Žodžių junginys „daugiafunkcis centras“ šykštokas informacija, iš kurios akimirksniu galėtum perprasti jo esmę. Supranti tik, kad čia esama daug paskirčių, veiklos sričių ir pareigų.

Kur ieškoti to centro?

Visažinė Vikipedija pateikia tokią pirminę nuorodą: „Bazilionų mokykla – daugiafunkcis centras“ (direktorius Rimantas Gorys), o kad būtų aiškiau, dar patikslina: „Šiaulių rajono Bazilionų mokykla – daugiafunkcis centras, dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, vykdanti ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas“. Pasak direktoriaus, jų daugiafunkciame centre ugdomi 3–18 metų Lietuvos piliečiai.

Renkantis išvykos maršrutą, Šiaulių universiteto emeritų dėmesį patraukė ne „mandras“ pavadinimas ir jo komentarai, o nesyk ausis ir protus pasiekę įdomūs tos vietovės geografiniai ir istoriniai epizodai, iš čia kilusių ir/ar gyvenusių įžymybių nuveikti darbai bei jų biografijos, pasakojimai apie kraštotyrinę, kultūrinę ir mokslinę mokyklos veiklą, jau bene gyvenimo būdu virtusią tame Padubysio plotelyje.

Vytenio Rimkaus konferencijų salė
Svečiuosna atvykę universiteto emeritai pirmiausia buvo pakviesti į nedidukę jaukią konferencijų salę, mūsų visų nuostabai pavadintą kolegos menotyrininko prof. Vytenio Rimkaus vardu, kurio nuopelnai ne tik Bazilionų mokyklai, kraštui, bet ir visai Lietuvai be galo svarūs.

 Antra nuostaba – buvusio universiteto dėstytojo Raimundo Trušio tapybos darbų paroda konferencijų salėje. Daugelis prisiminėme R. Trušio žodžius, pasakytus per jubiliejinės parodos atidarymą: „Mano pradžios darbai buvo daugiau mažiau realistiniai – dažniau portretus, peizažus tapiau. O dabar jau gerą dešimtmetį, o gal ir penkiolika metų mano darbai daugiau linkę į abstraktumą. Tačiau nėra abstraktūs – jie remiasi gamta.“ Per tūkstantį kūrinių aliejumi ir pastele nutapęs kolega anuomet sakėsi esąs koloristas, būtinai turįs su spalvomis „žaisti“ ar dirbti, kaip jo „mokytojai – didieji Lietuvos spalvininkai, spalvos perversmininkai Jonas Švažas, Vladas Karatajus, Antanas Gudaitis“.

Tie atminty atgiję Raimondo pasakojimai apie save tikslino mūsų mintis apžiūrint parodos paveikslus. Pirmiausia į akis krito ryškiai spalvingos abstrakcijos. Ne vienas žinojome, kad iš tūkstančio nutapytų kūrinių, kolegai mieliausias yra „Skruzdėlynas“ – visas ciklas. Stebėjomės Raimundo kantrybe ir jo talento subtilumu spalvomis atkuriant popieriuje natūralų gamtos objektą. Ir prisiminėme autentišką pasakojimą apie šio ciklo pradžių pradžią, 2012 m. skaitytą „Šiaulių naujienose“: „Kai apsigyvenęs kaime aš pirmą kartą nuėjau į mišką su šunimi, pamačiau skruzdėlyną (o juk ne pirmą kartą gyvenime pamačiau!) ir jis man padarė labai didelį įspūdį: toks mini pasaulis, kaip profesorius Vytenis Rimkus rašė, skruzdėlytės tik juda pirmyn, atgal, pirmyn, tik darbuojasi, tik knibžda...Va, pagalvojau, ką reikia tapyti – ir skubiai. Nutapiau vieną skruzdėlyną, paskui skruzdėlyną rytinį, vakarinį, dienos metu, skruzdėlyną saulei tekant, saulei leidžiantis... Žodžiu, visą ciklą.

Kai savo darbus nuvežiau į parodą Vilniuje, tai tik vienintelis „Skruzdėlynas“ sukėlė visų susidomėjimą. Pasirodo, Lietuvoje nėra dailininko, kuris tapytų skruzdėlynus. Bent aš tokio nežinau.

Ir kuo tas skruzdėlynas mane patraukė? Nė nežinau. Patraukė, kaip ir moterys patraukia – žodžiais nepaaiškinsi“ (R. Urbonavičiūtė – Raimondas Trušys: „Tapyboje turi būti jėga, savęs išsiliejimas“).

Trečia nuostaba – dalykinė. Tai labai įdomus ir patrauklus mokyklos – to daugiafunkcio centro – veiklos pristatymas. Direktorius pasakoja, kas nuveikta, pasiekta, savo žodžius palydėdamas demonstruojamų skaidrių vaizdais. O iš ekrano vienas paskui kitą į mus žvelgia šiauliečiai: universiteto rektorius prof. Donatas Jurgaitis, prof. Vytenis Rimkus, prof. Vaclovas Tričys, prof. Arūnas Gumuliauskas, prof. Regina Trimonienė, Lietuvos istorikė, archeologė, universiteto dėstytoja Birutė Salatkienė, inžinierius Šiaulių miesto garbes pilietis Zenonas Sabalys, poetas, prozininkas, publicistas Vytautas Kirkutis, advokatas Jonas Nekrašius...

O įžanga į tą netikėtumo, nepaprastumo įspūdžių pasaulį – tai direktoriaus R. Gorio nušvitęs veidas, tarp atvykusiųjų pamačius savo dėstytoją Vladislavą Kavaliūnaitę, ir toks pat jos atsakas. Susitikimas neprognozuotas iš anksto – tad ir pritrenkiantis abu.

Barboros Mejerytės edukacinėje erdvėje
Universiteto dėstytojai pakviečiami į Barboros Mejerytės (1989–1982) vardu pavadintą patalpą.

Peržengus jos slenkstį, prieš akis atsivėrė penki didžiuliai labai estetiškai apipavidalinti stendai su istorinėmis nuotraukomis. Gražiai į patalpos interjerą įkomponuoti B. Mejerytės asmeniniai daiktai – stalelis, kėdė, knyginė. Čia saugoma, matyt, per stebuklą išlikę B. Mejerytės ranka rašytų 11 sąsiuvinių. Čia kabo rašytojos ir vertėjos portretas, kurį 2008 m. nutapė Bazilionų mokyklos mokytoja dailininkė Laima Perminienė. Tačiau direktorius įspėja, jog esame ne klasėje-muziejuje, o edukacinėje erdvėje, kur kasdien vyksta lietuvių kalbos ir literatūros pamokos.

Šios edukacinės erdvės idėjos autorius ir vykdytojas – pats direktorius R. Gorys, mecenatas B. Mejerytės sūnėnas Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas.

Direktorius glaustu, bet informatyviu pasakojimu mus tarsi vedžioja rašytojos ir vertėjos bei mokytojos (Bazilionuose dirbo dvejus metus) biografijos takeliais. Pasakoja, kad Žalpeliuose, praėjus 20 metų po kaimo šviesuolės mirties, buvo surasta 11 plonų sąsiuvinių-rankraščių, kurie pavirto romanu „Jonė“, vaizduojančiu XIX a. pab.–XX a. pr. gyvenimą. B. Mejerytė romaną rašė „į stalčių“, autorė neplanavo publikuoti savo kūrinio.

Visus maloniai nuteikė pasakymas, kad 2007 m. išspausdintam romanui „Jonė“ įvadinį straipsnį parašė universiteto prof. Bronius Prėskienis, kūrinį pavadinęs „svajonių romanu“ ir pabrėžęs, kad jo autorę be jokių išlygų galima vadinti talentinga rašytoja.

Be to, paaiškėjo, kad su mumis kartu atvykusi doc. Regina Petkevičienė redagavo romaną „Jonė“, kad ir šiandien susižavėjusi gali kalbėti apie gražų B. Mejerytės braižą, taisyklingai ir aiškiai reikštas mintis.

Spėlioti nereikia – romanas „Jonė“ išleistas mokyklos direktoriaus R. Gorio rūpesčiu.

Dr. Aldonos Vasiliauskienės edukacinėje erdvėje
2016 m. „Šiaulių naujienose“ rašiau: „Šį pavasarį Šiaulių rajono Bazilionų mokyklos abiturientė Greta Baniulytė vertinimo komisijai pristatė baigiamojo mokyklinio meno krypties egzamino darbą – uždedamąjį vitražą, pavadintą  „Draugystės medžiu“ (Darbo vadovė – dailės mokytoja Laima Perminienė). Tai originali meninė Bazilionų mokyklos ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolių glaudaus bendradarbiavimo išraiška.

Vitražo viduryje – Bazilionų mokyklos herbas, o iš jo plevena kultūrinį bendravimą liudijančios Lietuvos ir Ukrainos vėliavos. Drauge eito kelio laiką kūrinyje simboliškai žymi varpeliai. Jie skelbia svarbią žinią – 15 metų bendradarbiavimo sukaktį.“

2001 m. prasidėjusio mokyklos ir vienuolių bazilijonų bendradarbiavimo rezultatas – turtingas ukrainistikos fondas, sužadinęs mintis apie personalinę „Dr. Aldonos Vasiliauskienės klasę“. Bazilionų vidurinė mokykla, įvertindama A. Vasiliauskienės, kaip istorikės mokslininkės, 12 metų darbą, skirtą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir ukrainistikos plėtrai, 2013 m. atidarė jos vardu pavadintą klasę. Simbolinę juostelę nukirpęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko, pabrėžė, kad A. Vasiliauskienė – Ordino metraštininkė yra tarp Ukrainoje pripažintų asmenybių, o Bazilionuose atidaryta klasė – tai Lietuvos ir Ukrainos artumo simbolis. Apie šį  nepaprastą  mokslininkės įvertinimą  „Lietuvos Aide“ (2014-01-08) rašyta: „Tai svarbi diena ne tik Bazilionų vidurinei mokyklai, miesteliui, Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai.“

Mes, atvykėliai iš Šiaulių, gėrėjomės ne tik G. Baniulytės kūrybiniu darbu. Pirmasis moksleivis, 2014 m. įamžinęs vienuolių bazilijonų ir mokyklos bendradarbiavimą, – Haroldas Gudelis. Centrinė  jo vitražo detalė – 2009 m. prie mokyklos pastatytas pirmasis Lietuvoje paminklas (autorė šiaulietė skulptorė Birutė Kasperavičienė) ukrainiečiams  ir pirmasis paminklas pasaulyje  Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.

Bazilionų mokykloje apsilankiusios seserys vienuolės džiaugėsi, kad „mokiniai ne žodžiais girdėdami kalbas, o akivaizdžiai matydami atliekamus darbus ir patys į juos įsijungdami, jau nuo jaunų dienų brandina širdyje meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui, atsakomybę ir pareigingumą, o baigę mokyklą, ją paliks mylėdami savo kraštą, gerbdami istoriją ir norėdami darbuotis Lietuvoje ir Lietuvai“ (Lietuvos aidas, 2014 07 09). Cituotoje nuomonėje iš dalies atsiskleidžia edukacinės erdvės ir klasės sampratų skirtumai. Edukacinių erdvių mokykloje net šešios.

Tikriausiai mes buvome pirmieji pašaliečiai, kuriems teko laimė pasigrožėti ir apmąstyti trečiojo vitražo, kuris bus pristatytas visuomenei šią vasarą pasitinkant Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino 400 metų jubiliejų, skelbiamą idėją ir kūrinio meniškumą.

Išskirtinė Romualdo Ozolo dovana
Buvome pakviesti į edukacinę erdvę, skirtą šios mokyklos mokinio, filosofo, Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo (1939–2015) atminimui. Joje stalas iš Sąjūdžio būstinės,  prie kurio vykdavo Atgimimo posėdžiai, aukštos lentynos, į kurias sudėti R. Ozolo  visą gyvenimą  kaupti, 2008 m. mokyklai perduoti leidiniai: senosios lietuvių literatūros  ir 1918–1940 metų knygos, virtusios bibliografinėmis retenybėmis; visa tarybiniais metais publikuota lietuvių literatūra; visi 37 Bostono enciklopedijos tomai, visi pasaulinės literatūros bibliotekos tomai...

Iš viso į mokyklą atvežta per 18 tūkstančių knygų. Atskirą palikimo dalį sudaro įvairūs raštai ir politinio pobūdžio sovietmečio leidiniai. Čia surinkta ir paties dovanotojo suklasifikuota Sąjūdžio metų periodika – nuo pirmojo numerio iki paskutiniojo.

Direktorius didžiuodamasis pasakoja, demonstruoja istorinę, kultūrinę ir meninę vertę turinčius eksponatus, patalpintus tose pat lentynose, kuriose tie leidiniai buvo sudėti Signataro namuose. Ir primena, kad dar ne visas palikimas išpakuotas iš dėžių. Reikia įrengti tinkamas patalpas jiems laikyti, reikia pasirūpinti, kad ši medžiaga būtų prieinama ne tik mokyklos ir miestelio bendruomenėms, bet ir kitų vietovių žmonėms, besidomintiems R. Ozolo asmenybe, rašantiems mokslinius darbus tolimos ir artimos istorijos temomis.

„Padubysio kronikos“
Vienas paskutiniųjų R. Ozolo projektų – „Padubysio kronikos“, kurių pirmasis  numeris pasirodė 2013 m. Jo pratarmėje konstatuojama, kad šis metraštis – tai „naujas periodinis leidinys, kuriame rašoma apie šio krašto istoriją, paminklus, žmones. Iškeliami mažai žinomi ir užmiršti faktai, jų reikšmė kraštui ir visai Lietuvai. Daug dėmesio skiriama nūdienos klausimams, laimėjimams ir nesėkmėms, nevengiama ir diskusijų. Jungiamoji leidinio styga – Dubysos upė...“

Istorijos ir kultūros žurnalo/metraščio pirmojo numerio charakteristiką konkretina tokie dėmesį savo gniaužtuose laikantys antraštiniai straipsnių pavadinimai: „Bazilionai – Šiaulių apskrities miestelis“ (Vytenis Rimkus), „Šis tas iš Bazilionų miestelio ir jo apylinkių istorijos“ (Jaroslavas Rimkus), „Zubovai: ženklai istorijoje“ (Gitana Vasiliauskienė), „Gorskų giminė ir Mankiškės dvaras“ (Sonata Birvydaitė), „Barboros Mejerytės knygų ir žmonių pasaulis“ ( Rita Žadeikytė), „1941 m. trėmimai iš Šiaulių apskrities: eiga ir pasekmės“ (Gintautas Urbietis) ir kt.

Šeštojo „Padubysio kronikų“ numerio (2016) centrinės temos – „Istorija ir nūdiena“, „Tytuvėnėlių akmens amžiaus gyvenvietės pėdsakai“, „Padubysio apylinkės dailininko Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje“, „Plėšrūnai: jų įvairovė, medžioklė ir apsauga“.

Šiuo metu redkolegija rengia aštuntąjį „Padubysio kronikų“ numerį, o mokyklos direktorius dėlioja jo sutiktuvių scenarijų.

Žurnalo „Padubysio kronikos“ priešlapyje skelbiama: steigėjas – Romualdas Ozolas (1939–2015; Bazilionų vidurinės mokyklos 1957 m. laidos abiturientas); leidžia Romualdo Ozolo paramos fondas „Už teisingumą Lietuvoje“, Šiaulių universitetas ir Bazilionų mokykla; rėmėjai – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, Šiaulių rajono savivaldybė, VĮ Šiaulių miškų urėdija, Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas (kaunietis, 1988–1990 m. Sąjūdžio Seimo politinio komiteto pirmininkas, Signataras, LR Seimo narys, LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo Sosto...).

„Padubysio kronikų“ redaktoriaus – prof. Vytenio Rimkaus, mokslinio redaktoriaus – prof. Arūno Gumuliausko, atsakingojo sekretoriaus – Rimanto Gorio ir nuolatinių bendradarbių nenutrūkstantis rūpestis, puoselėjant žurnalą, – didžio susidomėjimo verta tema, su kuria emeritus apžvalginiu būdu supažindino mokyklos direktorius R. Gorys.

Reikia Lituanistikos centro
Kad Bazilionuose, o ne Vilniuje būtų saugomos R. Ozolo knygos, dienoraščiai, užrašai – tokia paties Signataro valia.
Kaip jau minėta, Bazilionų mokyklos pedagogai įsitikinę, kad R. Ozolo dovanota biblioteka neturi tapti uždaru archyvo fondu, kurį liudija tik perdavimo-priėmimo aktai, kuriame knygos ir rankraščiai saugiai padėti, bet tarsi užmiršti. Direktoriaus, o jo asmenyje ir šviesuomenės, besidominčios kraštotyra, istorija, kultūra, svajonė – įsteigti Lituanistikos (Lituanikos) centrą. Tačiau šis darbas vien mokyklos pečiams per sunkus ir sudėtingas, nes reikia, kad prie Bazilionų mokyklos būtų pradėta priestato Lituanistikos centrui statyba, finansuojama iš biudžeto lėšų.

Direktoriaus žodžiais, lituanistikos centro veiklos vizija – tai trys skirtingos kryptys: 1) Romualdo Ozolo bibliotekos fondų panauda mokslo ir kraštotyros reikalams, 2) lituanistinė literatūra ir kita medžiaga, susijusi su Padubysio teritorija plačiąja to žodžio prasme (Bubiai, Bazilionai, Ariogala, Seredžius, Kurtuvėnai, Užventis, Pašiaušė, Kelmė, Kražiai ir t. t.), 3) išeivijoje leista lietuviška literatūra, kurios jau nemažai sukaupta mokykloje ir kurios beveik kas mėnesį po porą nemažų dėžių „atplaukia“ iš už Atlanto, nes tebesitęsia dar R. Ozolo užmegzti ryšiai su Čikagos lituanistiniu centru.

Remiantis R. Ozolo paramos fondo direktoriaus Eugenijaus Skrupskelio įžvalgomis, Lituanistikos centro Bazilionų mokyklai reikia ir todėl, kad čia yra žurnalo „Padubysio kronikos“, tapusio viso regiono kultūros reiškiniu, leidybos centras. Įsteigus Lituanistikos centrą, Bazilionai galėtų tapti vieta, kur būtų koncentruojama šio krašto kultūrinė patirtis ir veikla.

Išvados ir atsakymai
Apmąstydami tai, ką pamatėme ir išgirdome Bazilionų mokykloje, sakome, kad į visažinės Vikipedijos pateiktą Bazilionų daugiafunkcio centro apibrėžimą netelpa tai, kas išporinta straipsnyje. Tiesa, ne viskas, kas mums rodyta/pasakota čia jau aprašyta.

Prie stendų vertėjos ir rašytojos B. Mejerytės edukacinėje erdvėje.
Jūratės FORMANSKĖS nuotr.

Universiteto emeritai A. Vasiliauskienės klasėje.
Jūratės FORMANSKĖS nuotr.

Emeritai „studijuoja“ mokyklos informaciją.
Jūratės FORMANSKĖS nuotr.

Signataro Romualdo Ozolo bibliotekoje.
Jūratės FORMANSKĖS nuotr.