Gimė gausioje ūkininkų Vaitekūnų šeimoje
V. Vaitekūnas gimė 1908 m. spalio 14 d. Šiaulių apskrityje, Joniškio valsčiaus Šlapakių kaime, gausioje ūkininkų Mortos ir Jono Vaitekūnų šeimoje, kuri turėjo 20 hektarų žemės. Ūkis nebuvo klestintis, nes tėvas kurį laiką buvo seniūnas, amžinai išvykęs tarnybiniais reikalais, o mama su devyniais vaikais vertėsi sunkiai. Du vaikai mirė maži, užaugo keturi broliai ir trys seserys.

Vincas buvo jauniausias iš brolių, kurie ragavo mokslo dvimetėje Joniškio mokykloje, nors vienas iki Pirmojo pasaulinio karo nebespėjo jos baigti.

Nedideliame ūkyje gausiai šeimai ėmė darytis ankšta ir sunku pragyventi, ypač po tėvo mirties. V. Vaitekūnas norėjo mokytis, buvo gabus, todėl buvo nutarta leisti jam tęsti mokslus. Žinodamas, kad šeimai tai nebuvo lengva, Vincas stengėsi pats užsidirbti pragyvenimui ir kompensuoti šią šeimos auką geru mokymusi. 1919 metais jis pradėjo lankyti Šlapakių pradinę mokyklą.

Nuo 1922 metų V. Vaitekūnas mokėsi keturklasėje Joniškio progimnazijoje, į kurios antrąją klasę įstojo be egzaminų ir ją be didelių pastangų baigė 1925 metais. Progimnazijos istorijos mokytoja Ona Sketerytė Vincui pasėjo pirmuosius meilės kraštotyrai grūdus.

V. Vaitekūnas mokosi Šiauliuose
1925 metų rudenį V. Vaitekūnas atvažiavo mokytis į Šiaulių berniukų gimnaziją, kurią baigė 1929 metais.

Iki mokslų metų pradžios jis Šiauliuose  lankėsi tik kartą, maždaug 1920 metų rudenį, kai su mama atvežė vežimą obuolių į turgų. Didelį įspūdį paaugliui paliko labai aukšta Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia.

Šiauliuose V. Vaitekūnui pavyko įsikurti „Žiburėlio“ draugijos bendrabutyje, kuriame moksleiviai galėjo veltui gyventi ir buvo nemokamai maitinami. Vėliau V. Vaitekūnas buvo paskirtas šio bendrabučio vedėju. V. Vaitekūnas godžiai sėmėsi mokslo žinių. Ypač jam patiko lietuvių kalbos mokytojas J. Adomaitis.

1928 metų pavasarį aštuntokas V. Vaitekūnas susidomėjo tarptautine esperanto kalba, apsilankė „Aušros“ muziejuje, sužinojo šiek tiek apie darbą jame.

Gabaus ir darbštaus gimnazisto gyslelę kraštotyrai ir muziejininkui pastebėjo ir „Aušros“ muziejaus įkūrėjas, Šiaulių kraštotyros draugijos  pirmininkas P. Bugailiškis.

1932 metais P. Bugailiškio rūpesčiu V. Vaitekūnas buvo priimtas dirbti į Šiaulių apygardos teismą ir tuo pat metu jis įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą, tačiau po vieno semestro, negalėdamas suderinti studijų su darbu, iš ten išėjo.

Dirbant teisme V. Vaitekūnui prasidėjo pirmieji kraštotyros darbai, išvykos į Žemaitijos kraštą.

Darbas teisme, „Aušros“ muziejuje, esperanto kalba
Dirbdamas Šiaulių apygardos teisme, prisiekusių vertėju ir notaro padejėju, savo asmeninės bibliotekos knygas žymėjo šios įstaigos antspaudas: „Vincas Vaitekūnas Šiaulių valstybinės notarinės kontoros notaras“, „Vertėjas, Šiaulių apygardos teismas“, „Šiaulių apygardos teismo prisiekusių vertėjas V. Vaitekūnas“ arba „Ex libres V. Vaitekūnas“.
Nuo 1928 metų V. Vaitekūnas buvo Šiaulių muziejaus lankytoju ir bendradarbiu, susidomėjo tarptautine esperanto kalba, kuriai buvo ištikimas visą gyvenimą, sukūrė esperantininkų būrelį ir mokė esperanto kalbos, teko išklausyti paskaitų apie esperanto kalbą ir šių eilučių autoriui.

1930 – 1933 metais V. Vaitekūnas dirbo liaudies teisėju. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalyvavo „Aušros“ muziejaus evakuacijoje.

Nuo 1957 metų jis tapo Šiaulių „Aušros“ muziejaus etatiniu darbuotoju, vyr. moksliniu bendradarbiu, skyriaus vedėju.

Per beveik šešis savo muziejinio darbo dešimtmečius V. Vaitekūnas surinko nemažai vertingų etnografijos, liaudies meno ir kitų eksponatų, daug prisidėjo prie fondų papildymo, surenkant karo audros išblaškytus eksponatus, parengė kelias ekspedicijas nuolat rašė į vietinę ir respublikinę spaudą. Sukaupęs didžiulę patirtį, jis dosniai ir nuoširdžiai dalijosi savo žiniomis su jaunaisiais muziejininkais, daug padėjo kraštotyrininkams.

Tai buvo plačios erudicijos, harmoningo vidinio pasaulio žmogus, kurį pažinojo ir gerbė ne tik šiauliečiai, bet ir šalies muziejininkai bei kraštotyrininkai.

Mokėjo keletą užsienio kalbų, taip pat esperanto, buvo ekskursijų vadovu, skaitė paskaitas visuomenei. Šiauliuose pasodino daugiau nei 20 ąžuolų žymiems žmonėms ir svarbiems įvykiams atminti.

Iškilmingai ir gražiai buvo paminėtas V. Vaitekūno 70-metis 1998 metais.

V. Vaitekūno vardu pavadinta gatvės atkarpa nuo Dobilo ir Papilės gatvių sankryžos iki Žemaitės gatvės.

Apie V. Vaitekūno 79 metų gyvenimo istorijos bruožus ir kraštotyrinį bei muziejinį darbą plačiai ir išsamiai aprašoma 1998 metų knygoje „Vincentas Vaitekūnas ir rinktiniai kraštotyros darbai“.

V. Vaitekūnas buvo gerai žinomas ir gerbiamas ne tik šiauliečių, bet ir šalies kraštotyrininkų bei muziejininkų.

Apdovanojimai
Medalis „Už šaunų darbą 1941 –1945 metų Didžiajame Tėvynės kare“. Medalis „Pergalė 1941 – 1945 metų Didžiajame Tėvynės kare“. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštas.

Ženklas „Kultūros žymūnas“. Suteiktas Lietuvos kultūros paminklų ir kraštotyros draugijos garbės nario vardas.

Pažymėtas garbės raštais ir padėkomis, „Ventos“ baldų fabriko kraštotyrininkų I. Rudzinskienės, D. Balčiūno ir V. Žekačio iniciatyva minint V. Vaitekūno, beveik šešis dešimtmečius paskyrusio kraštotyrai ir muziejininkystei, tapusio žymiausiu šios srities specialistu 80-ąsias gimimo metines, įsteigtas Mikelio prizas, kasmet skiriamas geriausiems Šiaulių kraštotyrininkams. Vyriausiasis Mikelis – Peliksas Bugailiškis (1923 – 1965). Mikelių dinastijos geneologinį medį Kraštotyros ąžuolui V. Vaitekūnui 1994 metais parengė „Mikelytė“ Irena Rudzinskienė.

1994 metais jam atidengta lenta prie „Aušros“ muziejaus, Aušros alėja 47.

V. Vaitekūnas spaudos puslapiuose
Visą gyvenimą V. Vaitekūnas sodino ąžuolus Šiauliuose ir apylinkėse.

1998 metais „Aušros“ muziejus išleido V. Vaitekūno darbų rinktinę. „Vincentas Vaitekūnas. Rinktiniai kraštotyros darbai“. Sudarytojos O. Čepkevičienė ir B. Salatkienė.

Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių skyrius 2002 metais išleido žinyną „Šiaulių kraštotyrininkai“.

Stasys Bulzgis 1997 metais parengė ir išleido knygelę „Šiaulių Mikeliai“.

„Aušros projektai“ 2017 metais išleido monografiją „Joniškio kraštas. Žymūs žmonės“, kurioje yra atspausdinta V. Vaitekūno biografija.

Šiaulių miesto laikraščiuose atspausdinti straipsniai apie V. Vaitekūną „Sirgęs... ąžuolais“, „Muziejininko veterano atsiminimai“, „Vincentas Vaitekūnas“, „Draugijos garbės narys“, „Šiaulių ąžuolynas“, „Jo atminimui pasodinom ąžuoliuką“, „Kas neprisimena jo šypsenos“, „Paminklas kraštotyrininkui“. „Muziejininko ir esperantininko V. Vaitekūno asmeninė biblioteka ir knygos ženklai“ ir kt.

V. Vaitekūnas nemažai straipsnių rašė vietinėje ir respublikinėje spaudoje.

Bendrauta daugiau nei 25-erius metus
Su kraštotyrininku, muziejininku bei esperantininku V. Vaitekūnu Antaninai ir Liudvikui Rulinskams teko bendrauti daugiau nei 25-erius metus: susitikimuose, renginiuose, seminaruose, konferencijose, minėjimuose.

V. Vaitekūnas buvo dažnas svečias ir pas farmacininkus. Jis yra padovanojęs įvairių dokumentų apie vaistinių istoriją mūsų eksponatų kolekcijai. Viešėdavo mūsų šeimoje. Jo pasakojimų apie įvairius gyvenimo nutikimus, ekspedicijas, gimtąjį Joniškio kraštą buvo galima klausytis ištisas valandas.

Straipsnis parengtas panaudojant sukauptą archyvinę medžiagą.

Šiaulių kraštotyros draugijos 60-mečio minėjimo dalyviai Fotografijos muziejuje 1987 m. gegužės 14 d. Centre (su juosta) kraštotyrininkas Vincentas Vaitekūnas.
Autoriaus archyvo nuotr.