Šiandien tęsiame leidinėlio „Šiaulių miesto savivaldybės privalomi įsakymai (1918–1930 m.)“ apžvalgą.

1925 metų privalomame įsakyme Nr. 25 bandoma suklasifikuoti viešbučius bei nustatyti kiekvienai jų rūšiai taksą. Taigi iš dalies sakoma, jog „už kambarį su šviesa, kuru, viena nevartota patalyne ir įrankiais praustis mokama parai: I rūšies viešbutyje – 7 litai, II rūšies – 6 litai, III rūšies – 4 litai ir IV rūšies bei užvažiuojamuose namuose – 3 litai. Numatyta ir pristatomų lovų kaina (čia ir toliau kalba netaisyta).“ Įdomu, kad už II rūšies viešbučio numerį su viena lova reikia mokėti 6 litus, o su dviem lovomis – 10 litų. Išeitų, jeigu numeryje keturios lovos – dar brangiau? Matyt, tais laikais vienuma kainavo pigiau negu kad dabar, o gal tiesiog žmonės būdavo labiau linkę bendrauti? Tiesa, dar 10 procentų reikėdavo sumokėti „Miesto Savivaldybės naudai“. Neaišku tik, ar procentus mokėdavo klientai, ar viešbučio savininkas? Šiaip ar taip pridėtinės vertės dėsnį atradęs dėdulė Marksas būtų likęs patenkintas.

27-asis privalomas įsakymas paskelbtas „dviračių registracijos reikalu“. Pirmas paragrafas numato, jog visi dviračiai mieste turi būti registruoti ir važinėti galima tik pritaisius skardinį numerį. Trečias paragrafas draudžia važinėti dviračiais parke, skveruose, šaligatviais ir kitose vietose, kurios paskirtos „publikai vaikščioti“. 1925-ieji metai. Miestas nedidelis ir kiek jame dviračių? O jau kuriami įsakymai. Galima pagalvoti, kad to meto miesto galvos kažkaip jautė šlovingą Šiaulių, kaip dviračių miesto, ateitį bei tam iš anksto ruošėsi.

28-asis privalomas įsakymas reglamentuoja miesto krautuvių darbo valandas. Pirmame paragrafe paminėta, jog Šiaulių Žemės Ūkio ir Pramonės parodos metu krautuvės atidaromos 9 valandą ir uždaromos 20 valandą. Taigi šitokios kasmetinės parodos – anaiptol ne mūsų laikmečio išradimas.

Neliko be dėmesio ir kioskai: „Bobturgy būdelės, kurios pardavinėja ne pirmos reikmens prekes, atidaromos turgaus dienomis 7 val. Pradėti pardavinėti gatvėse papirosus ir vaisius leidžiama viena valanda anksčiau... ir baigti 24 val.“ Kokį svarbų vaidmenį papirosai ir vaisiai vaidino ano meto šiauliečių gyvenime, kad juos galima buvo pardavinėti iki vidurnakčio, klausimas lieka neatsakytas. Aišku tik tiek, kad valdžia nė trupučio nekovojo su rūkymu, dargi savotiškai jį skatino. Spėju, kad ir grėsmingų užrašų ant papirosų pakelių dar nebuvo, kaip kad dabar.

Laikraščius pardavinėti buvo leidžiama nuo 6 val. ryto iki 24 val. Ar daug šiauliečių pirkdavo spaudą prieš vidurnaktį – nėra žinoma, tačiau galima spėti, jog ir dabar, ir tada netrūko mėgstančiųjų skaityti prieš miegą.

Ketvirtas paragrafas reglamentuoja prekybą svaigiaisiais gėrimais. Darbo dienomis svaigiųjų gėrimų parduotuvės būdavo atidaromos 9 val. o uždaromos 19 val. Šeštadieniais uždarydavo anksčiau – 16 val. O sekmadieniais iš viso nedirbo. Traktieriams buvo taikoma kiek kitokia tvarka. Taigi mūsų dienų valdantieji valstiečiai nieko naujo šia tema ir nesumąstė...

Šeštame paragrafe skaitome, jog „Vaistinėms ir gelžk. stoties bufetams šis priv. įsak. Netaikomas“. Dėl stoties nurodymas aiškus: prisigėrei, sėdai į traukinį ir niekam dėl tavęs galvos neskauda. Išlipsi kokiame Radviliškyje arba Joniškyje ir tegul vietiniai sprendžia, ką daryti su šlitiniuojančiu keleiviu? Bet tarp eilučių galima įskaityti ir tai, kad alkoholiniai gėrimai būdavo pardavinėjami vaistinėse... Kaip vaistai nuo depresijos? Šiandien niekas degtinės vaistinėje neieško. Dar daugiau, itin uolūs populistai valdžioje gali imti ir nebeleisti sekmadieniais, po 15 valandos, prekiauti vaistais, kurių sudėtyje yra alkoholio.

Privalomas įsakymas Nr. 30 reglamentuoja kepyklų, cukrainių ir kepinių parduotuvių darbą. Numatoma, jog kiekviena kepykla, cukrainė ar bakalėjos parduotuvė kasmet turi būti įregistruojama Miesto Valdyboje. Ir iš tiesų kam tenkintis vienkartiniu mokesčiu, kai galima visas tas kepyklas ir krautuves bei cukraines melžti kasmet? Ne kvailiai leido įsakymus!

Kiti du paragrafai nustato, jog gamybinės patalpos turi būti atskirtos sandariomis sienomis nuo gyvenamųjų patalpų. Gamybinės patalpos gali stovėti ne arčiau kaip 6 metrai nuo išviečių, pamazgų duobių ir tvartų.

Dėl sienų sandarumo viskas aišku: bandoma užkirsti kelią migruojantiems parazitams. Apie tai sakoma „atviru tekstu“: „Kepyklų butuose (gamybinėse patalpose, – aut. past.) turi būti atydžiai naikinami musės, tarakanai ir kiti vabzdžiai“. Tačiau 6 metrai nuo tvartų ir tualetų vargu ar apsaugos kepinius nuo visokią bjaurastį pernešančių įkyruolių musių, beje, nemažiau landžių ir už tarakonus.

Ketvirtas šio įsakymo paragrafas numato, kad kepyklų sienos ir lubos turi būti baltinamos ne rečiau kaip du kartus per metus. Ir tai suprantama: estetinis momentas čia niekuo dėtas, tiesiog ant kontrastuojančio paviršiaus – baltos sienos – pamatyti juodą vabalėlį daug lengviau...

Vienuoliktas paragrafas numato, jog „kepykloj turi būti praustuvė, tyrus vanduo, rankšluostis, muilas, rankoms plauti šepetukai ir kasdien kuopiamos spjaudyklės“. Dėl viso kito klausimų nekyla, bet dėl spjaudyklių..? Kodėl kepyklos dirbantieji taip dažnai ir daug spjaudėsi, jog spjaudyklės turėjo būti „dažnai kuopiamos“? Kas nepatiko: valdžia ar atlyginimai? O gal įtakos turėjo tas faktas, jog papirosai būdavo pardavinėjami iki pat vidurnakčio? Štai kokių klausimų pažėrė minėtas privalomas įsakymas.

Dvyliktas paragrafas papildo draudimų sąrašą: „Asmenims žaizduotiems arba kurie turi kitokių rankų ar veido išbėrimų ir kurie serga atviru tuberkuliozu arba kitokia apkrečiama liga draudžiama dirbti (...) minėtose įstaigose.“ Panašu, kad įsakymo leidėjus kitos kūno vietos nedomino... Be to, priimant į darbą ir vėliau kas du mėnesius kepyklų dirbantieji privalėjo tikrintis sveikatą.

Kepyklose ar jų dirbinių dirbtuvėse turėjo būti aiškioje vietoje iškabinti plakatai: „Spjaudyti ant grindų draudžiama“ ir „Liesti rankomis draudžiama“. Ir mūsų laikmečio žmonės neretai yra linkę žiūrėti ne akimis, bet rankomis, tačiau tas visuotinis poreikis spjaudytis jau nebesuprantamas.

Privalomas įsakymas Nr. 31 numato Šiauliuose esančių mėsos krautuvių darbo tvarką. Štai vienas iš jo paragrafų draudžia krautuvėse laikyti šunis ir kates, taip pat juos įsileisti. Žiurkėms tikras rojus! „Blogesnioji mėsos rūšis (atmatos, kojos, kanopos, ragai, žarnos) negali būti dėstoma ant tų pačių stalų, kame laikoma geresnioji mėsa.“ Štai tokia diskriminacija.

Mūsų laikais, aišku, kanopų ir ragų ant prekystalių nebepamatysi, bet dar ne taip seniai visko buvo. Menu, kaip 1995 metais iš Vokietijos atvykusi viešnia miesto centrinėje turgavietėje ant stalo pamatė nuskalpuotas veršelių galvas. Iš pradžių kone alpo, o paskui stvėrė fotoaparatą ir šaukdama, „Oh, mein lieber Got!“ puolė  fotografuoti. Manau, grįžusi tikrai turėjo ką papasakoti ir ką parodyti...

Dvyliktas paragrafas numato, kad „Vežioti mėsą galima tik išmuštuose cinkuota skarda vežimuose“ ir kad „vežiko pasėstė turi būti izoliuota nuo mėsos“. Matyt tam, kad pavargęs vežikas jaučio kumpio krėslu nepalaikytų.

Tryliktame paragrafe vėl randame, jog „...skelbimai „Spjaudyti ant grindų draudžiama“ turi būti iškabinti aiškioj vietoj“. Ko gero, to meto visuomenę buvo apėmusi spjaudymosi manija. O meninio spjaudymosi meistrus įsakyme numatyta skatinti 100 litų baudomis.

32-asis privalomas įsakymas, tradiciškai pasirašytas Šiaulių miesto burmistro J. Sondeckio ir sekretoriaus B. Bubino, reglamentuoja miesto viešbučių darbą.

Trečias paragrafas byloja, jog viešbutyje negali būti „tarakanų, blakių ir kitų kūno parazitų“. Negali tai negali, bet jie Miesto valdybos įsakymų neskaitė, ir jeigu minėtieji parazitai panorėjo apsigyventi viešbutyje svečių teisėmis, su ano meto priemonėmis tikrai taip lengvai jų neišguisi.

Ir vėl randame, kad viešbutyje turi būti iškabinėti plakatai, jog „Spjaudyti ant grindų draudžiama“. Kitaip tariant, neduok pavalgyti, neduok atsigerti, leisk tik paspjaudyti...

Draudžiami spalvoti lovų užtiesalai. Minkšti baldai ir čiužiniai, paklodės ir antklodės kas savaitę turėjo būti vėdinamos ore, o čiužinių šiaudai keičiami kas mėnuo. Lygis!

Susirgus viešbučio tarnautojo šeimynai užkrečiama liga, jam buvo draudžiama dirbti viešbutyje iki atskiro gydytojo nurodymo. Įdomu, ar kas apmokėdavo priverstines atostogas? Be to, apie susirgusį užkrečiama liga asmenį viešbučio savininkas turėjo tą pačią dieną pranešti savivaldybės gydytojui. Nelaimėlis būdavo išvežamas į ligoninę, o jo numeris dezinfekuojamas. Nepamirškime, kad įsakymas pasirodė 1926 metais, kai dar nebuvo efektyvių vaistų nuo tokios mirtinai pavojingos ligos, kaip tuberkuliozė.

Įsakyme taip pat nustatyta, jog „kiekvienai lovai viešbutyje turi būti ne mažiau kaip 10 kub. mtr. oro“. Žinoma, oras reikalingas ne lovai, bet viešbutyje apsistojusiam svečiui. Be to, šitie 10 kub. metrų neatrodo daug. Kita vertus, vasaros sezonui prasidėjus, poilsiautojams pajūryje nuomojami ne tik butai ir kambariai, bet ir visokios pašiūrės, garažai, sandėliukai ar pan. Juose oro tikrai nėra daugiau, tačiau žmogus prisitaiko...

Beje, to paties privalomo įsakymo 17-asis paragrafas draudžia lovas statyti viešbučių koridoriuose ir ten miegoti. Kitaip tariant, jei mieste kokia šventė, festivalis, ar panašiai, kai suvažiuoja daug turistų, šitaip pasipinigauti viešbučiai negalėjo.

1927-ųjų pavasarį priimtas 34-asis privalomas įsakymas numato į Rūdės upelį įleidžiamų nuotekų tinkamumą. Štai esminiai nurodymai: įleidžiamasis (į upelį) vanduo turi būti be kvapo, skaidrus ir švarus. Vandeniui tikrinti Miesto Valdybos nurodymu turi būti už filtro įrengtas kontrolės šulinys su uždangalu, kurį užplombuoti ir atidaryti tegali Miesto Valdybos agentas. Filtras taip pat privalėjo turėti aukštą ventiliacijos kaminą, idant neterštų aplinkos oro. Vienas iš paragrafų byloja: „Jeigu iš nuosėdų bus matoma, kad leidžiamas nešvarus vanduo, Miesto Valdyba gali visai uždrausti leisti vandenį ir uždėti pabaudą“ (200 litų, – aut. past.).

Pirmiausia neaišku, kas mokės tą pabaudą ir kas apskritai yra atsakingas už nuotekų švarą. Jeigu patys vartotojai, galima tik įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu nuotekų valymas būtų paliktas jiems! Juk kalbama apie gyvenamąjį rajoną nuo Tilžės iki Dvaro gatvės. Ir kur žmonėms dėti nuotekas? Pilti į kibirus? O paskui?

Tiek jau to. Istorikai nemini apie tokio pobūdžio humanitarinės katastrofos, reiškia, į Rūdę visados buvo leidžiamas išvalytas, skaidrus vandenėlis.

Apie likusius Miesto valdybos privalomus įsakymus pakalbėsime kitą kartą.

(Bus daugiau)

33-iasis privalomas įsakymas nustato prekybos miesto turgavietėse tvarką.
Autoriaus nuotr.