, advokato praktiką ir darbą įvairiose institucijose 1949 m. gegužės 15 d. rašytoje gana išsamioje autobiografijoje rašė: „1905 metais ryšium su revoliucijos sąjūdžiu kartu su kitais mokiniais buvau pašalintas iš gimnazijos, bet praėjus tam tikram laikotarpiui, drauge su visais kitais gimnazijos mokiniais, buvau priimtas atgal į gimnaziją ir sekančiais metais, 1906 m. baigiau Šiaulių gimnaziją. 1906 metais įstojau į Maskvos universitetą, Teisių fakultetą, kurį baigiau 1912 metais. Vienerius metus praleidau dėl ligos.

1912 metais gruodžio 19 d. buvau priimtas į Advokatūrą su būstine Šiauliuose. Bet dėl sveikatos stovio, klimatiniais sumetimais, buvau išvažiavęs į Turkestaną (dabar Uzbekistaną), kur gyvenau apie vienerius metus ir buvau prisiekusiojo advokato padėjėju. Grįžęs iš Turkestano vėl buvau advokato padėjėju Šiauliuose iki 1915 metų. 1915 metais, karo metu, besiartinant vokiečiams, balandžio mėnesį apleidau Lietuvą ir apsigyvenau Vitebske, o vėliau Petrograde. Nuo karo pradžios iki 1917.VIII.15 d. dirbau Lietuvių pabėgėliams šelpti organizacijose (Lietuvių pabėgėliams šelpti Centro komitete).

1917.VIII.15 d. iš Petrogrado persikėliau į Maskvą ir tarnavau Vartotojų bendrovių sąjungoje (Centrosojuz), kur dirbau iki sugrįžimo į Lietuvą. Nuo 1918.V.18 d. apsigyvenau Šiauliuose ir iki tų metų galo dirbau Lietuvių pabėgėliams šelpti draugijos Centro komitete bei buvau mokytoju Šiaulių gimnazijoje.

1919 metų pradžioje persikėliau į Kauną, kur tarnavau Prekybos ir pramonės ministerijoje iki tų metų galo. 1920 metais grįžau į Šiaulius ir pradėjau vėl advokatauti.

1920-21 metais be advokato darbo dirbau dar Šiaulių gimnazijos mokytojo darbą bei skaičiau paskaitas Aukštuosiuose (Universiteto) kursuose teisės enciklopedijos kursą. Gyvenau nuolat Šiauliuose, važiuodavau paskaitoms į Kauną.

1922.VI.20 d. buvau išrinktas ir patvirtintas Kauno universiteto Teisių fakulteto docentu prie civilinės teisės katedros. 1936.I. 1 d. buvau paskirtas ekstraordinariniu profesoriumi ir skaičiau civilinį procesą ir civilinę teisę iki 1940.IX.1 d.  Nuo 1941.VIII.1d. Vilniaus universitete skaičiau civilinę teisę ir civilinį procesą iki 1944.VII.1 d.

Nuo 1944.VII.16 d. Švietimo ministro buvau paskirtas profesorium prie civilinės teisės ir civilinio proceso katedros Vilniaus valstybiniame universitete ir skaičiau civilinio proceso teisę.

 Aukštosios atestacinės komisijos 1946.XII.28 d. (protokolo Nr. 15) nutarimu man yra pripažintas civilinės teisės ir civilinio proceso teisės katedros mokslinis profesoriaus vardas.

Nuo 1936 iki 1938 m. skaičiau Klaipėdos komerciniame institute civilinį procesą ir konkursinę teisę – Klaipėdoje, o nuo 1938 iki 1940 metų tuos pačius dalykus skaičiau Komerciniame institute Šiauliuose.

Advokatauju nuo 1912.XII.19 d. iki šiol su pertrauka tarp 1935.IX.1 d. iki 1939.XI.20 d. Tuo metu buvo išleistas įstatymas (Teismų santvarkos įstatymas 338 ir 451 str.) kuris draudė advokatams būti profesoriais. Bet šis suvaržymas 1939 metais buvo panaikintas. Per šį laikotarpį buvau atsitraukęs nuo advokatūros.

Nuo 1920 metų pradžios iki 1935. VIII.1 d. gyvenau Šiauliuose, nuo 1935.VIII.1 d. iki 1940.II.1 d. gyvenau Kaune, nuo 1940.II.1 d. iki šiol gyvenu Vilniuje.

Nuo 1919 metų iki 1923 metų pradžios buvau „Santaros“ partijos narys, tačiau ši partija nustojo gyvuoti nuo 1923 metų pradžios ir nuo to laiko nepriklausiau nei vienai partijai ar sąjūdžiui“ (LAA, LAT 1941 rugpjūčio 19 d. nutarimo 10 p.).

Vilniaus srities advokatų kolegijos prezidiumo 1951 m. rugsėjo 21 nutarimu (prot. Nr. 30) K. Šalkauskis buvo atleistas jo paties prašymu iš advokatūros nuo 1951 m. spalio 1 d. ir leista jam baigti nebaigtas bylas (LAA, ap. 3, b. 238).

K. Šalkauskis mirė 1960 m. vasario 26 d. palaidotas Vilniuje.

Pirmąkart skelbiama išsami paties K. Šalkauskio parašyta autobiografija gana tiksliai ir išsamiai  apibūdina šio iškilaus advokato, mokslininko, teisės teoretiko gyvenimą ir veiklą. Ji patvirtina šios įvairiapusiškos asmenybės nuveiktus didelius darbus Lietuvai ir jos žmonėms.