Katinų muziejus Šiauliuose, Jaunųjų gamtininkų stotyje (dabar – Jaunųjų gamtininkų centras), Žuvininkų g. 18, įsikūrė 1990 m. gegužės 17 d. Muziejaus įkūrėja yra buvusi ilgametė Vyriausiosios farmacijos valdybos Šiaulių tarprajoninės kontoros valdytoja provizorė Vanda Kavaliauskienė.

Taigi nuo Katinų muziejaus įkūrimo praėjo 27-eri metai – ta proga apie muziejaus įkūrimą ir jo veiklą pateikiame muziejaus įkūrėjos provizorės Vandos Kavaliauskienės prisiminimus.

Kaip buvo kaupiama kolekcija
„Daug metų dirbau farmacijos sistemoje. Joje dirbant prabėgo mano jaunystė, ir ne tik jaunystė, bet ir visas gyvenimas. Žvelgiant į praėjusius metus, norisi pasakyti, kad tai buvo darbo, kūrybos ir noro padėti sergančiam žmogui metai.

Tarp daugelio užimtų dienų būna ir laisvų valandų, kurias praleidi namuose. Mano tėveliai skiepijo mums – vaikams – meilę darbui, knygai, gyvajai gamtai, todėl namuose turėjome nemažą biblioteką, o po kambarius lakstė kačiukas.

Namus saugojo kieme pririštas šuo. Mūsų – vaikų ir puodeliai arbatai gerti buvo su kačiukais, šuniukais, gėlytėmis.

Jau dirbant farmacijoje, tai buvo 1962 metai, bendradarbė iš Lenkijos atvežė man suvenyrą – mažą medinį juodą kačiuką, kita bendradarbė iš Kauno atvežė medinį katinėlį. Trečią jau nusipirkau. Ketvirtą irgi... Ir taip pradėjau rinkti viską apie katinus, kates, kačiukus.

Rusų fiziologas I. Pavlovas yra pasakęs: „Jeigu aš kolekcionuoju, man nereikia bromo“. Ir tikrai. Kai grįžti į namus išvargęs, o kartais ir suirzęs, įeini į kitą kambarį, kur sukaupta kolekcija, pradedi ją tvarkyti, domėtis surinkta medžiaga ir jauti, kaip praeina nuovargis.

Šiauliuose buvo gražios medikų laisvalaikio tradicijos. Kiekvienais metais sausio mėnesį Šiauliuose vykdavo respublikinės žiemos sporto šventės Saulės mūšiui paminėti, kartu buvo organizuojamos mezginių, gėlių puokščių, kulinarijos ir hoby parodos. Farmacijos darbuotojai aktyviai dalyvaudavo sportinėse varžybose bei įvairiose parodose. Dalyvaudavau ir aš su savo katinų kolekcija. Iš pradžių katinų eksponuodavau nedaug, bet kasmet eksponatų skaičius didėjo. Pirmoji ekspozicija vadinosi „Pūkis“, antroji – „Pūkis ir jo draugai“, ir t. t.

Kolekcija vis didėjo, katinų vis daugėjo. Šiaulių mokytojų namuose buvo organizuotas kolekcionierių klubas. Kartą į jų susirinkimą pakvietė ir mane. Tuose susirinkimuose dalyvavo kolekcionieriai ne tik mokytojai, bet ir kitų profesijų. Taip tapau jų nare.“

1983 metais Šiauliuose vyko Visasąjunginė farmacininkų mokslinės draugijos pirmininkų ir atsakingųjų sekretorių konferencija. Organizuoti šią konferenciją buvo pavesta mums – šiauliečiams.

Pravesti tą konferenciją mes pasirinkome gražią ir jaukią Mokytojų namų salę. Mokytojų namų direktorė mielai sutiko mus priimti ir pasiūlė organizuoti mano kolekcijos parodą. Tai buvo pirmoji paroda. Atsiliepimai buvo geri ir tai paskatino mane dar daugiau domėtis savo kolekcija. Kelionėse arba komandiruotėse, o kartais ir svečiuose nepajunti, kaip akys krypsta į lentynas ir žiūri, ar nėra kokio katino. Katinų ieškojau visur: ir parduotuvėse, ir knygynuose, ir mugėse. Be to, daug katinėlių atveždavo draugai bei pažįstami iš daugelio pasaulio kraštų.“

Parodos, parodos ir muziejus
„Bėgo metai. Katinų vis daugėjo. Kartą į Farmacijos kontorą atėjo korespondentas Leonas Peleckis, norėdamas parašyti apie mūsų – farmacijos darbuotojų – pasiekimus ir rūpesčius. Kalbėjome ilgai. Pokalbiui baigiantis jis paklausė, ar tiesa, kad aš renku katinų kolekciją. Jeigu taip, tai būtų įdomu ją pamatyti. Mielai sutikau svečią priimti. Taip gimė vienas pirmųjų didelių straipsnių spaudoje.

Praėjus porai mėnesių, skambina korespondentas iš Vilniaus, iš APN agentūros, ir sako, kad gavęs pavedimą parašyti apie mano kolekciją prancūzų žurnale „Atant chat“.

Apie mano kolekciją rašė įvairiuose laikraščiuose bei žurnaluose: „Gimtasis kraštas“, „Tiesa“, „Jaunimo gretos“, „Žvaigždutė“, „Tydenik aktualit“ (čekų), „Chovatel“ (čekų), „Neues Leben“ (vokiečių), „Kobieta i žicie“(lenkų), „Krai Rad“ (lenkų), „Soviet life“ (anglų), „Atout chat“ (prancūzų), „Sovetskaja ženščina“ (rusų ir vietnamo k.) ir daugelyje kitų.

Teko dalyvauti įvairiose parodose. Dar kartą – 1987 metais – Mokytojų namuose, 1988 metais – „Dainų“ kino teatre, Mažeikių kultūros rūmuose, Jonavos kultūros rūmuose, o 1989 metais – Šiaulių parodų rūmuose. Pasisekimas buvo didelis. Ėjo žiūrėti ir maži, ir dideli. 1990 metais dalyvavau Kaune kačių parodoje, kur buvo eksponuojama mano kolekcija.

Niekada negalvojau, kad toks, atrodo, kuklus mano hoby taps plačiai žinomas. Į namus atvykdavo ekskursijos ir pavieniai žmonės. Katinams pasireikšti namuose jau trūko vietos, nes eksponatų buvo ne tik kambaryje, bet ir koridoriuje. Norėjosi, kad šią kolekciją pamatytų daugiau žmonių, ypač vaikų. Pradėjau galvoti, ar nereikėtų įkurti muziejaus. Šiai minčiai pritarė tuometinis miesto Vykdomasis komitetas, pasiūlydamas patalpas Jaunųjų gamtininkų stotyje ir padėdamas lėšomis, o man teko rūpintis muziejaus įrengimu.

Įruošiant šį muziejų, daug padėjo Vykdomojo komiteto vadovai, ypač pirmininko pavaduotoja p. Z. Gaurilčikienė, miesto vyr. dailininkas p. V. Puronas, architektė p. R. Černiauskienė, dizainerė p. G. Šimoliūnienė, Šiaulių zonos vaistinių įmonės direktorė V. Tamošaitienė bei jos vadovaujami Remonto baro darbuotojai.

Ir štai Katinų muziejus – Šiauliuose. Jo atidarymas įvyko 1990 m. gegužės 17 d. Pirmoji į šį muziejų įėjo mano maža katytė Mūza. Svečių buvo daug. Visi jie man buvo brangūs ir mieli. Aš buvau laiminga, kad ilgai puoselėta mintis tapo įgyvendinta.

Jau įeinant į muziejų pasitinka spalvoti katinėliai vitražuose, laiptų turėklai su katinais, o viduje – trys salės, kuriose daugybė katinų. Sienas puošia paveikslai, gauti iš Prancūzijos dailininko B. Vercruyce, yra eksponatų Ivettes Herscovici taip pat iš Prancūzijos, Lietuvių dailininkų B. Zalensienės, V. Šimoliūno, ekslibris G. Bagdonavičiaus, latvių dailininkės I. Rėschmanės piešti katinai ir daug paveikslų bei fotografijų iš Belgijos, Italijos, Australijos, Vokietijos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos ir kt.

Vitrinose prisiglaudę kačiukai-suvenyrai, kurių taip pat  yra iš daugelio pasaulio šalių – Amerikos, Japonijos, Indijos, Korėjos, Kinijos, Prancūzijos, Vokietijos, Vengrijos, Bulgarijos, Latvijos, Estijos, Armėnijos ir kt.

Turiu sukaupusi daug literatūros: knygų, kalendorių, iškarpų iš žurnalų bei laikraščių. Šios iškarpos suskirstytos pagal temas: „Draugystė“, „Mokslas, sveikata ir katinai“, „Katinų žygdarbiai“, „Humoras, satyra ir katinai“. Turime per 3000 farmacininkės iš Panevėžio Irenos Aleknienės eilėraščių apie kačiukus. Vaikai ypač mėgsta skaityti tuos eilėraščius, kiti moka juos atmintinai.“

Muziejaus tikslai
„Mūsų muziejus turi daug tikslų – skiepyti meilę gyvūnams bei skatinti kolekcionavimą. Mes norime, kad vaikai jau nuo mažų dienų jaustų, kad gyvūnėlį – kačiuką ar šuniuką – reikia mylėti. Ir ne tik mylėti, bet ir jį globoti.

Antra, gal kas „susigundys“ kolekcionuoti, nes kolekcionavimas suteikia ne tik malonumą, bet veikia raminamai. Ir kada pasakojame vaikams apie katinų gyvenimą, jų charakterius, apie jų poelgius, apie jų žygdarbius, salėje pasidaro tylu tylu, ir matai, kaip įdėmiai vaikai klausosi. O gal, išėję iš muziejaus, jie prisimins mūsų žodžius, o gal kuris nors ir pasidarys geresnis. Juk mūsuose dar tiek daug atšiaurumo ir tiek mažai gailesčio. Norėtųsi, kad vaikai mokėtų suprasti kito gyvenimą, kito – ar tai žmogaus, ar tai gyvūnėlio, kad suprastų jų kančias ir vargus.

Muziejuje veikia gyvūnų globos būrelis. Būrelio nariams pasakojame apie tai, kaip reikia gyvūnėlius globoti, supažindiname su jų gyvenimu, būdo savybėmis. Žiemos metu organizuojame išvykas į mišką, statome paukšteliams lesyklėles ir aprūpiname juos maistu.

Prie muziejaus įsteigtas Kačių mylėtojų klubas.

Šiandien šis muziejus žinomas toli už Lietuvos ribų. Gaunu daug laiškų iš įvairių miestų bei respublikų. Susirašinėju su kolekcionieriais bei kačių mylėtojais iš Prancūzijos, Belgijos, Brazilijos, Lenkijos, Australijos, Rygos, Maskvos, Sankt Peterburgo ir daugelio kitų šalių bei miestų.

Nuo 1991 m. sausio mėnesio esu Prancūzijos kačių mylėtojų klubo „Gouzmet“ narė“.