Šiaulių dailės galerijoje atidarytas 15-asis medijų meno festivalis ,,Enter“. Atidarymo metu pristatyta lietuvių menininko Das Vegas paroda ,,Įvertinimas“ ir meno performansas ,,Meno vertė: aukcionas“. Taip pat vyko Kristinos Inčiūraitės projekto ,,Kompostas“ pristatymas.

Performansas-aukcionas ir paroda „Įvertinimas“
,,Performanse bandau sukurti meno aukciono situaciją, kur lankytojai aktyviai dalyvauja aukcione. Jie balsuoja už aukščiausią kūrinio kainą, bet tuo pačiu prisideda prie kūrinio sukūrimo, nes kūrinio turinys yra aukščiausia pasiūlyta suma, kuri galutiniame rezultate yra atspausdinama kvitelyje, o tas kvitelis tampa autentišku meno kūriniu“, – teigė medijų menininkas Das Vegas.

Po performanso rodytas dokumentinis filmas apie tokį patį aukcioną, kuris vyko Europos šiuolaikinio meno bienalėje „Manifesta“.

Parodoje taip pat yra daugiau meno darbų, kurie vienaip ar kitaip yra susieti su meno vertinimo kriterijais. „Aš paprastai rašau meno kūrinio vertę, kaip projekto ,,Po On Kawaros“ tapytose drobėse, o ta meno kūrinio vertė yra finansinė vertė tiesmukai užrašant kūrinio monetarinę vertę, nors čia ir yra tas svarbus kritiškas klausimas apie meno rinkos, neoliberalizmo, monetarinių verčių propagavimą, meno ekonomikos, ir kitus aspektus“, – sakė Das Vegas.

Menininkas teigė, kad notų, jog parodos lankytojai labiau interpretuotų visa tai, kas rodoma parodoje, nes jam tai būtų įdomi diskusija, kadangi skaičių reikšmių, prasmių ir asmeninių sąsajų su jais yra labai daug ir įvairių. Kai kurie pateikti skaičiai parodoje yra susieti su tam tikromis asmeninėmis patirtimis, datomis, duomenimis iš kitų kūrėjo meno projektų arba duomenys iš esmės paremti fizikos dėsniais.

„Šiuo projektu mėginu kelti klausimus: kaip šiuolaikinis postžmogus yra įtikėjęs į skaičių galią ir tiki duomenimis“, – kalbėjo Das Vegas.

Performansu mėginama žaisti tokiais niuansais kaip finansinė, monetarinė kūrinio vertė ar ją priešpastatant estetinei vertei.

Skaičiai ir duomenys (kas angliškai yra ,,data“) yra tiesiogiai susieti su medijų menu: žmonės yra įtikėję į duomenų srautus ir duomenų bazes, ir skaičius, o tai yra tiesiogiai susieta su technologijomis ir kompiuterija. ,,Tai taip pat yra abstrakcijos forma, kaip mes abstrahuojame savo gyvenimus į skaičius ar per juos suvokiame pasaulį. Jei kalbėtume apie konceptualų šio projekto pradą, tai jis yra pagrindinis ir per jį visų pirma turėtume suvokti tiek projekto koncepciją, tiek diskutuoti platesniame diskurse, tačiau vizualumas irgi yra svarbus“, – teigė Das Vegas.

K. Inčiūraitės projektas ,,Kompostas“
Festivalio metu vyko Kristinos Inčiūraitės projekto ,,Kompostas“ pristatymas. ,,Pristatau parodą, susidedančią iš ankstesnių ir naujų mano darbų, sukurtų specialiai šiam projektui. Visus darbus jungia tam tikras irimo, nykimo aspektas, kurį aš įvardiju „dykumėjimu“. Kalbu apie „dykumėjančius“ kontekstus, situacijas. Tačiau „dykumėjimo“ problemai spręsti parodoje siūlau kompostavimo procesą – galimybę nualintai žemei atsigauti. Mes žinome, kad biologiškai skaidžios atliekos irdamos sudaro kompostinę žemę. Taigi irimas šiuo atveju tampa naujo gyvenimo prielaida, – kalbėjo parodos autorė. – Pagrindinis parodos darbas „Varošos gyventojai“ kurtas specialiai šiai parodai. Čia aš kompostuoju praeitį ir dabartį, Kipro ir Lietuvos kontekstus bei atrandu svarbiausius veikėjus parodoje. Tai vėžliai, kurie gyvena Kipro pajūryje, Famagustos miesto Varošos rajone. Ši tarp poilsiautojų populiari kurortinė vieta buvo turkų okupuota 1974 metais. Dabar tai apleista zona ir civiliai čia negali įžengti kojos. Užtat vėžlių čia gyvena gana daug. Nors žmonės ir negali jų pamatyti, bet gali įsivaizduoti, kaip jie atrodo.

Kadangi dažnai bendradarbiauju su mokyklinio ir akademinio amžiaus jaunimu, juos pakviečiau įsitraukti į kūrybinį procesą. Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokiniai man pasiūlė keletą būtent šioje vietoje gyvenančių vėžlių kiautų ornamentų variantų. Tad parodoje matome marškinėlius su kiautų raštais. Kūrybinio proceso metu kartu su kitais bandome ieškoti ir surasti tai, kas paslėpta nuo mūsų akių.  

Atsižvelgiu į ekologiją. Apie ją šiuo metu daug pasakoja žymi teoretikė Donna Haraway – iš jos minėtą „kompostavimo“ idėjos artikuliaciją aš pasiskolinu. Jai pritariu, kad žmogaus veikla padarė daug nuostolių žemei, tad „kompostavimas“, suvokiamas kaip nuolatinis atsinaujinimas, yra tam tikra išeitis.“

K. Inčiūraitės dainų redukcijos
Be naujausios instaliacijos „Varošos gyventojai“ parodoje pristatomi menininkės anksčiau kurti irimo, dylančios atminties aspektus išryškinantys piešinių ciklai bei didelės apimties audiovizualinė instaliacija „Dykumėjimas“. Didelį įspūdį padarė K. Inčiūraitės siūlomos dainų redukcijos, padedančios atsisakyti „užprogramuotų“ patirčių.

Tai, menininkės žodžiais tariant, „akustinė dykuma“, kurioje sklinda iki žemų dažnių redukuota vaikų choro daina. Kita parodos atidarymo metu pateikiama dainos redukcija – tai kelių berniukų ir jaunuolių choro ,,Dagilėlis“ narių pasiūlyti populiarių melodijų fragmentai, kurie buvo niūniuojami klausytojui į ausį performanse „Fragmentas kaip priežodis“.

„Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos nejučia tampa mūsų atminties dalimi. Alaino Resnais filmo „Sena daina“ („On connait les chansons“, 1997) scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui jų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos nuskurdina. Pasitelkdama redukuotą dainos formą – niūniavimą, šiame muzikiniame projekte bandau atkreipti dėmesį šias „nuskurdintų“ patirčių problemas. Tačiau niūniuojamos populiarių dainų melodijos „nuskurdintą“ unifikuotą patirtį, manau, paverčia priešingu dalyku. Projekte siekiama, kad klausytojui būtų sužadinamas kuo didesnis smalsumas ir padidėtų jo lūkesčiai – „rutinizuota“ populiari daina, kaip „nuskurdintos“ patirties manifestacija, čia skatinama transformuotis į „praturtintą“ patyrimą, nes šioje situacijoje žiūrovas pastūmėjamas asmeniškai trokšti melodijos, kuri nėra lengvai „pasiekiama“. Šiandieniame rinkodaros valdomame pasaulyje redukuotas garsas, pauzė bei laukimas tampa deficitu, kurį stengiuosi išryškinti šiame muzikiniame performanse atidarymo metu“, – teigė K. Inčiūraitė.

Pasak menininkės, festivalis „Enter“ pasižymi tuo, kad akcentuojamas technologijų ir meno santykis. Tačiau šiandienos audiovizualinės technologijos, kaip vienos iš kapitalistinės rinkodaros įrankių, kontroliuoja ir modeliuoja visuomenės narių pasirinkimus.

Pasak K. Inčiūraitės, menininkų tikslas – naudojantis technologijomis kvescionuoti kontrolės mechanizmus bei technologijų „užprogramuotas“ patirtis bei stengtis nuo jų pabėgti, siūlant alternatyvius sprendimus.

„Visus darbus jungia tam tikras irimo, nykimo aspektas, kurį aš įvardiju „dykumėjimu“. Kalbu apie „dykumėjančius“ kontekstus, situacijas. Tačiau „dykumėjimo“ problemai spręsti parodoje siūlau kompostavimo procesą – galimybę nualintai žemei atsigauti“, – sako K. Inčiūraitė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Akimirkos iš Das Vegas parodos ,,Įvertinimas“ ir meno performanso ,,Meno vertė: aukcionas“, taip pat iš Kristinos Inčiūraitės projekto ,,Kompostas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.