Šiais metais sukanka 155 metai, kai Zanavykų žemėje, netoli Kudirkos Naumiesčio, Pūstelninkų kaime, gimė garsus pedagogas, publicistas, vaikų rašytojas, vadovėlių mokykloms autorius, kultūros veikėjas Pranas Mašiotas (1863–1940).

Praną Mašiotą kaip literatą, vaikų rašytoją pažįsta visa Lietuva, o ypač jaunieji skaitytojai, tačiau tai, kad jis buvo garsus pedagogas matematikas, žino gal tik vyresnės kartos žmonės, mokęsi matematikos iš P. Mašioto vadovėlių, arba tie, kuriems jis pats dėstė šią discipliną. Taigi straipsnyje bus kalbama būtent apie P. Mašiotą pedagogą, vadovėlių mokykloms autorių, kuris keturiasdešimt gyvenimo metų atidavė mokyklai.

1887 m., baigęs Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, P. Mašiotas sugrįžo į Lietuvą. Deja, pasikartojo įprasta XIX a. II p. situacija, kai išsilavinusių, užsienyje aukštuosius mokslus baigusių jaunuolių Lietuvoje niekas nelaukė. Taip atsitiko ir P. Mašiotui. Negavęs darbo tėvynėje, jis buvo priverstas tenkintis mokytojo vieta Lomžoje (Lenkija). 1891 m., Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje gavęs raštininko darbą, persikėlė gyventi ir dirbti į Rygą (Latvija). Čia prasidėjo tikrasis pedagogo, publicisto, švietėjo ir kūrėjo gyvenimas.

Manau, labiau pažinti asmenybę, įvertinti jos palikimą galime tik susipažinę su amžininkų prisiminimais. Jų nemažai surinko ir užrašė mokytoja Natalija Manikienė.

P. Mašiotas 24 metus mokė Rygos lietuvių vaikus
1892 m. P. Mašiotas paskirtas Rygos realinės gimnazijos matematikos mokytoju, o 1913–1915 m. dirbo dar ir Rygos mergaičių gimnazijos direktoriumi. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Rygoje rašė į „Aušrą“, „Šviesą“, „Vienybę lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus žinias“, „Viltį“, „Vairą“, „Rygos garsą“. Daug dirbo Rygos lietuvių organizacijose, jas rėmė materialiai ir moraliai.

1906 m. drauge su kitu žymiu pedagogu Marcelinu Šikšniu įsteigė lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo pirmasis jos pirmininkas. Draugija išlaikė septynias lietuviškas pradines mokyklas ir suaugusiųjų kursus. Buvo renkamas į Rygos lietuvių „Dainos“, „Kanklių“ ir kitų draugijų valdybas. 1907 m. išrinktas Lietuvių mokslo draugijos nariu.

1912–1914 m. sekmadieniais P. Mašiotas lietuvaites gimnazistes mokė dar ir lietuvių kalbos. Pradinei mokyklai pedagogas parašė „Aritmetikos uždavinyną“ (I–II d.1906), kuris tuo metu buvo ypač reikalingas, išėjo net 14 leidimų (paskutinis – 1938 m.). Suaugusiųjų savimokai parašė rašybos vadovėlį „Raštas“ (1907).

Gyvendamas Rygoje P. Mašiotas sukūrė šeimą. 1894 m. vedė išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę. Susilaukė trijų vaikų: Marijos, Jono ir Donato.

Buvęs P. Mašioto mokinys architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis: „Mokytoją Praną Mašiotą labai mylėjo ir gerbė mokytojai ir mokiniai. Visada jis buvo geros nuotaikos, besišypsantis. Eidavo koridoriais į klases kažkaip laisvai. Dažnai pakalbindavo vieną kitą mokinuką ir, kiek prisimenu, niekad nebardavo, nešūkaudavo, nepašiepdavo.

Pamenu vieną išdaigą, mokinių iškrėstą savo mokytojui. Apatinėje klasėje vyko Prano Mašioto pamoka, o viršutinėje pamokos nebuvo. Mokiniai sumanė „patikrinti“ kažkokį fizikos dėsnį. Apskaičiavę atstumą tarp viršutinio lango ir pridėję „koeficientą“, susirado virvę ir pririšo gimnastikos batelį. Kitą virvės galą pritvirtino prie lango rėmo. Metamas batelis turėjo įlėkti pro apatinį langą ir trinktelėti mokytojui per galvą, o fizikos dėsnių veikiamas, vėl išlėkti.

„Eksperimentas“ pavyko, tačiau batelis užkliuvo už apatinio lango rankenos, ir mokytojo rankose liko nusikaltimo įrodymas. Pranas Mašiotas, pertraukęs pamoką, nuėjo į viršų su bateliu rankoje ir visus padykėlius surinko krūvon. Buvau jų tarpe ir aš... Mokytojas labai ramiai nupasakojo įvykį, pabrėždamas, kad, įvykus antpuoliui, jo klasės mokiniai nei šypsojosi, nei juokėsi, tik labai susijaudino. Toks mokyklos darbo trukdymas, nepagarba mokytojui, mokiniams, pačiai mokyklai, tėvams visai neteikia garbės ir to sumanymo vykdytojams. Mokytojas sakė esąs įsitikinęs, kad tai buvo padaryta be noro įžeisti žmogų, o tik sugalvota kvailokai papokštauti, ir neabejoja, kad padykėliai patys yra susigėdę. Tėviškai, švelniai pabaręs, mokytojas grįžo į savo klasę. Likome lyg skaudžiai rykščių gavę. Susigėdom visi, kai kas net pravirko.

1913 metais sėkmingai baigiau Rygos miesto realinės mokyklos septintąją klasę. Atestato vidurkis buvo virš ketverto. Su tokiu atestatu galėjau be konkurso stoti į Rygos Politechnikos institutą. Dėdė Pranas kalbino mane stoti Politechnikos institutan ir studijuoti architektūrą, sakydamas, kad architektai bus labai reikalingi Lietuvai. Jo patariamas ir stojau architektūron.“  

Beje, daug vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, atsidėkodamas savo mokytojui už pamokas, V. Žemkalnis-Landsbergis P. Mašiotui suprojektavo namą Donelaičio g. 4, Kaune, kuriame jis gyveno nuo 1929 m. iki 1940 m. birželio mėnesio.

Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (dailininko, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dukra): „Su Prano Mašioto šeima mano mama buvo susibičiuliavusi dar Rygoje, kur mokėsi nuo 1902 iki 1904 metų. Tai buvo pirma inteligentų šeima, kurią ji išgirdo kalbant lietuviškai. Mašiotai pamilo jaunutę Kymantaitę. Jie dažnai ją kviesdavosi į namus. Su Mašiotais ji nueidavo į „Kanklių“ draugijos ruošiamus vakarus. Mama man vėliau su pasigėrėjimu pasakojo, koks nuostabiai patrauklios išvaizdos buvęs Pranas Mašiotas. Tada jam buvę apie keturiasdešimt metų – tiesus, elegantiškas; laikysena tikro džentelmeno, o plaukai visiškai žili... O kaip šoko! Ypač mozūrą. Tas temperamentingas šokis reikalavo miklumo ir gracijos. Mama tvirtino, kad jai Lietuvoje neteko matyti mozūro šokėjo, kuris būtų galėjęs prilygti Mašiotui. Jo namuose Kymantaitė susipažįsta su Marcelinu Šikšniu ir kitais lietuvių inteligentais. Tos aplinkos įtakoje ji ima bandyti savo sugebėjimus literatūroje, dalyvauja slaptame mokinių savišvietos ratelyje, kuriam vadovauja Kipras Bielinis. Ten ji paskaito pirmuosius eilėraščius.“

Pedagoginė veikla tęsėsi
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui P. Mašiotas pasitraukė į Maskvą, vėliau į Voronežą, ten 1915–1918 m. vadovavo Martyno Yčo iš Vilniaus evakuotoms berniukų ir mergaičių gimnazijoms. Jis buvo visų gerbiamas ir mylimas gimnazijų vadovas. Dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, bendradarbiavo spaudoje rašydamas pedagogikos, švietimo, etnografijos, kalbos klausimais.

Patriarchui P. Mašiotui 60 metų, 1923.
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvo nuotr.

P. Mašiotas su šeima. Iš kairės sėdi: žmona M. Mašiotienė, sūnus Donatas, P. Mašiotas; stovi dukra Marija ir sūnus Jonas. Ryga, 1912.
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus archyvo nuotr.