Aviena – riebi, tačiau skani ir sveika mėsa. Pirmąkart jos paragavau dar būdamas vaikas, o paskui – tik „olimpiniais metais“, kuomet susituokęs su jauna žmona gyvenau nuomojamo namo pusėje. Menu tąkart pareidama iš darbo ji parnešė avienos. Gavo kažkur nupirkti, nors tais laikais rasti parduotuvėje netgi neriebios kiaulienos – jau buvo įvykis.

Taigi išvirė barščių. O jau kvapas kvapelis! Buvo toks įspūdis, kad tarp dantų turiu įsikandęs vilnonę kojinę... Aišku, sriubą išpylėme, o avieną sušėrėme kaimyno šuniui.

Prabėgo apie tris dešimtis metų. Pirkome ir valgėme visokią mėsą, bet tik ne avieną. To vieno karto pakako...
Kartą užsukau į turgų mėsos savaitgalio piknikui gamtoje. „Padoresnė“ kiauliena buvo išpirkta – užėjau per vėlai, tad viena iš pardavėjų pasiūlė šašlykams nupirkti avienos – pigiau atiduosianti. Girdi, nepralošiu. Išsiviepiau, it atsikandęs citrinos. Suprask, žinome mes tas „avienas“!

Tačiau pardavėjos atkaklios būta: pasiteiravo, iš kur šitokia nemeilė puikiai mėsai? O sužinojusi, pamokė, jog reikia imti tik jauno gyvulio mėsą ir, geriau, be riebalų (lajaus) arba prieš ruošiant riebalus pašalinti. Tada, girdi, ir vilnos kvapo nebus... Nupirkau, nes rinktis nebeturėjau iš ko. Eidamas galvojau apie tai, kas manęs laukia rytoj, miške, jei toji pardavėja sakė netiesą ir šašlykų niekas negalės valgyti...

Praleidęs visas lyrines detales galiu pasakyti tik tiek, jog šašlykai tąkart išėjo fantastiški. Negalėjau patikėti. Likau apstulbintas, priblokštas, pritrenktas... Taip, po trisdešimties metų pertraukos, mūsų namuose ant stalo vėl sugrįžo aviena.

O visai neseniai išviriau avienos kauliukų sriubą. Mano galva, niekas taip netinka sriubai, kaip aviena. Nuoviras gaunasi pasakiškas, sodrus, skaidrus.

Taigi į puodą sudėjau avienos kauliukus, juos prieš tai keletą valandų pamirkęs šaltame vandenyje. Užvirus nugriebiau putas, sumažinau liepsną, pasūdžiau ir sudėjau daržoves. Pirmiausia į puodą nukeliavo šakniavaisiai: bulvės, morkos, saliero šaknies gabaliukai. Neturint galima vartoti ir salierų stiebus. Dar įdėjau nemažai šaldytų žirnių. Produktų kiekių nenurodau – čia jau kas, kiek ir ko nori.

Po to atėjo metas porams, o paskiausiai – petražolių lapeliams ir krapams. Į pabaigą viralą  pagardinau lauro lapais, kvapiaisiais pipirais ir džiovintų mėtų ryšulėliu, kurį įleidau į puodą dešimčiai minučių pririšęs prie nedažyto, lininio siūlo. Aviena ir mėtų kvapas, mano supratimu, be galo dera. Nors dauguma tautiečių iš mėtų verda nebent tik arbatas arba paskanina varškę cepelinams... Na, bet čia skonio dalykas.

Avienos sriubą viriau pusantros valandos. Tai minimumas, o jei mėsos daugiau, jeigu kauliukai labiau „apžėlę“, gali tekti virti dvi valandas ar net ilgiau. Tačiau pastangos, užtikrinu, to vertos.