Daugelis, atsakydami į straipsnio antraštės klausimą, matyt, pasirinktume pirmuosius tris žodžius. Taip charakterizuojame skubantį laiką. Čia pavasaris su pirmąja žaluma ir žiedais, perkeltine prasme simbolizuojančiais vaikystę ir jaunystės pradžią, o čia jau ir rudeninė branda, vėsa... Tiesa, vienam kitam gyventi duotas laikas gali ir lašėti... Tam irgi yra priežasčių.

Tačiau ne apie tai rašoma naujausioje Šiaulių universiteto doc. Jūros Vlado Vaitkevičiaus poezijos knygoje „Taip laša gyvenimas“, kuri, autoriaus žodžiais tariant, ant jo stalo atsirado 2017 m. balandžio 4 d. 11 val. 20 min.

Savo aštuntosios poezijos knygos pristatymo skaitytojams šventėje, vykusioje Šiaulių universiteto bibliotekos konferencijų salėje, J. V. Vaitkevičius sakė: „Pirmiausia noriu padėkoti visiems, kad esate čia, su manimi, dėkingas Arijui Ivaškevičiui, sutikusiam „diriguoti“ (grojo, skaitė eilėraščius, kalbėjo – aut.) knygos sutiktuvių ceremonijai, dėkingas „Saulės deltos“ vadovui Hubertui Smilgiui, redaktoriams – Laimai ir Algirdui Malakauskams, dailininkei Gražinai Šimoliūnienei, maketo autorei Audronei Adamonytei-Vėbrienei, leidybos vadovei Jadvygai Karinauskytei-Kauneckienei  (nebesulaukusiai knygos pasirodymo), universiteto bibliotekos direktorei Aušrai Mingailienei,  ankstesnių 7 knygų leidėjui ir žmogui, paraginusiam rašyti ne į „stalčių“, doc. Stasiui Tumėnui“...

Autorius, pristatydamas „naujagimę“, kalbėjo: „Mieli kolegos, draugai, pažįstami, atiduodu knygą į jūsų rankas. Nežinau, kiek jos turinys palies jūsų širdis. Jūs – teisėjai. Tik norėčiau patarti – nepulkite tuoj pat skaityti. Atidėkite vakarui. Tada įžiebkite stalo lempą ir po jos skleidžiama šviesa pakiškite viršelį. Pamatysite G. Šimoliūnienės sukurtą stebuklą: simboliškai ant knygos viršelio tarsi užtiškęs geltonas žvakės lašas ims skleistis į šalis, didėti.“

Dingstis tokiam viršelio vaizdui atsirasti, matyt, dailininkę sujaudinusio eilėraščio „Žvakės lašėjimas“ mintys: „Gyvenimas kaip žvakės vaškas laša, / Kažkur sustingsta tyliai pakeliui.../ Kiekvienas žingsnis lašo turi savo raštą, / Bet perskaityti jį ne visad paranku“ (p. 17).

Filosofiniai gyvenimo lašo niuansai   
„Tai kas gi tas lašas? Kas telpa jame? Metai? Mėnesiai? Savaitės? Dienos? Akimirkos?“ – retoriškai klausė L. Malakauskienė. Klausytojams pasufleravusi, kokie tie lašai galėtų būti („Saldūs, sūrūs, kartūs, kartais neturintys skonio“), kalbėtoja prabilo eilėraščio „Gyvenimas laša“ (p. 95) žodžiais – ,,Metai po metų / Gyvenimas laša / Nuo vystyklo skalbto / Iki pelenų“ – ir pateikė menamo dialogo fragmentą: ,,Lašan kas sudėta? / Prasmė? Ateitis? Praeitis? / Kiekvienu lašėjimu / Lašas atsako: / Gyvenimo tai paslaptis“.

Pasak knygos redaktorės, lašo ir lašėjimo įvaizdis aptinkamas ne viename knygos eilėraštyje. Tai žvakės vaško lašas, tai ,,judantis šešėlis, / ir atspindys gyvenimo šviesos“, tai „rasos lašėjimas“ (Paslaptinga tyla, p. 37) ir t. t.

Reikia pasakyti, kad knygoje nemažai tekstų, kuriuose minimas žodis „gyvenimas“: „Taip laša gyvenimas“ (p. 80), „Gyvenimo būtovė“ (p. 38), „Gyvenimas kaip upė“ (p. 59), „Gyvenimu reikėtų džiaugtis“ (p. 65), „Gyvenime, kur tu skubi?“ (p. 71), „Gyvenimo kaleidoskopas“ (p. 94) ir kt.

Žinia, žodis „gyvenimas“ – daugiareikšmis, todėl J. V. Vaitkevičiaus kūryboje žmogaus buvimas žemėje apžvelgiamas įvairiausiais požiūriais: naujausiame leidinyje, be kitų aspektų, juo konkretinama vieta: „Čia tavo pasaulis“ (p. 10), „Mūsų Lietuva“ (p. 86), „Gimtasis lizdas“ (p. 61), o kelių ankstesnių poezijos rinkinių („Išdalinti metai“, 2005; „Rudens šešėliai metuose nugulę“, 2012) pavadinimai kalba apie gyvenimą kaip laiką. Tokių sampratų aptiksime ir aštuntojoje poezijos knygoje.

„Kas yra gyvenimas eilėraščio Žmogui? – klausė L. Malakauskienė. Remdamasi savo pačios profesionaliai atlikta knygos tekstų analize, atsakė: „Gyvenimas lyg slenkstis“ (Slenkstis, p.12), ,,Gyvenimas lyg šypsenėlė“ (Atradimai, p. 68), „Gyvenimas – teptuko mostas“ (Užupis, p. 88), „Gyvenimas – mažytis kasdienybės sapnas“ (Būties slėpiniai, p. 89), „Gyvenimas – gražus kaleidoskopas“  (Gyvenimo kaleidoskopas, p. 98, ,,Gyvenimas baltai padūkęs“ (Topoliams pražydus, p. 178).

„Eilėraščio žmogui labai svarbūs namai: ,,Ar tu jauti, kaip namuose jauku, / kiekvienas daiktas čia turi savo vietą / Ir nesvarbu, ar jis labai svarbus, / Jis su gyvenimu čionai yra susietas“ (Namų dvasia, p. 30). Namų siela gyva tol, kol joje gyvena žmonės: ,,Ar pagalvoji, kad metai kada nors sustos, / Liks sienos, apšviestos mėnesienos, / Kad laikrodžiai nebetiksės ir neskaičiuos. / Namų neliks, nes nebeliks jų sielos“ (p. 30), – mintimis dalijosi redaktorė Laima. Pasak jos, knygoje pasaulis suvokiamas ir kaip Dievo sutvertas stebuklas: ,,Gyvenimu reikėtų džiaugtis. / Dėkoti Dievui, kad jį gavai“ (Gyvenimu reikėtų džiaugtis, p. 65), ,,Tikiu, kad Meilė yra Dievas, / Kad aš galiu aukot – pasiaukot“; ,,Tikiu, kad Meilė ir Malda tapatūs, / Tiki – Meldiesi, Meilei – gyveni“ (Ar Dievas tiki Meile?, p. 69).

„Pašnekinsiu širdį“
Knygos „Taip laša gyvenimas“ (pirmasis skyrius, sudarytas iš 84 kūrinių, irgi taip pavadintas) autorius prisipažino ne sykį buvęs klaustas, kas jį įkvepia kūrybai. Ir čia pat išsakė mintį: „Perskaičiau visą Baltrušaitį (turėjo galvoje du leidinius: J. Baltrušaičio poezijos knygą „Kalba su lemtimi“ (2007) ir 2016 m. vasarą pasirodžiusią knygą „Jurgis Baltrušaitis. Laiškai“, kurioje, be įdomių poeto, vertėjo, Lietuvos diplomato Jurgio Baltrušaičio (1873–1944) bendravimo su žymiausiais Rusijos bei Vakarų Europos šalių rašytojais, režisieriais, aktoriais, muzikais dokumentų, publikuojamas didelis pluoštas intymiųjų, meilės laiškų maskvietei aktorei Alisai Koonen, 1889–1984). Jis savo Mūzą mylėjo platoniška meile“. Ir kad mes patikėtume tais žodžiais, Jūra Vladas perskaitė vieną tų laiškų.

Anotuodama J. V. Vaitkevičiaus knygos „Rudens šešėliai metuose nugulę“ (2012) skaidriuosius mineralus – eilėraščius, ištrūkusius iš jausmų ir minčių pasaulio į gyvenimo erdvę, rašiau: „Itin informatyvus eilėraščio „Ačiū už tai“ pavadinimas, rodantis temą (padėkos reiškimą) ir meditacinį-išpažintinį lyrinio subjekto saviraiškos būdą. Pabrėžiama dviejų asmenų bendro gyvenimo darna, pažiūrų konsonansas, vienas kito godonė ir palaikymas. Labai nuoširdžiai išpažįstama, kodėl dėkojama, būtent: už beribį gebėjimą mylėti; už širdį, mokančią nuolat spindėti; už skruostu riedančią džiaugsmo ašarą; už sugebėjimą paguost ir išklausyti; už kvailų minčių ir rašliavos paikos toleranciją. Lyrinis subjektas dėkingai pripažįsta, kad visa tai jam suteikė sparnus skrydžiui ir ateitin duris atvėrė“ (Rudeninės Jūros Vlado Vaitkevičiaus poezijos brydės, Gintaro gimtinė, 2012 08 1–31).

Knygos „Taip laša gyvenimas“ pirmajame puslapyje jau kalbama ne lyrinio subjekto, o paties autoriaus vardu. Keli sakiniai iš tos emocingos dedikacijos: „Skiriu Tai, kuri stebėjo ir stebi, kaip laša mano gyvenimas. Būk visada šalia, būk ir klausykis lašėjimo. Juk gyvenimas skamba, kol laša. Tau skiriu šiuos gyvenimo lašus. Priimk. Šiandien jis laša taip...“
Tad nieko nuostabaus, kad bendradarbiai ir pažįstami autoriui už gražias eiles dėkojo žodžiais, o spalvingas puokštes, kaip pagarbos ir padėkos ženklą, dažniausiai teikė  Aliutei Vaitkevičienei, kurios gražaus gimtadienio sukakčiai kaip dovana buvo paruošta ir išleista „Taip laša gyvenimas“.

Jūra Vladas bibliotekon susirinkusiesiems ne tik sakė, kad jo knygoje daug eilėraščių meilės tema, bet ir labai išraiškingai deklamavo eilėraštį „Tyliai brenda vėjas pušynu“: „Apkabinsiu tave, mano liepa, / Ir parausiu kaip klevas šalnoj, / Suvirpės tau širdutė iš lėto, / Rankas tiesi, priglusi vogčiom“  „Tai ne sapnas, mieloji, – tai laikas, / Metų brydė pušynuos gili / Tik tas gali suprast, kas patyręs / meilės ilgesy savo kely“ (p. 112).

Knygos skyriaus ,,Tai, kuri svajoja“ visos mintys (56 eilėraščiai) ir sukasi apie svarbiausią žodį – meilė. Skaitai: ,,Svarbiausia – Meilė. Ji kely sušildo, / Į širdį atveria plačiai vartus... / Kai tu myli – tave pasaulis girdi / Ir tu pasaulį mylėdama jauti“ (Septynios dienos, p. 110), „Pasikviesiu pabraidžiot po pievą, / Prisiskint raudonų dobilų, / Suskaičiuoti lapelį kiekvieną, / Ir paklaust – ar degi šiuo jausmu?“ ( Rūkas, p. 113), „Kai tavo akys liečia mano veidą, / Širdis mana plevena danguje, / Girdžiu tave ir tavo balsas aidi / Muzikos garsais, melodija švelnia“ (Laukimas, p. 119) ir t. t.

„Mielas poete Vladai ir tavo iškilioji Mūza Aliute, kuri šiandien švenčia savo gimtadienį. Mūsų žmonos – draugės, o mudu – bičiuliai. Abu, baigę Vilniaus universitetą, beveik kartu atvykome į Šiaulius. Man patys gražiausi prisiminimai iš tų laikų, kai aštuonerius metus dirbome ranka rankon su buvusiu dekanu Stasiu Tumėnu, sudarydami, kaip iš mūsų kartais pasišaipydavo, trijų muškietininkų draugiją“ , – sakė prof. Teodoras Tamošiūnas, ne tik primindamas, kad prof. Broniaus Prėskienis yra parašęs monografiją „Jovaras“, bet ir patardamas: „Jei ateity reikėtų rinktis slapyvardį, tai pasivadinki Jovaru Antruoju“.

Tokį pamokymą suformuluoti išprovokavo paties J. V. Vaitkevičiaus veiksmai, būtent, per knygos pristatymą, skaitė porą posmelių, kaip pats tvirtino, 2017 m. balandžio 3 d. 12 val. 22 min. skirtų Mūzoms, t. y. poetinio įkvėpimo šaltiniui ir meno, tiksliau šįkart sakant, poezijos globėjai:

Mūzos
Kas tu esi ir kaip tave vadinti?
Manoji mūza, lankanti mane.
Kipšiukas mažas, kurį reikėtų užrakinti,
Ar baltas angelas, skrajojantis sapne?
Abi jūs esat mano mūzos kasdieninės,
Abi įprasminat mano svajas,
Kas kartą jausdamas prisilietimą,
Jį meile paverčiu – težėri eilėse.

Ir „Tylos“, kito naujausio kūrinio, gimimo data taip pat pedantiškai tiksliai užfiksuota.

Vienbalsiai nuspręsta, kad tos naujausios eilės – pamatiniai akmenys  būsimai knygai.

„... prie mano žodžių prisišliek“
Tai frazė iš pirmojo knygos eilėraščio – įvado ar pratarmės, pavadinto „Mano skaitytojui“. Jame keliamos mintys: „Manam lange – šviesu nakty“, „Aš skrebinu raides, žodžius / Ir sakinius. Jie gula į posmus“, „Tik nežinau, kas juos skaitys?“, „Statau iš smėlio griūvančias pilis... / Tokia, galvoju, mano žodžių ateitis.“ Toliau autorius primena, kad Skaitytojas irgi yra statytojas, vartantis knygos lapus, sugeriantis žodžius ir taip įprasminantis eilėraščius. Todėl kviečia į bendrą statybą: „Tad neskubėdamas prie mano žodžių prisišliek, / Sugerdamas prasmę jųjų, kiekvieną palytėk, / Priimk į širdį“...

Manau, kad į universiteto biblioteką susirinkę skaitytojai ir be autoriaus kvietimo pasirodė esą statytojai. Antai, mišraus choro „Šaltinis“ seniūnė Vitalija Varnavičienė, tarsi apibendrindama knygos sutiktuvių poveikį jai, sakė autoriui: „Jei dar bent pusvalandį savo turiningais, paveikiais žodžiais nebūtumėte leidęs kvėpuoti, širdis būtų sustojusi nuo kvapą gniaužiančių minčių ir išgyvenimų“. O minėto choro vadovė Birutė Andriukaitienė, viso kolektyvo vardu pasidžiaugusi, kad gyvenimo skuboje choristas J. V. Vaitkevičius randa laiko ne tik dainuoti, bet ir  rašyti, ir gerą žodį šalia esančiajam pasakyti bei nuraminti, pagarsino visiems, kad šiuo metu „Šaltinis“ savo repertuare turi „Javapjūtės dainą“, kuriai pagal J. V. Vaitkevičiaus žodžius muziką parašė A. J. Bartašius. Ir dar sakė pastebėjusi knygoje liaudies dainų motyvais parašytų eilėraščių, tad pagrįstos viltys – ateity dar vieną kitą kolegos kūrinį dainuoti.

Bet tai dar ne viskas – knygos sutiktuvių metu neplanuotai nutiko, kad vieną eilėraštį autorius padainavo solo.

„Ir paskutinieji iš klebonijos“, – tokiais žodžiais prisistatė sveikintojos iš Kelmės – buvusi Seimo narė Alma Monkauskaitė ir Kelmės savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Balčiūnienė, papasakojusios sąsajas su knygos autoriumi: „Jau 17 metų, kai Kelmės savivaldybės ir jos Visuomenės sveikatos biuro organizuojamos  sveikos gyvensenos ir sveikatos ugdymo konferencijos, kuriose visada dalyvauja ir universiteto dėstytojas Vaitkevičius. Jis ne tik padeda organizacinėje veikloje, ne tik pranešimą skaito ar išsakytas mintis apibendrina, bet prie kavos puodelio ir savo eilėraščių mums paskaito. Mes didžiuojamės, kad esate biomedicinos mokslų specialistas, liaudiškai sakant, daktaras, kad esate mokslininkas daktaras, kad esate dvasios daktaras, godojantis ir maitinantis mūsų sielas“.

„Vaikai sugrįžo į namus“
Ne, čia ne apie biologinius vaikus kalbama. Tai, J. V. Vaitkevičiaus žodžiais tariant, iš būsimos devintosios knygos. Poetas vaikais įvardijo savo eilėraščius, pasakodamas knygos „Taip laša gyvenimas“ baigiamąjį etapą, būtent, kaip 300 egz. knygų siuntą leidėjai iš Vilniaus pristatė į namus, kaip jis jaudindamasis išpakavęs ir kaip tuo metu šmėstelėjusi galvoje mintis „Vaikai sugrįžo į namus“, kaip tie „vaikai“ kažkokie pasikeitę pasirodė ir kaip juos atpažinęs skaitydamas tekstus.

Tą šventinį vakarą knygos „Taip laša gyvenimas“ autorius kiekvienam leidinio sutiktuvių dalyviui padovanojo po 179 „savo vaikus“, kalbančius apie gyvenimo prasmę ir grožį, žemiškos kelionės laikinumą, meilės galią ir nerimą, pagarbą Motinai ir Žmonai, apie santykius su artimais žmonėmis...

Knygos anotacijoje rašoma: „Autorius atiduoda į skaitytojo rankas savo gyvenimo patirtį, jo lašus, tikėdamas, kad jie švies ir šildys mus neramaus gyvenimo tėkmėje“.    

Skaitytojai rinkosi į knygos pristatymą.
Laimos SRUOGIENĖS nuotr.