Tarptautinis festivalis-pleneras „Šiaulių Monmartro Respublika“ suburia įvairius menininkus ne tik iš Lietuvos miestų, bet ir iš užsienio. Čia kiekvienas menininkas išreiškia save darbais, parodo savo kūrybą smalsiems miestiečiams. Tad kokios nuotaikos plenere? Menininkai atsako – darbingos.
Elsitade Groot: „Savo kūriniuose stengiuosi atvaizduoti gamtos peizažą“
– Esu pirmą kartą šiame plenere. Čia pastebiu labai daug meilės, man labai patinka tiek šis festivalis, tiek galerija, tiek atmosfera. Kai iš Olandijos skridau į Lietuvą, pastebėjau tą patį kraštovaizdį: tas pačias gėles, medžius, žolę, todėl savo kūriniuose stengiausi vaizduoti gamtos grožį. Parengiau jau du kūrinius. Nors jie abu yra skirtingi, tačiau būtinai jie turi būti eksponuojami šalia vienas kito. Naudoju tik akvarelinę techniką dėl to, kad greitai išdžiūsta. Festivalyje norėtųsi labiau bendrauti su kitais menininkais. Tik gaila, kad ne visi kalba angliškai, todėl to bendravimo man trūksta. Taip pat be tapybos kūrinių, kuriu ir drabužius.
Simonas Gutauskas: „Šiaulių miestui reikėtų stengtis būti, kuo arčiau kultūros“
– Šiame festivalyje dalyvavau jau 2009 m. ir tai yra jau mano antrasis pasirodymas, todėl nuo tų metų man Šiaulių miestas jau yra žinomas. Niekas nepasikeitė, atsirado daugiau naujų menininkų, su kuriais malonu pabendrauti. Ypač smagu kurti gamtoje, tik gaila, kad nėra potencialių pirkėjų, kolekcininkų, kurie norėtų pasidomėti. Juk atvažiuoji iš toli, ir savo darbų nenori rodyti vien tik sau ar savo draugams. Šiaulių miestui reikėtų stengtis būti kuo arčiau kultūros. Reikia parodyti tai žmonėms, kad jie suprastų, kad tai yra ne tik vertybė, bet ir unikalus reiškinys. Be kultūros nebus nei politikos, nei ekonomikos. Tokius renginius esu pats organizavęs. Vienas vyko Druskininkuose, o kitas – Norvegijoje. Tad žinau, kad yra nelengva viską suorganizuoti. Šiam festivaliui nutapiau jau du paveikslus, tačiau taip pat atsivežiau dar kelis kūrinius iš savo ciklo „Seni parkai“. Tai yra su architektūra, senais parkais, nostalgija, niūria nuotaika susiję kūriniai. Daugiausia naudoju aliejinius dažus, drobę, visa tai darau mentele, todėl tie dažai atrodo lyg inkrustuoti. Paprastai tu matai viziją, ką tu norėtum padaryti. O tada yra, ar tu sugebėsi perteikti tą sapną, tą pasąmoninį pasaulį, ar ne. Aš jau apie 30 metų užsiimu menais, esu profesionalus vitražistas ir gyvenu tik iš kūrybos.
Lina Beržanskytė-Trembo: „Kiekviena moteris mano kūriniuose atranda save“
– Esu pirmą kartą šiame festivalyje. Įspūdžiai yra labai puikūs, šilti, draugiška atmosfera. Visi dalijamės patirtimi ir idėjomis, kaupiamės kažkam dar naujam.
Kai nusprendžiu, ką nors kurti, konkrečiai pasiruošiu eskizus ar idėją, kuri šauna man net per sapnus. Ir kai ateinu į studiją, ranka pati, vedama lyg nežemiškos jėgos, daro štai tai. Darbai gimsta labai greitai, net per pusvalandį. Mano yra akvarelinė simbolistinė tapyba, tačiau šiame festivalyje-plenere naudoju aliejų, kuris labai švarus, atrodo lyg nuvarvėjusios akvarelinės spalvos. Tai yra sunki technika, nes reikia kabinti daug dažų. O man norisi peršviečiamo, šviesaus kolorito, panaudojant kuo mažiau spalvų, kad jos man netrukdytų. Per vieną dieną jau parengiau keturis savo darbus. Man būdinga vaizduoti moterį, paimant simbolinę jos detalę. Pavyzdžiui, parodant ją lyg iš sapno, panaudojant jos veidą, figūrą ar siluetą. Ar tai būčiau aš pati, ar kita moteris. Kiekviena moteris mano kūriniuose atranda ir save. Sukuriant pasaulį tarp žemės ir dangaus lyg iliuzijoje. Visas gyvenimas yra mistika, todėl ir mano kūriniai yra simbolistiniai. Esu baigusi freskos-mozaikos specialybę 1995 m., todėl mano tapyba yra sieninė. Per visą gyvenimą man teko padaryti tik tris freskas. Ne tik išgyvenu iš tapybos, bet ir gyvenu ja. Man norisi, kad mano darbuose būtų išėjimas į šviesą.
Aldis Klavinš: „Dar turiu minčių, kaip ir ką pakeisti“
– Man visada yra gaila dažų, kurie yra likę ant paletės. Aš esu čia jau senas baldas, nes daugiau nei 10 kartų esu čia buvęs. Būna, kad iš kitų menininkų gali pasisemti naujų idėjų. Man labai patiko S. Gutausko ir L. Beržanskytės-Trembo kūryba. Labai trumpas laikas yra duotas, todėl negalima per daug žvalgytis į kitus. Visada dirbu su akrilu, nes greičiau džiūsta ir laiko ne tiek daug užtrunka. Taip pat naudoju mišrią techniką. Parengiau jau penkis savo darbus, tačiau čia dar viskas nepabaigta, dar turiu minčių, kaip ir ką pakeisti. Ieškojau ir kitokios technikos. Tapau vieną mergaitę jau trečią plenerą. Buvau parengęs jos keletą eskizų, kurie man gimsta iš tango muzikos.
Gražina Arlauskaitė-Vingrienė: „Visą gyvenimą sieju su menu“
– Dalyvauju jau antrą kartą, pirmą kartą dalyvavau prieš penkerius metus. Keičiasi žmonės, menininkai, malonu su visais pabendrauti. Nors trumpas, bet turiningas laikas. Parengiau keletą gamtos etiudų, tapau aliejumi – tai ilgai džiūstantys dažai. Stengiuosi, kad išliktų viskas šviežia. Kiekvienas menininkas yra savitas, turi savo veidą, techniką, įdirbį, tuo mes ir esame įdomūs, kad esame skirtingi. Plenere gali pamatyti ne tik žmonių, bet ir darbų įvairovę. Per tas kelias plenero dienas ne tiek produktyviai dirbi, kiek produktyviai bendrauji. Kai ateini dirbti, tuomet ir atsiranda paveikslo vizija, kuri nebūtinai turi sutapti su realiu vaizdu. Plenere mūza dažniau yra supanti aplinka. Šiuo atveju – gamta. Visą gyvenimą sieju su menu, pati dėstau studentams, toli nuo meno neatitrūkstu. Tai yra ir darbas, ir pomėgis, ir malonumas.
Alvydas Šalkauskas: „Stengiuosi savo kūriniuose žaisti su šviesa“
– Dalyvauju jau ketvirtą ar penktą kartą. Mano įspūdžiai yra nepasikeitę, jau antrus metus darau tą patį. Dažniausiai mano naudojama technika yra fotoaparatas ir kompiuteris. Parengiau reportažines nuotraukas ir vieną montažą – fotografinę manipuliaciją. Parodai bus pristatytas vienas darbas, kuriame bus pateikta mūsų miesto vienas objektas. Parodoms pateikiu dažniau nespalvotus savo darbus arba labai minimaliai spalvotus. Vieną darbą parengiu arba per kelias valandas, arba per kelias dienas. Stengiuosi savo kūriniuose žaisti su šviesa. Man maloniau yra dirbti studijoje, nes mėgstu parengti portretus. Menas man yra ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis, nes taip pat vaikams dėstau ir fotografiją.
Antanas Obcarskas: „Savo kūriniuose stengiuosi atvaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra“
– Dalyvauju pirmą kartą, įspūdžiai yra pozityvūs. Mane pakvietė Ričardas Jakutis, kai 2014 m. „Laiptų galerijoje“ buvau rengęs savo parodą. Jau po truputį pradėjau pažinti Šiaulius, nepasiklysdamas sugebu nueiti į pėsčiųjų bulvarą, į Savivaldybę. Apie Šiaulių miestą turiu labai gerų prisiminimų. Kai buvau maždaug 12 metų, vieną vasarą mano tėvai mane atvežė į Šiaulius pas tetas priimti Šv. Komunijos. Turiu ir nuotraukų iš to, buvo labai faina vasara Šiauliuose. Šiame plenere turiu apie 3 parengtus savo darbus, naudoju drobę ir aliejų. Aš nesu plenerinis menininkas. Savo kūriniuose stengiuosi pavaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Šiame plenere nesu vienišas, sutikau daug pažįstamų, tik šiauliečius mažiau pažįstu. Esu pats pedagogas, todėl menas užimą didžiąją dalį mano gyvenimo.
Mindaugas Juodis: „Apie darbus nereikia šnekėti – į juos reikia žiūrėti“
– Dalyvauju pimą kartą, malonu būti gamtoje, draugų apsuptyje. Vasarą visada stengiuosi kurti gamtoje, bet nesu plenerų dailininkas, labiau mėgstu kurti studijoje. Naudoju labiau mišrią techniką. Šiam plenerui esu parengęs jau beveik vieną kūrinį, kuriuo noriu pasakyti tai, ką pamato pats žiūrovas, kuris gali ir nieko nepamatyti. Apie darbus nereikia šnekėti – į juos reikia žiūrėti. Jeigu jūs kažką matote, tada tai ir yra, ką aš padariau. Kai dirbi, įkvėpimas yra iš karto. Aš tik kuriu, menas man yra darbas, daugiau nieko nedarau. Rengiu savo ir personalines parodas, jų esu parengęs apie dvidešimt.
